Курбан Саид - Ali ir Nino

Mes pasiekėme kalno viršūnę.

— Ar nenori nueiti prie šaltinio, Nino?

— Turime dar metus laiko.

Stovėdami prie vienuolyno sienos žvelgėme žemyn į miestą. Kuros slėnis skendėjo melsvoje migloje. Iš akmenų jūros it vienišos salos kyšojo bažnyčių kupolai. Į rytus ir vakarus driekėsi sodai. Tifliso gyvenimas virte virė. Tolumoje stūksojo Metecho pilis, buvusi Gruzijos karalių rezidencija, paversta Rusijos imperijos politinių kalinių kaukaziečių kalėjimu. Nino nusisuko. Jos ištikimybė carui sunkiai derėjo su garsiosios tvirtovės vaizdu.

— Ar Meteche nekali nė vienas iš tavo pusbrolių, Nino?

— Ne, bet pagal įstatymą reikėtų ten uždaryti tave. Eime, Ali Chanai.

— Kur?

— Aplankysime Gribojedovą.

Apėję vienuolyno sieną sustojome prie apleisto antkapio.

„Tavo protas ir darbai nemirtingi Rusijos atminty, bet kodėl tave pergyveno mano meilė?“

Pasilenkusi Nino pakėlė akmenuką ir pridėjusi prie antkapio greitai atitraukė ranką. Akmenukas nukrito ant žemės ir nuriedėjo mums po kojom. Nino paraudo. Tai senas Tifliso prietaras: jei mergina prispaus akmenuką prie antkapio ir jis akimirką laikysis prilipęs, ji dar tais metais ištekės. Nino akmenukas nukrito žemėn. Pamatęs sutrikusį jos veidą nusijuokiau.

— Matai? Trys mėnesiai iki vestuvių! Mūsų Pranašas buvo teisus: „Netikėk negyvais akmenim“.

— Taip, — sutiko Nino.

Grįžome prie funikulieriaus.

— Ką veiksime po karo? — paklausė Nino.

— Po karo? Tą patį, ką ir dabar. Vaikščiosime po Baku, lankysime draugus, keliausime į Karabachą ir gimdysime vaikus. Kas gali būti geriau?

— Norėčiau nuvykti į Europą.

— Gerai, į Paryžių, į Berlyną, visai žiemai.

— Taip, visai žiemai.

— Nino, ar tau nebepatinka mūsų kraštas? Jeigu nori, persikelkime gyventi į Tiflisą.

— Ačiū, Ali, tu man labai geras. Mes liksime Baku.

— Nino, man atrodo, kad niekur nėra taip gerai kaip Baku.

— Taip? Ar esi matęs daug miestų?

— Ne, bet jei nori, mes vyksime į kelionę aplink pasaulį.

— Ir visą laiką ilgėsies senosios miesto sienos ir dvasingo pokalbio su Seidu Mustafa. Bet tai nieko baisaus. Aš tave myliu. Būk toks, koks esi.

— Žinai, Nino, aš myliu mūsų gimtinę, kiekvieną dykros akmenuką, kiekvieną smėlio smiltelę.

— Žinau. Taip keista mylėti Baku. Atvykėliams mūsų miestas toks karštas, dulkėtas, persisunkęs nafta.

— Taip, juk jie svetimšaliai.

Ji uždėjo ranką man ant peties. Lūpomis palietė skruostą.

— O mes vienas kitam ne svetimi ir niekada tokie nebūsime. Ar tu visada mane mylėsi, Ali Chanai?

— Žinoma, Nino.

Vagonėlis nusileido. Apsikabinę ėjome Golovino gatve. Kairėje plytėjo parkas, aptvertas gražia kaltine tvora. Vartai buvo uždaryti. Du kareiviai, sustingę ir net, regis, nekvėpuojantys, kaip iš akmens tašyti, stovėjo sargyboje. Virš užvertų vartų išdidžiai skleidė sparnus paauksuotas imperatoriškasis dvigalvis erelis. Parkas priklausė didžiojo kunigaikščio Nikolajaus Nikolajevičiaus rūmams.

Staiga Nino sustojo.

— Štai, žiūrėk, — tarė rodydama į parką.

Už tvoros, pinijų alėjos šešėlyje, lėtai vaikštinėjo aukštas liesas žilagalvis vyras. Tuo momentu jis atsisuko, ir aš pažinau dideles, šaltos rūstybės kupinas didžiojo kunigaikščio akis. Pailgas veidas, kietai sučiauptos lūpos. Pinijų šešėlyje jis buvo panašus į didžiulį taurų laukinį žvėrį.

— Apie ką jis dabar galvoja, Ali Chanai?

— Apie caro karūną, Nino.

— Ji tiktų prie jo žilų plaukų. Ką jis ketina daryti?

— Žmonės kalba, kad nuvers carą.

— Eikim iš čia, Ali Chanai, man baisu.

Nuėjome tolyn nuo gražiai kalstytų pinučių. Nino tarė:

— Nereikėtų tau blogai kalbėti nei apie carą, nei apie didįjį kunigaikštį. Jie saugo mus nuo turkų.

— Jis — viena pusė žnyplių, gniaužiančių tavo šalį.

— Mano šalį? O tavo?

— Mūsų padėtis kitokia. Mes neįvaryti į kampą. Mes numesti ant priekalo, o didysis kunigaikštis laiko iškėlęs kūjį. Todėl jo ir nekenčiame.

— Jūs vis kliedite apie Enverą Pašą. Kokia nesąmonė, nesulauksi atžygiuojant Envero. Nugalės didysis kunigaikštis.

— Alach bilir, vienas Dievas težino, — atsakiau taikingai.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Didžiojo kunigaikščio daliniai stovėjo Trabzone. Užėmę Erzurumą jie perkopė Kurdistano kalnus ir traukė Bagdado link. Paėmė Teheraną, Tebrizą ir net šventąjį Mešchedo miestą. Nikolajaus Nikolajevičiaus šešėlis užgulė pusę Turkijos ir pusę Irano. Kartą per susitikimą su Gruzijos aristokratais didysis kunigaikštis pasakė:

— Paklusdamas caro įsakymui nenurimsiu, kol virš Hagija Sofijos kupolų sutviskės auksinis bizantinis kryžius.

Musulmoniškų kraštų padėtis buvo sudėtinga. Tik goči ir ambalai dar kalbėjo gatvėse apie osmanų galybę ir pergalingą Envero Pašos kardą. Irano nebebuvo, netrukus turėjo nebelikti ir Turkijos.

Tėvas pasidarė visai nekalbus, dažnai kažkur išeidavo iš namų. Kartais skaitydavo karo veiksmų suvestines arba palinkęs virš žemėlapio šnabždėdavo prarastų miestų pavadinimus, o paskui ištisas valandas sėdėdavo nejudėdamas su gintaro rožiniu saujoje.

Aš lankiausi pas juvelyrus, gėlių krautuvėse ir knygynuose. Siųsdavau Nino brangakmenių, gėlių ir knygų. Susitikęs su ja ilgam pamiršdavau karą, didįjį kunigaikštį ir virš musulmonų kraštų pakibusią grėsmę.

Kartą tėvas man tarė:

— Būk vakare namie, Ali Chanai. Ateis žmonės aptarti svarbių dalykų.

Jis tai pasakė lyg sumišęs, žvelgdamas į šalį.

Viską supratęs nusišaipiau:

— Argi neturėjau tau prisiekti, kad niekada nesileisiu į politiką?

— Rūpintis savo tautos likimu — tai dar nereiškia leistis į politiką. Ateina laikas, Ali Chanai, kai privalu apmąstyti, kas reikalinga tautai.

Tą vakarą buvau susitaręs su Nino eiti į operą. Gastroliavo Šaliapinas. Jau tiek dienų Nino laukė šito spektaklio. Nuėjau prie telefono ir paskambinau Iljasui Bekui.

— Iljasai, aš šiandien užsiėmęs. Gal gali nueiti su Nino į operą? Bilietus turiu.

Šis apmaudžiai atsakė:

— Ką manai? Juk nesu pats sau šeimininkas. Šiąnakt budime su Mechmedu Haidaru.

Paskambinau Seidui.

— Tikrai negaliu. Esu susitaręs su vyriausiuoju mula Hadži Machsudu. Jis tik kelioms dienoms atvykęs iš Irano.

Paskambinau Nachararianui. Tas kiek sutriko.

— Kodėl gi pats neinate, Ali Chanai?

— Pas mus ateina svečių.

— Pasitarti, kaip galabyti armėnus, ar ne? Tokiu metu, kai mano tauta plūsta kraujais, neturėčiau vaikščioti po teatrus. Tačiau mudu draugai, be to, Šaliapinas nuostabai dainuoja.

Pagaliau. Draugą pažinsi nelaimėje. Pranešiau Nino ir likau namie.

Septintą atėjo svečiai — tie, kurių ir tikėjausi. Pusę aštuonių didžiojoje mūsų svetainėje, išklotoje raudonais kilimais ir minkštomis turkiškomis pagalvėmis, jau buvo susirinkęs milijardas rublių, tiksliau — žmonės, kurių turtas vertinamas milijardu. Jų buvo nedaug, pažinau juos jau daugelį metų.

Pirmas atėjo Zeinalas Aga, Iljaso Beko tėvas. Jis ėjo susikūprinęs, pavandenijusios akys buvo apsiblaususios. Atsisėdo ant tachtos, pasidėjo šalia lazdą ir ilgai susimąstęs kramsnojo turkišką chalvą. Po jo į svetainę įžengė du broliai — Ali Asadula ir Mirza Asadula. Tėvas, velionis Semsi, paliko jiems gerą dešimtį milijonų. Sūnūs paveldėjo tėvo protą, be to, išmoko skaityti ir rašyti. Taigi tuos milijonus jie dar kelissyk padaugino. Mirza Asadula mėgo pinigus, išmintį ir ramybę. O jo brolis buvo tarsi sukurtas iš Zaratustros ugnies — degė nesudegdamas. Jis nerasdavo sau vietos. Jam patiko karas, nuotykiai ir pavojai. Anot gandų, Ali Asadula buvo įsimaišęs į daugybę kruvinų įvykių mūsų šalyje.