Курбан Саид - Ali ir Nino

— Eime, — paragino Nino, ir mes grįžome mišku prie didžiojo laužo. Pakeliui jai atėjo į galvą kažkokia mintis. Ji sustojo ir pakėlusi galvą pažvelgė į mėnulį. — O kokio tikėjimo bus mūsų vaikai? — susirūpinusi paklausė.

— Paties geriausio ir teisingiausio, — atsakiau išsisukinėdamas.

Ji dirstelėjo į mane nepatikliai, o paskui kiek patylėjusi tarė:

— O ar aš tau ne per sena? Man netrukus sueis septyniolika. Busimoji tavo žmona dabar turėtų būti dvylikos.

Nuraminau ją. Ne, ji tikrai man ne per sena. Nebent per protinga: juk niekas nežino, ar išmintis visuomet privalumas. Galbūt Rytuose mes visi pernelyg anksti subręstame, pasenstame ir tampame protingi. O gal esame kvaili ir naivūs? Aš to nežinojau. Medžiai mane glumino, Nino mane glumino, tolima laužo liepsna glumino, o labiausiai jaučiausi suglumęs pats dėl savęs, tikriausiai išgėriau per daug Kachetijos vyno ir kaip dykumų plėšikas užsimiršau tykiame meilės sode.

Bet Nino neatrodė panaši į dykumų plėšiko auką. Ji žvelgė ramiai, užtikrintai ir atvirai. Kai grįžome prie Pechačpūro šaltinio, jos ašarų, juoko ir aistringo susijaudinimo nebuvo likę nė pėdsako.

Niekas nepastebėjo, kad buvome dingę. Atsisėdęs prie ugnies staiga pajutau, kaip dega lūpos. Prisipyliau taurę Pechačpūro vandens ir greitai išgėriau. Statydamas taurę sutikau draugišką, rūpestingą ir globėjišką Meliko Nacharariano žvilgsnį.

SEPTINTAS SKYRIUS

Gulėjau mažo namuko terasoje ant kušetės ir svajojau apie meilę. Ji buvo ne tokia kaip kitų. Nuo pat pradžių visiškai kitokia. Nino sutikau ne prie šaltinio, atėjusią pasisemti vandens, o Nikolajaus gatve einančią į mokyklą. Todėl mano meilė ir skiriasi nuo mano tėvo, senelio ar dėdės meilės. Rytiečių meilė prasideda prie šaltinio, prie mažo, tykiai čiurlenančio kaimo šaltinio, arba prie didžiulio triukšmingo miesto fontano. Kas vakarą merginos, nešančios ant pečių aukštus molio ąsočius, eina prie šaltinio, ten sėdi vaikinai, nekreipdami dėmesio į merginas, einančias pro šalį. Jie šnekučiuojasi apie karus ir plėšikus. Mergaitės iš lėto prileidžia vandens į ąsočius ir iš lėto eina atgal. Ąsočiai sunkūs. Jie iki pat viršaus sklidini vandens. Kad nesukluptų, merginos atmeta šydus ir kukliai nuleidžia akis.

Kas vakarą merginos eina prie šaltinio. Kas vakarą vaikinai susėda aikštės pakrašty, ir taip Rytuose prasideda meilė.

Atsitiktinai, visiškai atsitiktinai mergina pakelia akis ir meta žvilgsnį vaikinų pusėn. Vaikinai to nė nepastebi. Tik kai mergina eina atgal, vienas iš jų atsisuka ir dirsteli į dangų. Kartais jųdviejų žvilgsniai susitinka. O kartais ir nesusitinka; tada kitą dieną to vaikino vietoje įsitaiso kitas. Jeigu prie šaltinio žvilgsniai susitinka kelis kartus, visiems aišku, kad užsimezgė meilė.

Visa kita vyksta savaime. Įsimylėjėlis vaikštinėja po miesto apylinkes dainuodamas liūdnas dainas, jo giminaičiai derasi su merginos tėvais dėl kraičio, o išminčiai stengiasi suskaičiuoti, kiek naujų karių paleis į pasaulį ši jauna pora. Viskas paprasta, viskas iš anksto nutarta ir suderinta.

O kaip viskas man? Kur manasis šaltinis? Kur šydas, pridengiantis Nino veidą? Keista. Šydu pridengto moters veido nesimato, ir vis dėlto ją gerai pažįsti: žinai įpročius, mintis, norus. Šydas dengia akis, nosį, lūpas. Bet ne sielą. Rytiečių moterų siela neslepia jokių mįslių. Visai kitaip su moterimis be šydų. Matai jų akis, nosį, lūpas, kartais net ir dar daugiau. O to, kas slypi tose akyse, niekada neatspėsi, net jeigu esi įsitikinęs, kad puikiai žinai.

Aš myliu Nino, ir vis dėlto ji mane glumina. Jai patinka, kai svetimi vyrai dairosi į ją gatvėje. Rytietė tuo pasipiktintų. Nino bučiuoja mane. Leidžia glostyti jai krūtinę ir šlaunis. O mes juk net nesusižadėję. Ji skaito knygas, kuriose rašoma apie meilę, o paskui žvelgia svajingu ir ilgesingu žvilgsniu. Kai paklausiu, apie ką užsigalvojo, ji nustebusi papurto galvą, nes tikriausiai ir pati nežino. O aš nieko, be jos, netrokštu. Kai Nino su manimi, man apskritai nieko daugiau nereikia. Man regis, jos būdas toks dėl to, kad ji pernelyg dažnai lankydavosi Rusijoje. Tėvas pasiimdavo ją į Peterburgą, o rusų moterys, kaip žinoma, visos pamišusios. Jų akys ilgesingos, jos dažnai apgaudinėja savo vyrus ir vis tiek retai kada susilaukia daugiau nei dviejų vaikų. Tai Dievas jas baudžia! Bet aš vis tiek myliu Nino. Jos akis, jos balsą, jos juoką, kaip ji kalba ir mąsto. Vesiu ją, ir ji taps gera žmona kaip visos gruzinės, tokios linksmos, patrakusios ir užsisvajojusios. Inša Alach 3 .

Apsiverčiau ant kito šono. Galvojimas vargino. Daug maloniau užmerkti akis ir svajoti apie ateitį, tai yra apie Nino, mat ateitis — tai mūsų santuoka. Tą dieną, kai Nino taps mano žmona, mūsų vestuvių dieną, prasidės mūsų ateitis.

Ta diena bus jaudinanti. Tą dieną man nebus leista matyti Nino. Sako, nėra blogesnio lėmimo vestuvių nakčiai, jei vestuvių dieną jaunieji pasižiūri vienas kitam į akis. Apsiginklavę raiti mano draugai paims Nino iš namų. Ji bus su tankiu šydu. Vien tą dieną jai reikės apsivilkti rytietės drabužius. Mula klausinės, o mano draugai stovės keturiuose salės kampuose šnabždėdami užkeikimus nuo impotencijos. To reikalauja paprotys. Juk kiekvienas žmogus turi priešų, kurie jo vestuvių dieną ištraukia durklą iš makšties, pasisuka veidu į vakarus ir šnabžda: Anisani, banisani, mamaverli , kaniani , — jis to negali, jis to negali...

Dėkui Dievui, aš turiu gerų draugų, o Iljasas Bekas atmintinai moka visus geruosius užkeikimus.

Vos susituokę mes išsiskirsime. Nino eis pas drauges, o aš pas savo draugus. Kiekvienas atskirai atsisveikinsime su jaunyste.

O paskui? Taip, kas bus paskui?

Atmerkiu akis, pamatau medinę terasą, medžius sode ir vėl užsimerkiu, kad geriau įsivaizduočiau, kas bus paskui. Juk vestuvių diena yra svarbiausia, apskritai — vienintelė svarbi diena gyvenime, be to, labai sunki diena.

Vestuvių dieną nelengva patekti į nuotakos miegamąjį. Prie kiekvienų ilgo koridoriaus durų stovi apsimuturiavę žmonės ir tik gavę monetą pasitraukia į šalį. Nuotakos kambaryje geranoriai draugai paslepia gaidį, katę arba dar ką nors netikėta. Būtina gerai apsidairyti. Mat kartais lovoje krizendama guli kokia nors senė, ji irgi pareikalauja pinigų ir tik gavusi užleidžia vestuvinį guolį...

Ir štai pagaliau lieku vienas. Durys atsidaro, ateina Nino. Tada prasideda sunkioji vestuvių dalis. Nino šypsosi, su lūkesčių žiūrėdama į mane. Jos liemuo įspraustas į tymo korsetą, suraišiotą virvelėmis, o priekyje jos visos sumazgytos. Tie mazgai sunarplioti kuo įmantriausiai, čia ir glūdi visa prasmė. Aš pats turiu juos atnarplioti. Nino neturi teisės man padėti. O gal padės? Juk tie mazgai baisiai sudėtingi, o paprasčiausiai perpjauti peiliu — didelė gėda. Vyras turi parodyti savitvardą, juk rytą atėję draugai panorės pamatyti atrištus mazgus. Vargas tam nelaimingajam, kuris negalės jų parodyti: visas miestas tokį užjuoks.

Vestuvių naktį namai primena skruzdėlyną. Draugai, draugų giminaičiai ir draugų giminaičių draugai stoviniuoja koridoriuose, ant stogo ir net gatvėje. Jie laukia ir ima nekantrauti, jei tenka laukti per ilgai. Jie beldžia į duris, miauksi ir loja, kol galiausiai pasigirsta ilgai lauktas revolverio šūvis. Tuoj pat su džiaugsmu visi draugai pradeda poškinti į orą, išbėga laukan ir sustoja it garbės sargybiniai, neišleisiantys mūsų su Nino iš namų anksčiau nei patys panorės.

Taip, tai bus išties nuostabios vestuvės pagal gerus senus papročius, kaip moko tėvai.