Курбан Саид - Ali ir Nino

Paskui nutilo ir nebekalbėjo apie karą, tik įdėmiai žiūrėjo į mane iš tolo. Gal jo sūnus vis dėlto ne toks jau nevykėlis?

Nuėjau pasikalbėti su mula į Tezepyro mečetę. Mula iš karto mane suprato, apsivilko iškilmingą apdarą ir skleisdamas ambros kvapą atvyko į mūsų namus. Jiedu su tėvu užsidarė kambaryje. Mula tvirtino, kad pagal Koraną musulmonams šiame kare dalyvauti nėra privaloma. Savo žodžius pagrindė daugybe Pranašo žodžių. Nuo to laiko buvau paliktas ramybėje.

Bet tik namie. Mūsų jaunimą apėmė karo įkarštis, ir ne kiekvienas buvo toks nuovokus, kad laikytųsi nuošaly. Kartais aplankydavau savo draugus. Štai ir šiandien praėjau pro Cicianašvilio vartus, pasukau į dešinę, į Ašumo skersgatvį, perėjau Šv. Olgos gatvę ir neskubėdamas priėjau senojo Zeinalo Aga namus.

Iljasas Bekas sėdėjo prie stalo, palinkęs prie kažkokio karybos veikalo. Šalia jo suraukęs kaktą su išgąsčiu veide tūnojo Mechmedas Haidaras, kvailiausias mūsų mokyklos mokinys. Karas jį bėgai sukrėtė. Jis kuo skubiausiai paliko Žinių namus, kaip ir Iljasas Bekas puoselėdamas tik vieną troškimą — pajusti ant pečių auksinius karininko antpečius. Jiedu rengėsi laikyti egzaminą karininko laipsniui gauti. Įžengęs į kambarį išgirdau Mechmedo Haidaro murmėjimą:

— Kariuomenės ir laivyno užduotis yra ginti carą ir tėvynę nuo išorės ir vidaus priešų.

Paėmiau iš to vargšelio knygą norėdamas jį paegzaminuoti.

— Kas, gerbiamasis Mechmedai Haidarai, yra išorės priešas?

Jis suraukė kaktą ir įtemptai pamąstęs išpoškino:

— Vokiečiai ir austrai.

— Smarkiai apsirinki, gerbiamasis, — nusijuokiau ir triumfuodamas perskaičiau: — „Išorės priešas — tai bet kokie kariniai daliniai, ketinantys peržengti mūsų sieną su tikslu pradėti karą“. — Paskui atsisukau į Iljasą Beką. — Kas yra šūvis?

Iljasas Bekas išbėrė kaip žirnius:

— Šūvis — tai kulkos išmetimas iš šaunamojo ginklo vamzdžio parako dujomis.

Tas klausimų atsakymų žaidimas truko ilgai. Mes stebėjomės, kaip sunku nugalabyti priešą pagal visas taisykles ir kaip diletantiškai į šį meną ligi šiol buvo žiūrima mūsų šalyje. Paskui jiedu, Iljasas Bekas ir Mechmedas Haidaras, įsisvajojo apie būsimo karo džiaugsmus. Lemiamas vaidmuo čia teko nepažįstamoms gražuolėms, kurias sveikas ir nepaliestas jie ras užkariautų miestų griuvėsiuose. Po valandos nevaržomų svaičiojimų jie nutarė, kad kiekvienas kareivis svajoja tapti generolu, ir sužiuro į mane iš aukšto.

— Kai tapsiu karininku, — tarė Mechmedas Haidaras, — turėsi trauktis man iš kelio ir atiduoti pagarbą. Juk aš narsuolis, ginantis tave, tinginį.

— Kol tu tapsi karininku, Rusija bus seniai pralaimėjusi karą, o vokiečiai užėmę Maskvą.

Busimieji didvyriai nė kiek nepasipiktino išgirdę tokias mano pranašystes. Jiems nebuvo svarbu, kas laimės karą, lygiai kaip ir man. Tarp mūsų ir fronto plytėjo šeštadalis pasaulio. Tiek daug vokiečiai negalės užgrobti. Vietoj vieno krikščionių monarcho mūsų valdovu taps kitas krikščionių monarchas. Ir nieko daugiau. Taip, Iljasui Bekui karas buvo tik nuotykis, o Mechmedui Haidarui — puiki proga garbingai baigti mokslą gimnazijoje ir atsidėti šlovingai vyriškai profesijai. Žinoma, bet kuris iš jų būtų geras karininkas fronte. Mūsų tautai drąsių vyrų netrūksta. Bet dėl ko? Tokių klausimų nekėlė sau nei Iljasas Bekas, nei Mechmedas Haidaras, o mano perspėjimai nebūtų davę jokios naudos, kai prabudo rytietiškas kraujo troškimas.

Lydimas jųdviejų paniekos išėjau iš Zeinalo Aga namų. Armėnų kvartalo gatvelių labirintais patraukiau prie krantinės. Kaspijos jūra buvo sūri ir švininė, bangos plakėsi į granito molą. Uoste stovėjo kanonierė. Atsisėdęs ant suoliuko dairiausi į mažus vietos burlaivius, narsiai kovojančius su bangomis. Tokiu laivu galėčiau lengvai ir patogiai nuplaukti į senovinį taikingą Astaros uostą Irane — didžiulės žaliuojančios šacho šalies vartus. Ten girdėti ilgesingi poetų klasikų meilės atodūsiai, gali pasiklausyti prisiminimų apie didvyriškus Rustamo5 žygius ir kvapius Teherano rūmų rožynus. Tai nuostabi, idiliška šalis.

Kelis kartus perėjau krantine pirmyn atgal. Nebuvau pratęs lankytis Nino namuose. Tai būtų prieštaravę geram tonui. Tačiau karo akivaizdoje senasis Kipianis gal užmerktų į tai akis. Giliai įkvėpęs užbėgau penkiaaukščio namo laiptais. Trečiame aukšte kabojo žalvario lentelė su įrašu: „Kunigaikštis Kipianis“.

Tarnaitė balta prijuoste atidarė man duris ir pasisveikindama pritūpė. Padaviau jai kepurę, nors rytiečių papročiu svečias neturi nusiimti kepurės. Bet aš žinojau, kaip dera elgtis Europoje. Kunigaikščio šeima sėdėjo svetainėje ir gėrė arbatą.

Tai buvo didelis kambarys su raudonu šilku apmuštais baldais. Kampuose stovėjo palmės ir gėliapuodžiai, sienos — ne nudažytos, ne nukabinėtos kilimais, o išklijuotos apmušalais. Kunigaikščio šeima gėrė anglišką arbatą iš didelių, dailiai dekoruotų puodelių. Ant stalo gulėjo džiūvėsiai ir biskvitas. Pabučiavau džiūvėsiais, biskvitu ir levandų vandeniu kvepiančią kunigaikštienės plaštaką. Kunigaikštis paspaudė man ranką, o Nino, nuleidusi akis į arbatos puodelį, atkišo tris pirštus.

Atsisėdau. Gavau arbatos.

— Taigi, Ali Chanai, nutarėte kol kas neiti į karą? — maloniai pasiteiravo kunigaikštis.

— Taip, kunigaikšti, kol kas neketinu to daryti.

Kunigaikštienė pastatė puodelį ant stalo.

— Jumis dėta, aš įstočiau į kokį nors pagalbos komitetą. Tada bent jau vilkėtumėte uniformą.

— Galbūt, kunigaikštiene, tai gera mintis.

— Aš irgi taip padarysiu, — tarė kunigaikštis. — Nors negaliu apleisti verslo reikalų, laisvalaikį privalau aukoti tėvynei.

— Visiškai teisingai, kunigaikšti. Deja, taip maža laisvo laiko. Bijau, tėvynei iš manęs bus maža naudos.

Kunigaikštis nuoširdžiai nustebo.

— Tai ką gi taip dirbate?

— Valdau savo dvarus, kunigaikšti.

Pataikiau kaip pirštu į dangų. Tą sakinį buvau perskaitęs kažkokiame angliškame romane. Kai kilnus lordas neturi ką veikti, atsideda savo dvarams. Mano autoritetas Nino tėvų kunigaikštiškose akyse išaugo. Po dar kelių reikšmingų sakinių Nino gavo leidimą vakare eiti su manimi į operą. Vėl pabučiavau putlią kunigaikštienės ranką, nusilenkiau, netgi Peterburgo šnekta ištariau „r“ ir pažadėjau užeiti pusę aštuonių.

Nino palydėjo mane iki durų, o kai tarnaitė padavė man kepurę, skaisčiai paraudo, nuleido galvą ir žavinga laužyta azerbaidžaniečių kalba tarė:

— Aš be galo džiaugiuosi, kad lieki mieste. Tikrai labai džiaugiuosi. Bet pasakyk man, Ali Chanai, ar tu iš tikrųjų taip bijai karo? Juk vyrai turi karą mėgti. Man būtų mielos net ir tavo žaizdos.

Aš nenuraudau. Paėmęs tvirtai suspaudžiau jai ranką.

— Nieko aš nebijau. Kada nors galėsi tvarstyti man žaizdas. Bet jei nori, gali iki tol laikyti mane bailiu.

Nino žvelgė į mane nieko nesuprasdama. Grįžęs namo suplėšiau į tūkstančius skutelių chemijos vadovėlį.

Paskui išgėriau tikros iranietiškos arbatos ir užsakiau ložę operoje.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Greitai užmerk akis, užsidenk rankomis ausis ir pasinerk į prisiminimus. Ar atsimeni tą naktį Teherane?

Milžiniška mėlyna akmens menė, virš durų iškaltas šlovingas šacho Nasredino vardas. Viduryje keturkampė pakyla, o menėje sėdi, stovi arba guli solidūs vyrai, išdykę vaikai, užsisvajoję jaunuoliai — pamaldūs misterijos apie šventojo Huseino kankinystę ir mirtį žiūrovai. Salė menkai apšviesta. Ant pakylos barzdoti angelai guodžia jaunąjį Huseiną. Nuožmusis kalifas Jezidas siunčia raitelius į dykumą atnešti jam šventojo galvos. Raudas nutraukia kardų žvangesys. Šventasis Ali, Fatima ir pramotė Chava dainuoja ilgiausias rubajatų strofas. Ant sunkaus auksinio padėklo bedieviui kalifui atnešama Huseino galva. Žiūrovai virpa ir verkia. Tarp eilių vaikšto mula ir vatos gabalėliu į buteliuką renka žiūrovų ašaras. Tose ašarose — magiška galia. Kuo gilesnis žiūrovų tikėjimas, tuo stipresnį įspūdį daro vaidinimas. Lenta — tai dykuma, skrynia — deimantais išpuoštas kalifo sostas, keli basliai — Edeno sodas, o barzdotas vyras — Pranašo dukra.