Курбан Саид - Ali ir Nino

— Aš kitokios nuomonės, — tariau. — Nesu patogumų mėgėjas, man patinka karas. Bet ne toks.

— Jūs dar jaunas, mano drauge, — tarė Nachararianas gurkštelėdamas vyno.

Jis kalbėjo ilgai ir tikrai labai protingai. Kai susiruošėme eiti, jis jau buvo beveik įtikinęs Nino savo minčių teisingumu. Nacharariano automobiliu grįžome namo.

— Šis nuostabus miestas, — kalbėjo jis pakeliui, — vartai į Europą. Jeigu Rusija nebūtų tokia atsilikusi, jau seniai būtume europietiška šalis.

Prisiminęs palaimingus laikus, kai mokiausi geografijos, patenkintas nusijuokiau.

Vakaras buvo puikus. Atsisveikindamas bučiavau Nino akis ir rankas, tuo tarpu Nachararianas žvalgėsi į jūrą. Paskui jis nuvežė mane prie Cicianašvilio vartų... Toliau automobiliu nenuvažiuosi. Už sienos prasideda Azija.

— Jūs ketinate vesti Nino? — dar paklausė jis.

— Inša Alach, jeigu Dievas duos.

— Jums reikės įveikti nemažai sunkumų, mano drauge. Jeigu prireiktų pagalbos, aš pasirengęs jums padėti. Norėčiau, kad geriausios mūsų tautų šeimos susigiminiuotų. Turime būti vieningi.

Šiltai paspaudžiau jam ranką. Vadinasi, esama padorių armėnų. Tas atradimas mane suglumino.

Pavargęs įžengiau į namus. Tarnas sėdėjo ant grindų ir skaitė. Dirstelėjau į knygą. Kaligrafiški arabiško Korano rašmenys vinguriavo puslapiais. Tarnas atsistojo manęs pasveikinti. Paėmiau į rankas šventąją knygą ir perskaičiau: „O jūs, kurie tikite, žinokite: vynas, lošimai ir paveikslai yra pasibjaurėtini šėtono kūriniai. Venkite jų, galbūt tada jums viskas gerai klosis. Šėtonas nori nukreipti jūsų mintis nuo Alacho ir maldos“.

Nuo Korano puslapių sklido saldus aromatas. Sučežėjo plonas gelsvas popierius. Dievo žodis, įspraustas tarp dviejų odos viršelių, buvo griežtas ir įsakmus. Atidaviau tarnui knygą ir nuėjau į savo kambarį. Plati žema kanapa buvo minkšta. Užmerkiau akis, kaip visada, kai norėdavau ką nors aiškiai įsivaizduoti. Regėjau šampaną, Eugenijų Oneginą pokylyje, šviesias ir aviniškas Nacharariano akis, švelnias Nino lūpas ir pulkus priešų, plūstančių per kalnus užkariauti mūsų miesto.

Iš gatvės pasigirdo monotoniškas dainavimas. Tai įsimylėjęs Hašimas. Jis buvo labai senas, ir niekas nežinojo, kokios mylimosios gedi. Žmonės vadino jį garbingu arabišku vardu — Medžnūnu, sergančiu meile. Naktimis jis klajodavo tuščiomis gatvėmis, atsisėsdavo prie kurio nors gatvės kampo ir verkdamas dainuodavo iki ryto brėkšmos apie meilę ir skausmą.

Monotoniška jo dainų melodija migdė. Nusisukęs į sieną pasinėriau į tamsą ir miegą.

Gyvenimas vis dar buvo labai gražus.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Lazda turi du galus. Viršutinį ir apatinį. Apvertus viršutinis galas atsiduria apačioje, o apatinis viršuje. Pati lazda nuo to nė kiek nepasikeičia.

Taip ir man. Esu toks pats kaip prieš mėnesį ar prieš metus. Vyksta tas pats karas, tie patys generolai švenčia pergalę arba pralaimi. Tačiau tie, kurie dar neseniai vadino mane bailiu, susitikus nuleidžia akis. Draugai ir giminaičiai gieda ditirambus mano išminčiai, o tėvas žiūri susižavėjęs.

O juk lazda vis dar ta pati.

Vieną dieną po miestą pasklido žinia: Didžiosios Osmanų imperijos sultonas Mechmedas V Rašidas nutarė paskelbti karą netikėlių pasauliui. Pergalingi jo daliniai traukia į rytus ir į vakarus, kad išlaisvintų tikinčiuosius iš Rusijos ir Anglijos jungo. Paskelbtas šventasis karas, virš kalifo rūmų plevėsuoja žalioji Pranašo vėliava.

Taip aš tapau didvyriu. Draugai ateidavo manęs pagirti už įžvalgumą. Vengdamas eiti į karą aš buvau teisus. Musulmonui nedera kovoti prieš sultoną. Turkai, mūsų broliai, ateis į Baku, ir mūsų tauta susijungs su turkų tauta į vieningą tikinčiųjų bendruomenę.

Tylėjau ir lanksčiausi dėkodamas. Išmintingas žmogus turi abejingai išklausyti ir pagyrimus, ir priekaištus. Mano draugai išskleidė žemėlapius ir įnirtingai ginčijosi, iš kurios pusės turkai įžygiuos į Baku. Aš išsprendžiau jų ginčą sakydamas: nesvarbu, iš kurios pusės turkai ateis, pirmiausia jie įžengs į Armenikendą, armėnų kvartalą. Susižavėję draugai ėmė girti mano išmintingumą.

Per vieną naktį žmonės neįtikėtinai pasikeitė. Musulmonai nebesiveržė prie ginklų. Zeinalas Aga paklojo krūvą pinigų, kad įtaisytų Baku įguloje staiga praradusį norą kariauti Iljasą Beką. Karininko egzaminą tas vargšelis išlaikė prieš pat turkams paskelbiant karą, net ir Mechmedas Haidaras — tikras stebuklas — sugebėjo prasmukti. Dabar jiedu buvo leitenantai, leido dienas kareivinėse ir pavydėjo man, kad neprisiekiau ištikimybės carui. Kelio atgal jie nebeturėjo. Niekas jų neprisaikdino prievarta. Jie prisiekė savanoriškai, ir jeigu sulaužytų priesaiką, aš pirmas nuo jų nusisukčiau.

Pasidariau nekalbus, mintys buvo neaiškios. Kartais vakarais išeidavau iš namų ir patraukdavau į mažąją tvirtovės mečetę. Netoli mečetės stovėjo senas namas. Jame gyveno Seidas Mustafa, mano klasės draugas. Aplankydavau jį vėlyvomis vakaro valandomis.

Seidas Mustafa buvo Pranašo palikuonis. Jis buvo siauraakis, rauplių randų sudarkytu veidu ir visada juosėdavo žalią savo luomo juostą. Jo tėvas buvo mažosios mečetės imamas, o senelis — įžymus mokslininkas šventajame mieste Mešchede su imamo Rėzos kapu. Seidas Mustafa melsdavosi penkis kartus per dieną. Ant padų kreida užsirašydavo bedievio kalifo Jezido vardą, kad kasdien tryptų kojomis tą tikėjimo priešą. Dešimtąją Muharamo mėnesio6 dieną jis iki kraujo susidraskydavo krūtinę. Nino laikė jį fanatiku ir niekino. O man patiko jo aiškios pažiūros ir tyrumas, mat jis geriau už kitus mokėjo atskirti gėrį nuo blogio ir teisybę nuo neteisybės.

Seidas Mustafa pasitiko mane giedra išminčiaus šypsena.

— Ar girdėjai, Ali Chanai? Turtuolis Jakubas Ogly nusipirko dvylika dėžių šampano — išgers jį su pirmuoju turkų karininku, kuris įžengs į miestą. Šampano! Šampano šventajam musulmonų karui pagerbti.

Aš patraukiau pečiais.

— Ko tu stebiesi, Seidai? Žmonės prarado protą.

— Ant ko Alachas užsirūstina, tą nuveda klystkeliais, — niūriai tarė Seidas pašokęs ant kojų, jo lūpos suvirpėjo, — aštuoni vyrai vakar pabėgo ir stojo tarnauti į sultono kariuomenę. Aštuoni vyrai! Aš klausiu tavęs, Ali Chanai, kas jų galvose?

— Jų galvos tuščios kaip alkano asilo pilvas, — atsakiau atsargiai.

Seidas karščiavosi vis labiau.

— Ar supranti? — sušuko jis. — Šiitai kaunasi sunitų kalifo pusėje. Ar ne Jezidas praliejo Pranašo vaikaičio kraują? Ar ne Muavija nužudė garbųjį imamą Ali? Kas tikrasis Pranašo įpėdinis? Kalifas ar neregimasis Amžinybės imamas, kurio gyslomis teka Pranašo kraujas? Jau ištisus šimtmečius šiitai gedi, tarp mūsų ir atskilėlių, blogesnių už netikėlius, liejasi kraujas. Vienoje pusėje šiitai, kitoje — sunitai, ir tarp jų nėra nieko bendra. Ne taip seniai sultonas Šėlimas įsakė išpjauti keturiasdešimt tūkstančių šiitų. O dabar? Šiitai kaunasi už kalifą, sunaikinusį Pranašo palikuonis. Jie viską pamiršo — ir tikrojo tikėjimo šalininkų kraują, ir imamų nužudymą. Čia, šiitų mieste, žmonės laukia nesulaukia ateinant sunitų, kurie sunaikins mūsų tikėjimą. Ko siekia Turkija? Enveras jau pasiekė Urmiją. Iranas bus padalintas. Tikėjimas sunaikintas. O šventasis Ali, ateik su savo ugniniu kalaviju, nubausk atskilėlius! O Ali, Ali!

Ašaros liejosi jo skruostais. Suspaudęs kumštį jis dusliai daužė krūtinę. Aš buvau sukrėstas. Nebežinojau, kur tiesa. Taip, turkai sunitai. Ir vis dėlto mano širdis troško, kad Enveras įžygiuotų į mūsų miestą. Ir kas? Nejaugi veltui buvo pralietas mūsų kankinių kraujas?