Курбан Саид - Ali ir Nino

Skliautuota patalpa buvo pilna garų, buvo justi sieros kvapas. Įlipau į karštą vonią kaip į supuvusių kiaušinių tyrę. Pusbrolių kūnai blizgėjo nuo prakaito. Drėgna ranka patryniau krūtinę. Siera prasiskverbė į odos poras. Į šitą šaltinį pasinerdavo visi užkariautojai ir karvedžiai, kuriems per du tūkstantmečius buvo pasisekę užgrobti miestą: Chorezmo Šadras Džalilis ad Dinas, Čingischano sūnus Džagatajus, Šlubis Timūras. Nuo žudynių apsvaigę užkariautojai sieros voniose nusiplaudavo pralieto kraujo slogutį.

— Gana, Ali Chanai, jau lipk.

Pusbrolių balsai nutraukė mano mintis apie besimaudančius užkariautojus. Išnirau iš sieringo vandens, nuėjau į gretimą salę ir be jėgų kritau ant akmeninio gulto.

— Mekise, — pašaukė Sandro.

Prie manęs priėjo liesas kaip skeletas pirtininkas paplaukusiomis akimis. Jis buvo nuogas, ant plikai skustos galvos pūpsojo čalma. Persiverčiau ant pilvo. Basomis kojomis jis užšoko man ant nugaros ir ėmė trypčioti kaip šokėjas ant kilimo. Paskui jo pirštai it aštrūs kabliai susmigo man į kūną. Sukinėjo rankas, girdėjau traškant savo kaulus. Aplinkui gultą sustoję pusbroliai patarinėjo:

— Pamasažuok jam dar rankas, mekise, jis prastai jaučiasi.

— Užšok dar kartą ant nugaros, taip, o dabar pamaigyk kairį šoną.

Keista, jokio skausmo nejaučiau. Tysojau visas paskendęs putų burbuluose, atsidavęs tvirtiems ir lankstiems pirtininko judesiams. Jutau, kaip palengva atsipalaiduoja kūno raumenys.

— Užteks, — tarė pirtininkas ir vėl sustingo pranašo poza.

Atsistojau. Visą kūną maudė. Nubėgęs į gretimą salę puoliau į ledinį antro sieros šaltinio vandenį. Man užgniaužė kvapą. Bet raumenys vėl įsitempė, iš naujo prisipildydami energijos. Grįžau susisukęs į baltą paklodę. Ir pusbroliai, ir pirtininkas lūkestingai žvelgė į mane.

— Jaučiuosi išalkęs, — tariau oriai, ant gulto parietęs kojas.

— Jis pasveiko, — vienu balsu sušuko pusbroliai, — greičiau neškit čia arbūzą, sūrių, žalumynų ir vyno.

Gydymas buvo baigtas.

Gulėjome priepirtyje ir puotavome. Nebejutau nei nuovargio, nei silpnumo. Raudonas, kvapus šalto arbūzo minkštimas nuginė sieros kvapą. Pusbroliai gėrė baltąjį „Napareuli“.

— Na matai, — tarė Dodiko, bet taip ir nebaigė sakinio, nes tuo buvo išsakyta viskas — ir didžiavimasis vietinėmis sieros voniomis, ir užuojauta svetimšaliui, kuris neatlaikė gruzinų svetingumo, ir globėjiškas giminaičio patikinimas, kad jis, Dodiko, atlaidžiai žiūri į savo pusbrolio musulmono silpnybes.

Mūsų būrelis plėtėsi. Prisidėjo nuogi kaimynai, apsiginklavę vyno buteliais. Kunigaikščiai ir jų kreditoriai, tarnai, dykinėtojai, mokslininkai, poetai ir kalnų dvarininkai — visi sėdėjo drauge kaip lygūs su lygiais. Sakytum, buvome ne pirtyje, o klube, kavinėje ar sambūryje nuogų linksmų žmonių nerūpestingomis ir besijuokiančiomis akimis. Tačiau kas nors vis ištardavo niūrių nuojautų persmelktus žodžius.

— Osmanai ateina, — pasakė storulis mažomis akutėmis, — didysis kunigaikštis nepaims Stambulo. Girdėjau, vienas vokiečių generolas atgabeno į Stambulą tokią patranką, kurios sviediniai lekia iki paties Tifliso.

— Klystate, kunigaikšti, — atsakė jam vyras su veidu kaip moliūgas, — tokia patranka dar neišrasta. Bet net jei ir bus pagaminta, į Tiflisą vis tiek nepataikys. Žemėlapiai, kuriais vadovaujasi vokiečiai, yra klaidingi. Juos braižė rusai. Dar prieš karą. Ar suprantate? Žemėlapiai rusiški. Argi jie gali būti teisingi?

Kažkas kampe atsiduso. Atsigręžęs pamačiau žilabarzdį ilga kumpa nosimi.

— Vargšė Gruzija, — dūsavo tas barzdyla, — mes atsidūrėme tarsi tarp įkaitintų žnyplių. Jei nugalės osmanai, bus galas Tamaros ainiams. Jei rusai — kas tada? Baltasis caras bus pasiekęs tikslą, o mus užsmaugs didžiojo kunigaikščio ranka. Jau dabar mūsų sūnūs žūva kare, geriausi iš geriausių. O kas bus paskui? Tuos, kurie išgyvens, pasmaugs osmanai, didysis kunigaikštis arba dar kas nors, gal kokia mašina arba amerikiečiai. Padėtis beviltiška — ugningas mūsų karingumas taip staiga gęsta. Atrodo, karalienės Tamaros šaliai atėjo pabaiga. Tik pažvelkite: kariai maži ir silpni, derlius prastas, vynas rūgštus.

Barzdyla nutilo šnopuodamas. Mes irgi tylėjome. Staiga pasigirdo baimingai prislopintas balsas:

— Nugalabijo Bagrationį, tą taurų žmogų. Rusai negalėjo atleisti, kad jis pagrobė caro dukterėčią. Caras pats pasiuntė jį į frontą vadovauti Irevano pulkui. Bagrationis kovėsi kaip liūtas ir krito pakirstas aštuoniolikos kulkų.

Pusbroliai gėrė vyną. Aš sėdėjau parietęs kojas ir žvelgiau priešais. Bagrationiai, galvojau, seniausia pasaulyje krikščionių kunigaikščių giminė. Tas barzdyla teisus. Gruzija iš tiesų žūsta, suspausta įkaitusių žnyplių.

— Jis paliko sūnų, — kalbėjo kitas, — Teimurazą Bagrationį, tikrą karalių. Kažkas jį paslėpė ir saugo.

Visi nutilo. Pirtininkas stovėjo prie sienos. Dodiko pasirąžė ir nusižiovavo.

— Graži mūsų šalis, — tarė jis. — Čia ir siera, ir miestas, ir karas, ir Kachetijos vynas. Tik pažvelkite, kaip teka per slėnį Alazanė. Nors Gruzija žūsta, būti gruzinu — puiku. Jūsų kalbos tokios beviltiškos. Bet argi Tamaros šalyje kada nors buvo kitaip? Ir vis tiek upės teka, vynuogės sirpsta, žmonės šoka. Graži mūsų Gruzija. Ir visuomet tokia bus, kad ir kokia beviltiška padėtis.

Jis atsistojo, jaunas ir lieknas, lygia švelnia oda — dainininkų ir didvyrių ainis. Žilabarzdis kampe palankiai šypsojosi.

— Dėkui Dievui, kad pas mus dar esama tokių jaunuolių.

Vamechas pasilenkė prie manęs.

— Ali Chanai, nepamiršk — tu šiandien Džakelių svečias Kodžoryje.

Visi atsistojome ir išėjome į lauką. Vežikas švystelėjo botagu. Vamechas pradėjo pasakoti:

— Džakeliai — sena kunigaikščių giminė...

Aš ėmiau juoktis, linksmai ir nerūpestingai.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Mudu su Nino sėdėjome kavinėje „Mefistofelis“ Golovino8 gatvėje. Priešais dunksojo Dovydo kalnas su didžiuoju vienuolynu. Pusbroliai leido mums vieną dieną atsipūsti. Nino dirstelėjo aukštyn į vienuolyną. Žinojau, apie ką ji galvoja. Ten viršuje, ant Dovydo kalno, yra kapas, kurį mes ketinome aplankyti. Ten ilsisi Aleksandras Gribojedovas. Poetas ir jo didenybės caro ministras. Antkapyje iškaltas įrašas: „Tavo protas ir darbai nemirtingi Rusijos atminty, bet kodėl tave pergyveno mano meilė?“

Jos vardas Nino Čavčavadzė. Ji buvo šešiolikos, kai tapo ministro ir poeto žmona. Nino Čavčavadzė, tos Nino, kuri sėdėjo šalia manęs, prosenelės sesuo. Jai tebuvo septyniolika, kai Teherane užpuolikai apsupo Rusijos pasiuntinybę.

— Ja Ali salavat, o šventasis Ali! — šaukė tie žmonės.

Ministras turėjo tik trumpą durklą ir pistoletą.

Kažkoks kalvis iš Ziuli Sultano gatvės kūju sutraiškė ministrui krūtinę. Po kelių dienų Teherano pakrašty buvo rastas sudarkytas jo kūnas. Ir galva, kurią jau buvo apgraužę šunys. Tai ir visa, kas liko iš Aleksandro Gribojedovo, poeto ir caro ministro. Kadžaras Fatali Šachas buvo labai patenkintas. Laimingas buvo ir jo įpėdinis Abasas Mirza. Fanatiką išminčių Meši Aga šachas apipylė dovanomis, o vienas iš Širvanšyrų gavo dvarą Gilane.

Visa tai nutiko prieš šimtą metų. Dabar aš, Širvanšyrų palikuonis, ir Nino, Gribojedovo žmonos proanūkė, sėdėjome „Mefistofelio“ kavinės terasoje.

— Turėtume būti kraujo priešai, Nino, — mostelėjau galva į vienuolyno kalną. — Ar ir tu man kada nors pastatysi tokį gražų antkapį?