Курбан Саид - Ali ir Nino

Aš nusijuokiau, o jis labai įsižeidė.

— Tie niekšai trim dienoms įkišo mane į karcerį.

— Kur? Mokykloje?

— Taip, ir atspėk kodėl. Už tai, kad parašiau straipsnį į laikraštį. Apie tai, kaip mokyklose žiauriai elgiamasi su vaikais. O Dieve, koks kilo pasipiktinimas!

— Bet, Arslanai Aga, argi padorus žmogus rašinėja straipsnius į laikraščius?

— Žinoma, rašinėja, kai sugrįšiu, parašysiu ir apie tave. Neminėdamas vardo. Juk aš diskretiškas, be to, esu tavo draugas. Maždaug taip: „Kruvino priešo baimė, arba apgailėtinas mūsų tautos paprotys“.

Jis ištuštino butelį iki dugno, nuvirto ant demblio ir tuoj pat užmigo. Atėjęs jo tarnas nepritariamai palingavo galva, lyg sakytų: „Ar ne gėda, Ali Chanai, taip nugirdyti vaiką“.

Išėjau laukan. Tikra žiurkė tas Arslanas Aga. Tikriausiai pusę to, ką pasakojo, primelavo. Kam Nino mušti šunį? Įdomu, kaip ji tą šunį pavadino.

Nusileidau kaimo keliuku ir prisėdau pakelėj. Uolos stūksojo lyg šešėliai mėnesienoje ir supo mane grėsme. Ką jos slepia? Praeitį ar aistras? Žvaigždės tamsiame danguje priminė Baku žiburius. Tūkstančiai spinduliukų, atklydusių iš begalybės, atsispindėjo mano akyse. Taip sėdėjau visą valandą dairydamasis po dangų.

Vadinasi, ji šoka su rusais, galvojau, ir staiga taip įsigeidžiau sugrįžti į miestą, užbaigti tos lemtingos nakties košmarą. Pro mane šnarėdamas šmurkštelėjo driežas. Nutvėriau jį. Išgąsdinta širdelė tvaksėjo mano saujoje. Paglosčiau šaltą odą. Mažos akutės net nekrustelėjo — tai baimė, o gal išmintis? Pakėliau jį prie akių. Jis buvo panašus į gyvą sustingusį akmenį, toks senut senutėlis sugrubusia oda.

— Nino, — tariau jam galvodamas apie šunį, — Nino, gal ir man tave prilupti? Bet kaip primušti driežą?

Staiga tas padarėlis atvėrė burną. Iškišo smailą liežuvėlį, paskui bemat vėl įtraukė. Nusijuokiau. Tas liežuvėlis buvo švelnus ir laibas. Atlenkiau pirštus, ir driežas pasislėpė tamsoje tarp akmenų.

Grįžau į namus. Arslanas vis dar miegojo ant grindų. Jo galvą ant kelių laikė rūpestingas tarnas.

Užlipau ant stogo ir iki rytinio namazo rūkiau kanapes.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Nė pats nežinau, kaip tai atsitiko. Vieną dieną prabudau ir pamačiau priešais stovinčią Nino.

— Pasidarei toks miegalius, Ali Chanai, — tarė ji prisėsdama ant mano čiužinio kraštelio, — be to, baisiai knarki, o tau tai netinka.

Nė kiek nenustebau.

— Tai dėl kanapių, — atsakiau niūriai.

Nino linktelėjo.

— Tai liaukis jas rūkęs.

— Kaip tu gali mušti šunį, beširde?

— Šunį? Ak taip! Kaire ranka nutveriu jį už uodegos, o dešine tol vanoju per nugarą, kol pradeda kaukti.

— O kaip tu jį vadini?

— Kilimandžaru, — ramiai atsakė Nino.

Pasitryniau akis ir staiga viskas vėl iškilo prieš akis: Nachararianas, Karabacho žirgas, mėnesienos užlietas kelias ir Nino Seido balne.

— Nino, — sušukau pašokdamas, — kaip tu čia atsidūrei?

— Arslanas Aga visam miestui pasakoja, kad tu nori mane nužudyti. Kai tik išgirdau, iškart atvažiavau. — Ji palinko prie manęs ašarotomis akimis. — Taip tavęs ilgėjausi, Ali Chanai.

Mano pirštai paniro į tankius jos plaukus. Pabučiavau ją, jos lūpos prasivėrė svaigindamos savo šiluma. Parverčiau ją ant patalo, nuplėšiau drabužius, jos oda buvo švelni ir kvapni. Švelniai ją glosčiau, ji giliai alsavo žvelgdama į mane, mažos krūtys virpėjo mano rankose. Smarkiai suspaudžiau ją, ji sudejavo mano glėbyje. Po oda ryškėjo smulkūs šonkauliai. Padėjau galvą jai ant krūtinės.

— Nino, — jos vardą ištariau taip, tarsi jame slypėtų kokia nepaprasta galia, ir viskas aplinkui pranyko. Liko tik dvi didelės, pilnos ašarų gruziniškos akys, kuriose atsispindėjo baimė, smalsumas ir ūmus, aštrus skausmas.

Ji neverkė, tik staiga nėrė po antklode ir pasislėpė šiltuose pūkuose. Padėjo galvą man ant krūtinės, ir kiekvienas jos lieso kūnelio krustelėjimas buvo it išganingo lietaus ištroškusios žemės šauksmas. Atsargiai nutraukiau antklodę. Laikas sustojo.

Išvargę ir laimingi tylėjome. Staiga Nino tarė:

— Tai jau galiu važiuoti namo, nes matau, kad visai nesirengi manęs žudyti.

— Ar tu viena atvažiavai?

— Ne, mane atvežė Seidas Mustafa. Pasakė, kad nuveš pas tave, bet tuoj pat užmuš, jeigu tave nuvilsiu. Jis sėdi su revolveriu ir laukia. Jeigu nuvyliau, pašauk jį.

Nepašaukiau. Pabučiavau ją.

— Tik dėl to ir atvažiavai?

— Ne, — atsakė ji atvirai.

— Tai paaiškink man kai ką.

— Ką?

— Kodėl tą naktį sėdėdama Seido balne tylėjai?

— Iš išdidumo.

— O kodėl dabar esi čia?

— Irgi iš išdidumo.

Suėmęs jos plaštaką apčiupinėjau kiekvieną pirštelį.

— O Nachararianas?

Nino pasitrynė nosyte man į krūtinę.

— Nachararianas? — tyliai pakartojo. — Nemanyk, kad jis pagrobė mane prieš mano valią. Žinojau, ką darau, — galvojau, kad elgiuosi teisingai. Bet klydau. Dėl visko buvau kalta aš ir turėjau mirti. Todėl ir tylėjau, todėl ir čionai atvykau. Na štai, dabar tu žinai viską.

Pabučiavau šiltą jos delną. Ji kalbėjo tiesą, nors Nachararianas buvo negyvas ir tiesa kėlė jai pavojų.

— Aš grįšiu namo. Tau visai nebūtina manęs vesti. Aš išvažiuosiu į Maskvą.

Nuėjau prie durų ir truputį pravėriau. Seidas Mustafa sėdėjo lauke parietęs kojas ir laikė revolverį. Žalia juosta buvo smarkiai suveržusi juosmenį.

— Seidai, — pasakiau, — pašauk mulą ir dar vieną liudytoją. Po valandos mano tuoktuvės.

— Mulos nekviesiu, — atsakė Seidas, — atsivesiu tik du liudytojus. Aš pats judu sutuoksiu, turiu tokią teisę.

Uždariau duris. Nino sėdėjo lovoje, juodi plaukai krito ant pečių. Ji nusijuokė.

— Galvok, ką darai, Ali Chanai. Tu ketini vesti puolusią merginą.

Atsiguliau ir prisiglaudžiau prie jos.

— Ar tu tikrai nori mane vesti? — paklausė Nino.

— Jei tik tu tekėsi už manęs, juk mane persekioja priešų kraujo kerštas.

— Žinau. Bet iki čia jie neatkeliaus. Mes liksime čia.

— Tu nori likti čia, Nino? Šioje kalnų lūšnoje, be namų, be tarnų?

— Taip, — atsakė ji, — noriu, nes tau reikia čia pasilikti. Tvarkysiu namus, kepsiu duoną ir būsiu tau gera žmona.

— Nenuobodžiausi?

— Ne, — atsakė ji paprastai, — juk mes dalysimės viena antklode.

Kažkas pabeldė į duris. Apsirengiau. Nino užsimetė mano chalatą. Į kambarį įžengė Seidas Mustafa, jau su žaliu turbanu. Iš paskos įėjo du liudytojai. Jis atsisėdo ant aslos. Iš už juostos išsitraukė žalvario rašalinę ir rašiklius. Ant rašalinės buvo įrašas: „Tik Alacho nurodytu keliu“. Išlankstęs popierių pasidėjo ant kairės rankos. Nendrės rašiklį pamerkęs į rašalą smulkia rašysena užrašė: „Vardan Alacho, gailestingojo ir mielaširdingojo“. Paskui kreipėsi į mane.

— Kuo jūs vardu, aga?

— Ali Chanas, Sefero Chano iš Širvanšyrų giminės sūnus.

— Kokį tikėjimą išpažįstate?

— Esu musulmonas. Priklausau imamo Džafaro šiitų šakai.

— Koks jūsų noras?

— Noriu vesti šią moterį.

— Kuo jūs vardu, chanum?

— Kunigaikštytė Nino Kipiani.

— Kokį tikėjimą išpažįstate?

— Graikų stačiatikių.

— Koks jūsų noras?

— Noriu tapti šio vyro žmona.

— Ketinate ir toliau išpažinti savo tikėjimą ar priimsite vyro tikėjimą?

Kiek padelsusi Nino pakėlė galvą ir išdidžiai, ryžtingai atsakė: