Курбан Саид - Ali ir Nino

— Nežinau, tėve. Buvau pavargęs.

— Anaip būtų buvę geriau, mano sūnau. Dabar jau per vėlu. Bet nenoriu tau priekaištauti. Mes visi, visa šeima, tavimi didžiuojamės.

— Kas dabar bus, tėve?

Vaikštinėdamas po kambarį jis susirūpinęs atsiduso.

— Na, čia likti tau negalima. Ir į Iraną negalima. Tavęs ieško policija ir dvi galingos giminės. Geriausia būtų išvykti į Dagestaną. Aūle tavęs niekas nesuras. Ten nedrįs lįsti nė vienas armėnas ir nė vienas policininkas.

— Ar ilgam, tėve?

— Ilgam. Kol policija pamirš tą bylą. Kol su mumis susitaikys priešų šeimos. Aš lankysiu tave.

Naktį aš išvykau. Į Machačkalą, paskui į kalnus. Jojau siaurais takeliais, nešamas mažų ilgakarčių arklių, į tolimą aūlą ties bedugne praraja.

Štai taip atsidūriau svetinguose ir saugiuose dagestaniečių namuose. Aūlo gyventojai žinojo, kad esu persekiojamas kraujo keršto, ir žiūrėjo į mane užjaučiamai. Supratingai įmaišydavo man į tabaką kanapių. Aš daug rūkiau. Nieko nekalbėjau, apniktas vizijų. Pridengęs svetingumo šešėliu, mane globojo tėvo draugas Gazi Mula. Jis daug kalbėjo, jo žodžiai išsklaidydavo karštligiškus vaizdinius.

— Neužmik, Ali Chanai, nieko negalvok, Ali Chanai. Paklausyk, ką tau papasakosiu. Ar esi girdėjęs Andalalo istoriją?

— Andalalo? — pakartojau abejingai.

— Ar žinai, kas yra Andalalas? Prieš šešis šimtus metų Andalalas buvo gražus kaimas. Jį valdė geras, protingas ir narsus chanas. Bet tautai nepatiko toks dorumas. Todėl žmonės atėjo pas jį ir tarė: „Tu mums įgrisai, nešdinkis“. Chanas apsiverkė, sėdo ant žirgo, atsisveikino su šeima ir iškeliavo į Iraną. Ten jis įgijo garbingą padėtį. Jo patarimų klausdavo šachas. Jis užkariavo daug šalių ir miestų. Bet sielos gilumoje tūžo negalėdamas pamiršti Andalalo žmonių padarytos skriaudos.. Todėl tarė: „Andalalo slėniuose pilna brangakmenių ir aukso. Užkariaukime tą šalį“. Milžiniška šacho kariuomenė patraukė į kalnus. Tada Andalalo gyventojai pasakė: „Jūsų daug, bet jūs esate slėnyje, o mūsų nedaug, užtat mes — ant kalno. O aukščiau už visus Alachas, jis — nors vienas, stipresnis ir už jus, ir už mus“. Tad kaimas pasiryžo gintis. Ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Priekyje kovėsi chano sūnūs, pasilikę tame kaime. Iraniečiai buvo sumušti. Pirmas pabėgo šachas, paskutinis — išdavikas, atvedęs jį į Andalalą. Praėjo dešimt metų. Chanas paseno ir ėmė ilgėtis gimtinės. Palikęs Teherano rūmus išjojo į gimtąjį kaimą. Kaimiečiai pažino išdaviką, atvedusį priešo kariuomenę į Andalalą. Nusispjovę jie užtrenkdavo jam duris. Chanas visą dieną jodinėjo po kaimą, bet nerado nevieno draugo. Tada nuėjo pas gazi ir tarė: „Atvykau į gimtinę išpirkti kaltės. Pasielk su manimi taip, kaip liepa įstatymas“. — „Suriškite jį, — tarė gazi ir paskelbė nuosprendį: — Pagal protėvių įstatymus šis žmogus turi būti palaidotas gyvas“. Žmonės jam atsakė: „Tebūnie kaip sakai!“ Bet tas gazi buvo teisingas. „Ką pasakysi sau apginti?“ — paklausė jis, o chanas atsakė: „Nieko. Aš kaltas. Gerai, kad čia gerbiami protėvių įstatymai. Bet juk yra ir įstatymas, kuris sako: kas pakelia kardą prieš tėvą, turi mirti. Aš reikalauju teisingumo. Mano sūnūs pakėlė kardą prieš mane. Prie mano kapo jiems turi būti nukirsta galva“. — „Tebūnie taip“, — nusprendė gazi ir pravirko kartu su visais žmonėmis. Mat jie labai gerbė ir vertino chano sūnus. Bet reikėjo vykdyti įstatymą. Išdavikas buvo palaidotas gyvas, o jo sūnūs, geriausi šalies kariai, nukirsdinti prie jo kapo.

— Kokia ilga ir kvaila pasaka, — suniurzgėjau. — Ar nežinai geresnių pasakojimų? Tavo didvyris mirė prieš šešis šimtus metų, o dar buvo išdavikas.

Gazi Mula įsižeidęs šnopavo.

— O ar esi girdėjęs apie imamą Šamilį?

— Nieko nežinau apie imamą Šamilį.

— Šamilio laikais žmonės gyveno laimingai. Tai buvo vos prieš penkiasdešimt metų. Tauta buvo laiminga, nebuvo nei alkoholio, nei tabako. Vagiui būdavo nukertama dešinė ranka, bet vagių beveik nepasitaikydavo. Kol atėjo rusai. Tada imamui Šamiliui apsireiškė Pranašas ir liepė paskelbti grobikams gazavatą, šventąjį karą. Šamilis jį paskelbė. Visi kalniečiai susisaistė su Šamiliu baisia priesaika. Taip pat ir čečėnai. Bet rusai buvo stiprūs. Jie užpuolė čečėnus, sudegino jų kaimus, suniokojo laukus. Tada seniūnai išvyko į Dargo pas imamą prašyti, kad atleistų nuo priesaikos. Tačiau pamatę jį neišdrįso nieko sakyti. Tad nuėjo pas Chanum, imamo motiną. Chanum buvo geros širdies. Ji pravirko išgirdusi apie čečėnų nelaimes. „Papasakosiu viską imamui, kad atleistų jus nuo priesaikos“. Chanum turėjo jam didelės įtakos. Imamas buvo geras sūnus. Kartą jis pasakė: „Tebūnie prakeiktas tas, kuris kelia rūpesčių savo motinai“. Kai Chanum perdavė čečėnų prašymą, imamas tarė: „Koranas liepia bausti už išdavystę. Bet Koranas draudžia prieštarauti motinai. Nežinau, ką daryti. Melsiuosi ir pasninkausiu, kad Alachas apšviestų man protą“. Imamas pasninkavo tris dienas ir tris naktis. Paskui išėjo prieš tautą ir tarė: „Alachas man apreiškė: pirmasis, prabilęs apie išdavystę, gaus šimtą rykščių. Pirmoji prakalbusi apie išdavystę buvo Chanum, mano motina. Nuteisiu ją šimtu rykščių“. Buvo atvesta Chanum. Kariai nuplėšė nuo jos čadrą, parmetė ant mečetės laiptų ir užsimojo. Imamo motina gavo tik vieną kirtį rykšte. Imamas puolė ant kelių, pravirko ir sušuko: „Aukščiausiojo įstatymai neliečiami. Niekas negali jų panaikinti. Net ir aš. Bet Koranas leidžia vieną dalyką. Vaikai gali perimti tėvų bausmę, tad aš imu likusią bausmę sau“. Imamas nusivilko drabužius, priešais visą tautą atsigulė ant mečetės laiptų ir sušuko: „Plakite mane, ir nebūsiu imamas, jei pastebėjęs, kad mušate gailėdamiesi, nenukirsiu jums galvos“. Imamas gavo devyniasdešimt devynis smūgius. Jis gulėjo apsipylęs krauju, oda buvo sudraskyta į skutus. Tauta su pasibaisėjimu žiūrėjo į imamą, ir niekas daugiau nedrįso kalbėti apie išdavystę. Taip buvo valdomi kalnai. Prieš penkiasdešimt metų. Ir tauta buvo laiminga.

Aš tylėjau. Erelio danguje nebesimatė. Temo. Mažos mečetės minarete pasirodė muedzinas. Gazi Mula patiesė namazo kilimėlius. Mes meldėmės veidu į Meką. Maldos arabų kalba priminė senoviškas karo dainas.

— Eik, Gazi Mula. Tu tikras draugas. Dabar leisk man pamiegoti.

Jis pažvelgė į mane su nepasitikėjimu. Dūsaudamas pamaišė kaljane kanapių grūdelius. Paskui išėjo, išgirdau jį sakant kaimynui:

— Jis labai serga.

Kaimynas atsakė:

— Dagestane niekas neserga ilgai.

Gulėjau ant stogo ir žiūrėjau į bedugnę.

Na tai kaip, Nachararianai, — kaip laikosi tavo aukso luitai Švedijoje?

Užsimerkiau.

Kodėl tyli Nino? Kodėl ji tyli?

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Moterys ir vaikai vorele ėjo per kaimą. Jų veiduose matėsi nuovargis. Jie atkeliavo iš toli. Rankose nešėsi maišelius, pilnus žemės ir mėšlo. Tarsi brangiausią turtą spaudė žemę prie krūtinės. Prisikasė jos tolimuose slėniuose, sumokėjo už ją avimis, sidabro monetomis ir audiniais. Išbarstę brangią žemę ant plikų savo gimtinės uolų jie užaugins grūdų tautai išmaitinti.

Laukai buvo įrengti nedidelėse terasose tiesiai virš bedugnės. Prisirišę prie grandinės žmonės nusileido į tuos laukelius. Ant uolų kruopščiai išbarstė žemę. Laukelius apjuosė mūro tvoromis, kad apsaugotų ploną žemės sluoksnį nuo vėjo ir lavinų. Taip vidury Dagestano uolynų atsirado dirbamos žemės laukai. Trijų žingsnių pločio, keturių ilgio. Brangus šių kalnų gyventojų turtas. Anksti rytą vyrai traukia į laukus. Ilgai meldžiasi prieš palinkdami darbuotis. Kai pakyla stiprus vėjas, moterys atneša antklodžių ir jomis užtiesia laukus. Pasėlius jų mažos įrudusios rankos tarytum glostyte glosto, retus javus atsargiai nupjauna mažais pjautuvėliais. Iš sumaltų grūdų jos kepa plokščius pailgus čiurekus11, į pirmąjį įdeda monetą — kaip padėką už žemės dosnumą.