Курбан Саид - Ali ir Nino

Pagalvojau, kad mano gyvenimas aūle baigėsi, ir atplėšiau laišką. Štai ką perskaičiau.

Vardan Alacho, gailestingojo ir mielaširdingojo.

Sveikas, Ali Chanai. Kaip laikaisi, kaip laikosi tavo arkliai, vynas, avys ir žmonės, su kuriais gyveni? Man einasi gerai, gerai laikosi ir mano arkliai, mano vynas ir žmonės. Mūsų mieste nutiko svarbus įvykis. Kaliniai išsiveržė iš kalėjimo ir vaikštinėja gatvėmis. Žinau, tu paklausi, ką veikia policija. Tai žinok — policija dabar sėdi kalinių vietoje. Kalėjime prie jūros. O kareiviai? Nėra jokių kareivių. Įsivaizduoju, mano drauge, kaip tu kraipai galvą pamanęs, kodėl tokius dalykus leidžia mūsų gubernatorius. Tad žinok: mūsų išmintingasis gubernatorius vakar pabėgo. Pabodo valdyti tokius blogus žmones. Paliko tik kelerias kelnes ir seną kokardą. Tu dabar tikriausiai juokiesi ir galvoji, kad meluoju. Įsivaizduoju tave klausiantį: tai kodėl caras neatsiunčia naujos policijos ir naujo gubernatoriaus? Tad žinok, kad caro nebėra. Apskritai nieko nebeliko. Nežinau, kaip visa tai vadinasi, — vakar mes prikūlėme mokyklos direktorių ir niekas mums nesutrukdė to daryti. Aš tavo draugas, Ali Chanai, tad noriu, kad pirmiausia visa tai sužinotum iš manęs, nors šiandien mūsų mieste daug kas sėdo rašyti tau laiškų. Taigi žinok: Nachararianai išvyko, o policijos nebėra. Linkiu tau sveikatos ir laimės. Tavo draugas ir vergas

Arslanas Aga

Pakėliau akis į staiga išbalusią Nino.

— Ali Chanai, — tarė ji virpančiu balsu, — kelias laisvas, mes išvykstame, išvykstame, išvykstame!

Pagauta keistos ekstazės ji kartojo tą vieną žodį. Pakibusi man ant kaklo ėmė kūkčioti. Basomis kojomis nekantriai trepsėjo kiemo smėlyje.

— Taip, Nino, žinoma, išvyksime.

Aš ir džiaugiausi, ir liūdėjau. Kalnai dunksojo puikuodamiesi plikomis uolomis. Pirkelės priminė avilius. Vidury kaimo — neaukštas minaretas, tarsi nebylus įspėjimas.

Gyvenimas aūle baigėsi.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Žmonių veiduose laimė sumišusi su baime. Skersai gatvių iškabinti ryškiai raudoni transparantai su beprasmiais užrašais. Turgaus prekeivės gatvių kampuose reikalauja laisvės indėnams ir bušmėnams. Frontas pralaužtas. Didysis kunigaikštis dingęs, po miestą slampinėja būriai apdriskusių kareivių. Naktimis girdėti susišaudymai, o dieną plėšiamos parduotuvės.

Nino palinko prie atlaso.

— Ieškau ramios šalies, — tarė vedžiodama pirštu po margas sienų linijas.

— Gal važiuokim į Maskvą ar Peterburgą, — pasiūliau juokais.

Ji tik trūktelėjo pečiais ir čia pat dūrė pirštu į Norvegiją.

— Tai tikrai rami šalis, — pasakiau. — Bet kaip ją pasiekti?

— Tikrai, ten mes nenusigausime, — atsiduso Nino. — Gal į Ameriką?

— Vandenyne povandeniniai laivai, — kandžiai nusišaipiau.

— Į Indiją, Ispaniją, Kiniją, Japoniją?

— Ten arba karas, arba jos pernelyg toli.

— Ali Chanai, patekome į spąstus.

— Na matai, Nino, nėra prasmės bandyti kur nors bėgti. Reikia pagalvoti, kaip palaikyti tvarką mieste, kol ateis turkai.

— Ir kodėl aš ištekėjau už didvyrio, — papriekaištavo Nino. — Negaliu pakęsti transparantų, šūkių ir prakalbų. Jeigu viskas taip bus ir toliau, pabėgsiu pas tavo dėdę į Iraną.

— Ilgai taip nebus, — atsakiau jai ir išėjau.

Islamo labdarių draugijos salėje vyko susirinkimas. Turtingieji ponai, kadaise mano tėvo namuose laužę galvą dėl tautos ateities, nedalyvavo. Salėje buvo susirinkę jauni raumeningi vyrukai. Tarpdury susidūriau su Iljasu Beku. Jiedu su Mechmedu Haidaru grįžo iš fronto. Carui atsisakius sosto jų priesaika liovėsi galiojusi, tad jie grįžo į miestą įrudusiais veidais, išdidūs ir trykštantys energija. Karas išėjo jiems į naudą. Tai buvo žmonės, užmetę akį į kitokį pasaulį ir to pasaulio vaizdą nešiojantys širdyje.

— Ali Chanai, — tarė Iljasas Bekas, — turime ko nors imtis. Priešas prie miesto vartų.

— Taip, turime gintis.

— Ne, reikia pulti.

Jis užlipo į tribūną. Prabilo garsiai, komandiniu balsu:

— Musulmonai! Noriu paaiškinti jums, kokia miesto padėtis. Prasidėjus revoliucijai frontas suiro. Visokio plauko ginkluoti rusų dezertyrai stovi prie miesto pasiryžę jį plėšti. Mieste tik vienas musulmonų karinis dalinys. Tai mes, „Laukinės divizijos“ savanoriai. Bet mūsų mažiau nei rusų, ir mes blogiau apsiginklavę. Antras mūsų mieste dislokuotas karinis junginys — tai armėnų nacionalistų partijos „Dašnakcutiun“ būriai. Šios partijos vadovai, Stepą Lalajus ir Andranikas, susisiekė su mumis. Miesto gyventojus armėnus jie buria į kariuomenę — ketina permesti į Karabachą ir Armėniją. Mes pritarėme šiam planui. Už tai armėnai kartu su mumis paskelbs ultimatumą rusams. Reikalaujame, kad rusų kareiviai ir pabėgėliai daugiau nebūtų nukreipiami per mūsų miestą.

Jeigu rusai mūsų pasiūlymą atmes, tada mes drauge su armėnais galėsime siekti savo tikslo kariniais veiksmais. Musulmonai, stokite į „Laukinę diviziją“, griebkitės ginklo. Priešas prie miesto vartų.

Klausiausi tos kalbos, ji dvelkė karu ir krauju. Jau kelios dienos kareivinių kieme mokiausi šaudyti iš kulkosvaidžio, dabar pasitaikė proga ką išmokau pritaikyti praktiškai. Šalia manęs stovėjo Mechmedas Haidaras ir žaidė šovinių apkaba. Pasilenkiau prie jo.

— Po susirinkimo ateik pas mane su Iljasu Beku. Ateis ir Seidas Mustafa. Aptarsime padėtį.

Jis linktelėjo. Grįžau namo. Nino kaip tikra šeimininkė užkaitė arbatos. Netrukus atėjo draugai. Jie buvo ginkluoti, net iš už žaliosios Seido juostos kyšojo durklas. Mes buvome keistai ramūs. Mūšio išvakarėse miestas atrodė susikaupęs, niūrus ir svetimas. Gatvėse dar buvo žmonių, jie tvarkė reikalus arba tiesiog vaikštinėjo. Bet tai, ką jie daro, atrodė nerealu, vaiduokliška, tarsi jau nujaustų, kad netrukus kasdieniai darbai nebeteks prasmės.

— Ar ginklų užtenka? — paklausė Iljasas Bekas.

— Turime penkis šautuvus, aštuonis revolverius, kulkosvaidį ir šaudmenų. Moterims ir vaikams pasislėpti yra rūsys.

Nino staiga pakėlė galvą.

— Aš į rūsį neisiu, — tvirtai pasakė, — aš irgi ginsiu savo namus.

Jos balse buvo girdėti užsispyrimas.

— Nino, — ramiai atsakė Mechmedas Haidaras, — mes šaudysime, o jūs perrišinėsite žaizdas.

Nino nuleido akis. Jos balsas išdavė įtampą.

— Dieve, mūsų gatvės virs mūšio lauku, teatras — generalinio štabo būstine. Netrukus pereiti Nikolajaus gatve bus sunkiau nei anksčiau — išvykti į Kiniją. Kad pasiektum Šv. Tamaros licėjų, reikės arba keisti pasaulėžiūrą, arba įveikti ištisą armiją.

Įsivaizduoju, kaip apsiginklavę jūs šliaužiate Gubernatoriaus sodu, o prie baseino, kur anksčiau susitikdavau su Ali Chanu, stovi kulkosvaidis. Keistas miestas.

— Mūšio nebus, — užtikrintai pasakė Iljasas Bekas. — Rusai priims mūsų ultimatumą.

Mechmedas Haidaras niūriai nusijuokė.

— Pamiršau pasakyti — eidamas čionai sutikau Asadulą. Jis sakė, kad rusai nepriėmė mūsų ultimatumo. Jie reikalauja, kad nusiginkluotume. Aš savo ginklo neatiduosiu.

— Mūsų su sąjungininkais armėnais laukia kova, — tarė Iljasas Bekas.

Nino tylėjo nusisukusi į langą. Seidas Mustafa pasitaisė emamę.

— O Alachai, Alachai! — tarė jis. — Aš niekada nesu buvęs kare. Nesu toks mokytas kaip Ali Chanas. Bet gerai išmanau šariatą. Musulmonai per karą neturi tikėtis krikščionių ištikimybės. Iš viso nedera kuo nors pasikliauti. Taip skelbia šariatas, ir toks yra gyvenimas. Kas vadovauja armėnų daliniams? Stepą Lalajus! Jūs gi jį pažįstate. 1905 metais musulmonai nužudė jo tėvus. Netikiu, kad jis būtų tai pamiršęs. Aš apskritai netikiu, kad armėnai kausis už mus prieš rusus. O kas tie rusai? Apgailėtini driskiai, anarchistai ir plėšikai. Jų vadas Stepanas Šaumianas irgi armėnas. Armėnų nacionalistas daug greičiau ras bendrą kalbą su armėnų anarchistu nei su azerbaidžaniečių nacionalistu. Tai kraujo ryšys. O tarp mūsų ir jų kils nesantaika, tai aišku kaip Koranas.