Курбан Саид - Ali ir Nino

Regis, būsiu užmigęs ant kanapos. Mat kai atsimerkiau, pamačiau šalia klūpantį ir nagus besivalantį savąjį goči. Net negirdėjau, kaip jis atėjo.

— Kas naujo, brolyti? — paklausiau tingiai žiovaudamas.

— Nieko ypatingo, ponaiti, — atsakė jis nuobodžiaujančiu balsu, — susiginčijo kaimynų moterys, pasibaidė asilas, dabar tūno įsibridęs į upelį. Patylėjęs goči įkišo durklą į makštį ir gana abejingai pridūrė: — Caras teikėsi paskelbti karą įvairiems Europos monarchams.

— Ką? Kokį karą?

Pašokau ant kojų ir sutrikęs įsistebeilijau į jį.

— Patį paprasčiausią karą.

— Ką tu čia kalbi? Kam jis paskelbė karą?

— Įvairiems Europos monarchams. Neįsidėmėjau visų vardų. Pernelyg daug. Bet Mustafa užsirašė.

— Tučtuojau jį pakviesk!

Goči papurtė galvą matydamas tiek daug nederamo smalsumo, nėrė pro duris ir netrukus atėjo lydimas namų šeimininko.

Mustafa šypsojosi jausdamas pranašumą ir didžiuodamasis savo išmanymu. Žinoma, caras paskelbė karą. Visas miestas tą jau žino. Tik aš miegu ant balkono. Tiesa, niekas gerai nežino, kodėl caras paskelbė karą. Caras labai išmintingas ir taip išmintingai nusprendė.

— Bet kam jis tą karą paskelbė? — sušukau įpykęs.

Mustafa kyštelėjo ranką kišenėn ir ištraukė prikeverzotą popieriaus skiautę. Atsikosėjęs iškilmingai pradėjo skaityti, tiesa, su dideliu vargu:

— Vokietijos imperatoriui ir Austrijos imperatoriui, Bavarijos karaliui, Prūsijos karaliui, Saksonijos karaliui, Viurtembergo karaliui, Vengrijos karaliui ir dar daugybei kitų kunigaikščių.

— Kaip ir sakiau, ponuli, to neįmanoma įsidėmėti, — kukliai įsiterpė goči.

Lankstydamas popieriaus lapelį Mustafa dėstė toliau:

— Tuo tarpu jo didenybė Didžiosios Osmanų imperijos sultonas ir kalifas Mechmedas Rašidas, taip pat ir jo didenybė Irano šachinšachas Sultanas Achmedas Šachas pareiškė neketinantys dalyvauti tame kare. Vadinasi, tai yra netikėlių karas ir mums nelabai rūpi. Mechmedo Ali mečetės mula mano, kad laimės vokiečiai...

Mustafa nebaigė sakinio. Iš miesto staiga pasigirdo viską užgožiantis septyniolikos bažnyčių varpų gaudesys. Išbėgau į lauką. Virš miesto buvo grėsmingai pakibęs įkaitęs rugpjūčio dangus. Mėlyni kalnai žvelgė iš tolumos kaip abejingi liudytojai. Varpai aidėjo atsimušę nuo pilkų uolų. Gatvėse buvo pilna žmonių. Susijaudinusiais, užkaitusiais veidais jie dairėsi aukštyn į bažnyčių bokštus. Ore sukosi dulkės. Žmonės kalbėjo kimiais balsais. Bažnyčių sienos nebyliai dairėsi amžinybės akimis. Jų bokštai kyšojo viršum mūsų kaip neišsakyti grasinimai.

Varpų gaudesys nutilo. Storas mula, vilkintis margaspalviais drabužiais, užkopė į gretimos mečetės minaretą. Pridėjęs prie burnos rankas iškilmingai ir liūdnai sušuko:

— Kelkitės ir eikite melstis, kelkitės ir eikite melstis, melstis geriau nei miegoti.

Nubėgau į arklidę. Goči balnojo žirgą. Šokau ant jo ir nurūkau per gatves, nekreipdamas dėmesio į išsigandusių žmonių žvilgsnius. Džiugiai susijaudinęs arklys buvo pastatęs ausis. Išjojau iš miesto, priešais vinguriavo platus serpantinas. Šuoliais pralėkiau Karabacho aristokratų namus, ir tie paprasti, bet kilmingi valstiečiai mojo man pavymui.

— Ar jau veržiesi į kovą, Ali Chanai?

Dirstelėjau žemyn į slėnį. Sodo viduryje buvo matyti namelis plokščiu stogu. Išvydęs tą namą pamiršau visas jojimo taisykles ir stačiu šlaitu leidausi šuoliais. Namas artėjo, už jo pasislėpė kalnai, dangus, miestas, caras ir visas pasaulis. Įjojau į sodą. Iš namo išėjo tarnas akmeniniu veidu. Jis žvelgė į mane nieko nematančiomis akimis.

— Kunigaikščio šeima prieš tris valandas išvyko iš miesto.

Mano ranka mechaniškai sugniaužė durklo rankeną. Tarnas žengtelėjo atatupstas.

— Kunigaikštytė Nino paliko laišką jo šviesybei Ali Chanui Širvanšyrui.

Jis įkišo ranką į vidinę švarko kišenę. Nušokęs nuo žirgo atsisėdau ant terasos laiptelių. Laiško vokas buvo minkštas, baltas ir kvepiantis, nekantriai jį praplėšiau. Ji rašė didelėmis vaikiškomis raidėmis: „Brangus Ali Chanai! Staiga prasidėjo karas, ir mes turime grįžti į Baku. Nespėjau tau pranešti. Nepyk. Verkiu ir myliu tave. Vasara greitai baigėsi. Grįžk ir tu greičiau. Lauksiu tavęs ilgėdamasi. Važiuodama galvosiu tik apie tave. Tėvas mano, kad karas netrukus pergalingai baigsis. Toje painiavoje aš nieko nesuprantu. Būk geras, nueik Šušoje į turgų ir nupirk man kilimą. Pati nespėjau. Jo ornamentas turi būti žirgo galva. Bučiuoju tave. Baku bus dar siaubingai karšta. Tavo Nino“.

Sulanksčiau laišką. Viskas, tiesą sakant, buvo gerai. Tik aš, Ali Chanas Širvanšyras, kaip kvailas berniokas strimgalviais šokau į balną ir nujojau į slėnį, užuot kaip dera nuėjęs pas miesto galvą, pasveikinęs su karo pradžia ar bent jau kurioje nors Šušos mečetėje meldęs Dievo malonės caro kariuomenei. Sėdėjau ant terasos laiptų ir stebeilijau priešais. Buvau tikras kvailys. Kas kita beliko Nino, kaip tik klusniai važiuoti su tėvu ir motina namo, o mane paraginti kuo greičiau vykti iš paskos? Aišku, kai šalyje paskelbiamas karas, mylimoji pirmiausia turi važiuoti pas savo mylimąjį, o ne rašyti iškvėpintus laiškus. Bet karas kilo ne mūsų šalyje, karas vyko Rusijoje ir man su Nino mažai rūpėjo. Vis dėlto tūžau ant senojo Kipianio, kad jam taip skubiai prireikė išvykti namo, ant Šv. Tamaros licėjaus, kuriame mergaitės neišmokomos deramo elgesio, o visų labiausiai — ant Nino, kuri paprasčiausiai ima ir išvažiuoja, kai aš pamiršęs pareigą ir išdidumą lekiu pas ją. Dar kelis sykius perskaičiau laišką. Staiga ištraukiau durklą, pakėliau ranką, durklas blykstelėjo ir dusliai barkštelėję ašmenys susmigo į medžio kamieną.

Atėjęs tarnas ištraukė durklą iš medžio, apžiūrėjo nutaisęs išmanančio žmogaus miną ir grąžino man.

— Tikras Kubanės plienas, ir jūsų ranka tvirta, — tarė baimingai.

Sėdau ant žirgo. Lėtai nujojau namo. Tolumoje stiebėsi miesto bokštai. Daugiau nepykau. Pyktis susmigo į medį ir ten pasiliko. Nino pasielgė teisingai. Ji buvo gera duktė ir taps gera žmona. Susigėdau, jojau nuleidęs galvą. Kelias buvo dulkėtas. Raudona saulė leidosi vakaruose.

Krūptelėjau išgirdęs žirgo žvengimą. Pakėliau galvą ir sustingau. Akimirką pamiršau ir Nino, ir visą pasaulį. Priešais mane stovėjo žirgas: siaura, maža galva, išdidžios akys, lieknas liemuo ir balerinos kojos. Bėras jo plaukas tviskėjo auksu besileidžiančios saulės spinduliuose. Balne sėdėjo senis su nukarusia barzda ir kreiva nosimi — kunigaikštis Melikovas, kaimyninio dvaro šeimininkas. Sustojau ir netikėdamas savo akimis, susižavėjęs žiūrėjau į žirgą. Bemat prisiminiau žmonių pasakojimus, girdėtus vos atvykus į Šušą, apie tą garsiąją žirgų veislę: „Jis kaštonų spalvos su aukso atspalviu, visame Karabache jų tėra dvylika. Jie saugomi kaip sultono haremo moterys“. Ir štai — tas auksaplaukis stebuklas stovėjo priešais mane.

— Kur jojate, kunigaikšti?

— Į karą, mano sūnau.

— Koks gražus jūsų žirgas, kunigaikšti!

— Taip, matau, kad tu nustebęs. Nedaug kas turi tikrą auksaplaukį. — Kunigaikščio akys sudrėko nuo ašarų. — Jo širdis sveria lygiai šešis svarus. Kai šį žirgą perlieji vandeniu, jis tviska kaip aukso žiedas. Jis dar niekada nematė saulės. Kai išvedžiau šiandien laukan ir saulės spinduliai įspindo jam į akis, jos sutvisko kaip iš po žemių ištryškęs šaltinis. Taip turėjo spindėti akys žmogaus, pirmąsyk įskėlusio ugnį. Jis kilęs iš Sary Beko žirgo. Dar niekam jo nerodžiau. Kunigaikštis Melikovas sėda ant žirgo tik tada, kai caras pašaukia į karą.