Курбан Саид - Ali ir Nino

Sušniojau žirgui botagu ir šiurpiai surikau. Taip kaukia prieš mėnulį stepių vilkas. Tęsiamai ir liūdnai. Visa naktis susilieja tame stūgavime. Pasilenkiau į priekį. Pajutau peršėjimą gerklėje. Ko taip šaukiu jodamas Merdekiano keliu? Turiu patausoti įtūžį. Vėjas plakte plakė man veidą. Ašaros — nuo vėjo, tikrai ne dėl ko nors kito. Aš neverkiu net ir supratęs, kad niekas nesieja Rytų ir Vakarų, net meilė. Ak, tos viliokės, tos žiburiuojančios gruzinių akys! Taip, esu kilęs iš stepių vilko, iš pilkojo tiurkų vilko. Kaip gerai Nachararianas viską apgalvojo: „Susituoksime Maskvoje ir išvyksime į Švediją“. Viešbutis Stokholme, švarus, šiltas, balti patalai. Vila Londone. Vila? Merdekiane Nachararianas turi vilą. Vidury vaismedžių sodų. Kaip ir visi Baku turtuoliai. Pastatyta iš balto marmuro ant jūros kranto, su korintinėm kolonom. Kas greitesnis — automobilis ar Karabacho žirgas? Esu buvęs toje viloje. Raudonmedžio lova, raudona ir labai plati. Balti patalai kaip Stokholmo viešbutyje. Naktį jis nefilosofuos. Jis... žinoma, jis tą padarys. Man prieš akis lova ir gruziniškos akys, kuriose po baimės šydu slepiasi geismas. Suleidau dantis žirgui į sprandą. Žirgas lekia pirmyn. Greičiau, greičiau! Patausok įniršį, kol juos pavysi, Ali Chanai.

Keliukas toks siauras. Staiga ėmiau juoktis. Kokia laimė, kad esame Azijoje, atsilikusioje, laukinėje, necivilizuotoje Azijoje, kur nėra plentų, tik duobėti keliukai, lyg tyčia Karabacho žirgams. Kas greičiau įveiks tokį kelią — automobilis ar Karabacho žirgas?

Moliūgai pakelėse atsukę man savo veidus. Jie tarsi sako: „Čia labai blogi keliai, ne angliškiems automobiliams. Tik raiteliams, šuoliuojantiems ant Karabacho žirgų“.

Ar žirgas išlaikys? Gal ir ne. Prieš akis iškilo Melikovo veidas. Tada Šušoje traukdamas kardą jis sušuko: „Kunigaikštis Melikovas sėda ant žirgo tik tada, kai caras pašaukia į karą“. Na ir kas! Tegul senojo karabachiečio širdis plyšta gedėdama žirgo! Dar vienas botago kirtis, dar. Vėjas tranko į veidą it kumščiais. Posūkis. Prie kelio brūzgynai, ir štai pagaliau — tolumoje išgirstu variklio burzgimą. Kelią apšviečia žibintai. Automobilis! Lėtai velkasi duobėtu keliu. Europietiškas automobilis. Neskirtas Azijos keliams. Dar vienas kirtis botagu! Matau prie vairo Nachararianą. Ir Nino! Nino susigūžusi kamputyje. Kodėl jie negirdi mano žirgo kanopų dundesio? Nejaugi Nachararianas nesiklauso nakties garsų? Jis jaučiasi saugus savo europietiškame automobilyje pakeliui į Merdekianą. Reikia sustabdyti tą lakuotą dėžę. Tučtuojau! Užtaisau pistoletą. Na, mielas belge, atlik savo užduotį. Nuspaudžiu gaiduką. Siauras ugnies liežuvis akimirką nušviečia kelią. Sustabdau žirgą. Geras šūvis, taiklus šūvis, mielas belge. Kairė automobilio padanga subliūkšta kaip ūmai ištuštėjusi žarna. Lakuotoji dėžė sustojo! Prijoju, kraujas tvaksi smilkiniuose. Numetu ginklą į šalį, pats nebežinau, ką darau. Į mane sužiūra du veidai. Akys išsiplėtusios iš baimės.

Nachararianas virpančia ranka gniaužia pistoletą. Vis dėlto europietiškame automobilyje jis nesijautė toks saugus. Žiūriu į storus jo pirštus ir žiedą su dideliais deimantais. Dabar, Ali Chanai, gali duoti valią savo įniršiui. Išsitraukiu durklą. Toji drebanti ranka neiššaus. Melodingai zvimbdamas durklas lekia oru. Kur išmokau mėtyti durklą? Irane? Šušoje? Niekur! Mano kraujyje, mano gyslose glūdi žinojimas, kokia trajektorija skries durklas. Paveldėjau tą iš protėvių. Dar iš pirmojo Širvanšyro, kuris nužygiavo iki Indijos, užėmė Delį. Staiga pasigirsta neįtikėtinai spigus riksmas. Stora ranka išmeta revolverį. Riešu teka kraujo srovelė. Kaip puiku lieti priešo kraują ant Merdekiano vieškelio. Revolveris krinta ant žemės. Storas pilvas išvirsta iš automobilio, Nachararianas pasileidžia per kelią į krūmus. Nušoku nuo žirgo. Įkišu durklą į makštį. Nino sėdi tiesi ant minkštos automobilio sėdynės. Jos veidas bejausmis, sakytum, iškaltas iš akmens. Tik kūnas virpa, išgąsdintas naktinės dvikovos. Tolumoje išgirstu kanopų bildesį. Šoku į brūzgynus. Šakos tranko man veidą it priešo rankos. Po kojomis šiugžda lapai. Susibraižau rankas į sausas šakas. Krūmų tankmėje šnopuoja pjudomas žvėris — Nachararianas. Viešbutis Stokholme! Storos lūpos prie Nino veido!

Staiga pamatau jį. Kliuvinėdamas rankomis jis braunasi per brūzgynus. Štai jau bėga moliūgų lauku prie jūros. Revolverį išmečiau ant vieškelio. Mano rankos, subraižytos dyglių, kraujuoja.

Štai ir laukas. Apvalūs moliūgai dairosi į mane atsukę kvailas savo marmūzes. Užminu ant vieno, ir jis drioksteli po kojom. Bėgu per lauką. Mėnulis žvalgosi žemyn, skleisdamas šaltą auksinę šviesą. Bus tau gabenti aukso luitus į Švediją, Nachararianai.

Štai. Sugriebiu jį už peties. Jis atsisuka, sustoja kaip įbestas, akys dega neapykanta kaip užklupto vagies. Užsimojęs trenkia man per žandą. Antrą kartą — į krūtinę. Gerai, Nachararianai, išmokai Europoje boksuotis. Man apsvaigsta galva. Sekundę atima kvapą. Aš tik azijietis, Nachararianai. Niekada nesimokiau smūgiuoti žemiau juostos. Aš stepių vilkas, ir tik įniršis teikia man jėgų. Puolu ant jo, apkabinu per liemenį it medžio kamieną ir parmetu ant žemės. Kojomis įsiremiu į pilvą, rankomis apgniaužiu storą kaklą. Jis daužo mane kumščiais. Nusiritame per lauką. Štai jis užvirto ant manęs, rankomis gniaužia kaklą. Jo lūpos persikreipusios. Spiriu jam į pilvą. Užkulniai įsminga į riebų kūną. Jis atleidžia rankas. Akimirką matau pliką jo kaklą. Sudraskyta apykaklė persisukusi. Kaklas visiškai baltas. Iš mano gerklės išsiveržia duslus riksmas. Suleidžiu dantis į jo storą baltą kaklą. Štai kaip mes tą darome Azijoje, Nachararianai! Nesmūgiuojame žemiau juostos. Įsikertame į kaklą kaip pilkieji vilkai. Jaučiu, kaip kraujas tvinksi jo gyslose.

Staiga jo ranka ima graibytis mano pašonėje. Nachararianas nutveria mano durklą. Kovos įkarštyje visai jį pamiršau. Prieš akis sublizga plienas, pajuntu dūrį į šoną. Koks šiltas mano kraujas. Durklas nuslydo šonkauliu. Paleidžiu jo kaklą ir išplėšiu durklą iš sužeistos rankos. Dabar Nachararianas guli po manim. Atsukęs veidą į mėnulį. Pakeliu durklą. Jis surinka — šaižiai, tęsiamai, atmetęs galvą. Mirties akivaizdoje jo veidas, regis, virtęs viena burna. Štai tau viešbutis Stokholme. Kiaule taukuota. Ak, tas moliūgų laukas prie Merdekiano!

Ko aš delsiu? Už nugaros išgirstu balsą.

— Durk, Ali Chanai, durk, — tai Mechmedo Haidaro balsas. — Durk tiesiai į širdį, iš viršaus apačion.

Riksmas nutyla. Gerai žinau, kur smogti. Dar tik akimirką. Noriu dar kartą išgirsti išgąstingą priešo balsą. Tada jau smeigsiu.

Iškeliu ginklą aukštyn. Raumenys įsitempia. Mano durklas įsminga į priešo kūną ties širdimi. Jis trūkteli, įsitempia dar kartą ir suglemba. Iš lėto stojuosi. Mano eilutė kruvina. Tai mano kraujas ar jo? Dabar jau vis tiek.

Mechmedas Haidaras išsišiepia.

— Šaunuolis, Ali Chanai, negaliu atsigėrėti!

Man skauda šoną. Jis prilaiko mane. Išnyrame iš brūzgynų ir sustojame prie lakuotosios dėžės ant Merdekiano vieškelio. Keturi žirgai. Du raiteliai. Iljasas Bekas paduoda man ranką. Seidas Mustafa kilsteli žalią emamę. Jis sėdi balne ir tvirtai laiko apkabinęs Nino. Nino tyli.

— Ką darysi su moterimi? Pats ją nudursi ar man tą padaryti?

Seidas Mustafa kalba lėtai ir tyliai. Akys pusiau primerktos, lyg sapnuotų.

— Nudurk ją, Ali Chanai, — pasigirsta Mechmedo Haidaro balsas. Jis atkiša man durklą.

Pažvelgiu į Iljasą Beką. Šis linkteli. Veidas išbalęs kaip kreida.