Курбан Саид - Ali ir Nino

Svečiai pakilo. Siaura plaštaka palietę tamsią kaktą jie atsisveikino nusilenkdami.

— Ramybė jums. Nesiliaukite šypsotis, mano drauge.

Pasitarimas baigėsi. Milijardas pasipylė į gatvę linksėdamas galvomis ir spausdamas rankas. Buvo pusė vienuoliktos. Svetainė liko tuščia ir slogi. Mane apniko vienatvė. Pasakiau tarnui:

— Eisiu į kareivines. Šiandien ten budi Iljasas Bekas.

Nuėjau prie jūros, paskui pro Nino namus — į kareivines.

Sargybos kambaryje degė šviesa. Iljasas Bekas ir Mechmedas Haidaras žaidė nardais. Įžengiau vidun. Jiedu pasveikino mane be žodžių, tik galvos linktelėjimu. Pagaliau baigė žaisti. Numetęs į kampą nardus Iljasas Bekas atsisagstė apykaklę.

— Kaip praėjo pasitarimas? — paklausė. — Ar Asadula ir vėl prisiekinėjo išpjausiąs visus rusus?

— Panašiai. Kokios naujienos iš fronto?

— Iš fronto? — pakartojo jis abejingai. — Vokiečiai užėmė visą Lenkiją. Vieni sako, kad didysis kunigaikštis įstrigęs sniegynuose, kiti — kad paėmė Bagdadą. Galbūt turkai užims Egiptą. Iš kur aš žinau? Man viskas šioje žemėje atsibodo.

Mechmedas Haidaras pasikasė trumpai kirptą galvą.

— Nė kiek neatsibodo, — tarė, — turime žirgų, turime kareivių ir mokame elgtis su ginklais. Ko vyrui daugiau reikia? Kartais norisi patraukti per kalnus, lįsti į apkasus ir susitikti su priešu akis į akį. Priešas turi būti stiprus ir atsiduoti prakaitu.

— Tai užsirašyk į frontą, — patariau.

Mechmedo Haidaro akys iš po žemos kaktos žvelgė liūdnai sutrikusios.

— Aš ne iš tų, kurie šaudo į musulmonus. Net jeigu jie sunitai. Bet daviau priesaiką ir negaliu dezertyruoti. Mūsų šaliai reikia pokyčių.

Man pagailo šito plačiapečio, drūto ir paprasto vaikino, nekantraujančio leistis į žygį.

— Aš ir noriu į frontą, ir nenoriu, — kalbėjo jis susirūpinęs.

— O kas bus su mūsų šalimi? — paklausiau.

Jis tylėdamas suraukė kaktą. Mąstytojas anaiptol nebuvo. Galiausiai tarė:

— Su mūsų šalimi? Reikia statyti mečetes. Drėkinti žemę. Mūsų žemė ištroškusi. Tikrai negerai, kai ateina svetimšaliai ir aiškina, kad esame kvailiai. Net jeigu ir kvailiai, tai mūsų reikalas. Ir dar manau — būtų gerai užkurti didelį laužą ir sudeginti visus naftos bokštus. Būtų nuostabus vaizdas, mes ir vėl būtume neturtingi. Niekam mūsų nebereikėtų, svetimšaliai paliktų mus ramybėje. Vietoj gręžinių pastatyčiau gražią mečetę su mėlynais kokliais. Dar norėčiau užveisti buivolų, o naftos verslovių žemę apsėčiau javais.

Išsakęs savo ateities viziją jis nutilo. Iljasas Bekas ėmė juoktis.

— Tada dar reikėtų uždrausti skaityti ir rašyti, leisti pasišviesti tik žvakėmis, o didžiausią kvailį išrinkti valdovu.

Mechmedas Haidaras patyčias praleido pro ausis.

— Būtų neblogai, — tarė jis, — senovėje kvailių buvo daugiau negu dabar. Tie kvailiai rausė drėkinimo kanalus, o ne naftos gręžinius, apiplėšinėjo svetimšalius ir neleisdavo svetimšaliams mūsų plėšti. Seniau buvo daug daugiau laimingų žmonių.

Tą paprastą vaikiną norėjosi apkabinti ir išbučiuoti. Jis kalbėjo taip, tarsi pats būtų mūsų vargšės sausos ir išsekusios žemės grumstas.

Kažkas smarkiai pabeldė į langą. Dirstelėjau laukan. Į mane žvelgė tamsus randuotas veidas. Įkypos akys žibėjo.

— Tai aš, Seidas Mustafa. Įleiskit vidun.

Nubėgau prie durų. Seidas Mustafa įvirto į kambarį. Jo emamė10 buvo nusmukusi ant prakaituotos kaktos. Žalia juosta atsirišusi, pilkas apsiaustas dulkėtas. Kritęs į krėslą jis vos gaudydamas kvapą iškošė:

— Nachararianas pagrobė Nino. Prieš pusvalandį. Jie važiuoja link Merdekiano.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Mechmedas Haidaras pašoko ant kojų. Jo akutės dar labiau susiaurėjo.

— Tuoj pabalnosiu arklius! — sušuko bėgdamas pro duris.

Mano skruostai degė. Kraujas tvinksėjo smilkiniuose. Ausyse spengė. Atrodė, lyg kokia nematoma ranka trankytų lazda per galvą. Kaip per sapną girdėjau Iljaso Beko žodžius:

— Tvardykis, Ali Chanai, tvardykis. Po valandos, kai juodu pasivysime, galėsi daryti ką nori.

Jis stovėjo priešais visas išblyškęs ir juosė man diržą su kaukazietišku durklu.

— Laikyk, — įbruko į rankas pistoletą. — Būk ramus, Ali Chanai. Patausok įniršį keliui į Merdekianą.

Mechaniškai įkišau ginklą į kišenę. Prie manęs palinko rauplėtas Seido Mustafos veidas. Mačiau, kaip kruta storos jo lūpos, girdėjau padrikus žodžius.

— Išėjau iš namų aplankyti išmintingojo mulos Hadži Machsudo. Išminčius apsistojęs šalia teatro. Vienuoliktą su juo atsisveikinau. Ėjau pro teatrą. Ką tik buvo pasibaigęs tas bedieviškas vaidinimas. Pamačiau, kaip Nino, lydima Nacharariano, lipa į automobilį. Automobilis vis nevažiavo. Man nepatiko Nacharariano veido išraiška. Prislinkau artyn pasiklausyti. Nino tarė: „Ne, aš jį myliu“. — „Šioje šalyje neliks akmens ant akmens, — pasakė Nachararianas. — Aš myliu jus labiau ir išplėšiu iš Azijos gniaužtų“. — „Ne, — atsakė Nino, — vežkite mane namo“. Jis įjungė variklį. Šokau ant bagažinės. Automobilis nuvažiavo prie Kipianių namų. Negirdėjau, apie ką jiedu kalbėjosi pakeliui. Bet kalbėjo daug. Prie namų automobilis sustojo. Nino verkė. Staiga Nachararianas ją apkabino ir pabučiavo, paskui sušuko: „Jūs neturite pakliūti į rankas tiems laukiniams! — ir dar kažką sušnabždėjo, aš nugirdau tik paskutinius žodžius: — Pas mane į Merdekianą, paskui susituoksime Maskvoje ir išvyksime į Švediją“. Mačiau, Nino jį atstūmė. Tada jis įjungė variklį ir automobilis nurūko tolyn. Puoliau čia iš paskutiniųjų...

Jis nebaigė sakinio, o gal aš daugiau nesiklausiau. Mechmedas Haidaras įvirtęs į kambarį šūktelėjo:

— Arkliai pabalnoti!

Išskubėjome į kiemą. Pilnaties šviesoje pamačiau arklius. Tyliai žvingaudami jie trypė kanopomis.

— Imk šitą, — sušuko Mechmedas Haidaras paduodamas man pavadį. Pažvelgiau į žirgą ir apstulbau. Auksaplaukis Karabacho stebuklas, pulko vado Melikovo žirgas. Visame pasaulyje nebuvo nė dvylikos tokių žirgų. Mechmedas Haidaras žvelgė iš padilbų. — Komendantas pasius. Niekas kitas niekada nebuvo užsėdęs ant jo žirgo. Bet jis greitas kaip vėjas. Netausok jo. Tu greitai juos pavysi.

Šokau į balną. Sudrožiau botagu per to įstabaus žirgo šoną. Jis galingai liuoktelėjo, ir aš bemat atsidūriau už kareivinių tvoros. Lėkiau šuoliais jūros krantu. Kupinas įtūžio pliekiau botagu žirgą. Namai mirguliavo prieš akis, iš po žirgo kanopų žiro žiežirbos. Mane pagavo nenusakomas įniršis. Trūktelėjau pavadį, arklys stojo piestu ir puolė pirmyn dar greičiau. Galiausiai liko už nugaros paskutinės molio trobelės. Mačiau mėnesienos užlietus laukus ir siaurą keliuką į Merdekianą. Nakties oras mane atvėsino. Dešinėje ir kairėje driekėsi moliūgų laukai. Apvalūs moliūgai priminė aukso grynuolius. Žirgas lėkė šuoliais nepaprastai greitai ir lengvai. Pasilenkiau prie pat karčių.

Tai štai kaip! Viską aiškiai regėjau prieš akis... Girdėjau kiekvieną jų žodį. Staiga perpratau Nacharariano planą. Enveras kaunasi Mažojoje Azijoje. Caro sostas svyruoja. Didžiojo kunigaikščio kariuomenėje yra armėnų batalionas. Jeigu priešas pralauš fronto liniją, osmanų kariuomenė plūstelės į Armėniją, Karabachą ir Baku. Nachararianas puikiai suprato, kuo tai gali baigtis. Aukso luitai, armėnų pinigai keliauja į Švediją. Kaukazo tautų draugystė baigėsi. Regiu juos abu teatro ložėje. „Kunigaikštyte, niekas nesieja Rytų ir Vakarų, netgi meilė“. Nino tyli ir klausosi. „Visi, kuriems grasina osmanų kardas, turime laikytis vienas kito. Esame Europos pasiuntiniai Azijoje. Aš myliu jus, kunigaikštyte. Mes skirti vienas kitam. Stokholme gyvenimas paprastas ir lengvas. Ten Europa, Vakarai“. Ir vėl — tarsi būtų ištaręs tuos žodžius mano akivaizdoje: „Šioje šalyje neliks akmens ant akmens“. Galiausiai: „Pati rinkitės savo likimą, Nino. Po karo persikelsime į Londoną. Būsime priimti karaliaus rūmuose. Europiečiai turi patys lemti savo likimą. Aš gerbiu Ali Chaną, bet jis barbaras, amžinas dykros vergas“.