Курбан Саид - Ali ir Nino

Išdidžiai atsisveikinęs jis nujojo toliau. Jo kardas tyliai skimbčiojo. Šalyje iš tiesų prasidėjo karas.

Kai parvykau namo, jau buvo sutemę. Žinia apie karą sukėlė mieste sąmyšį. Vietiniai aristokratai girti šlitinėjo gatvėmis ir triukšmaudami šaudė į orą.

— Liesis kraujas, — šūkavo jie, — liesis kraujas. O Karabache, mes išgarsinsim tavo vardą!

Namie manęs laukė telegrama: „Tučtuojau grįžk namo. Tėvas“.

— Krauk daiktus, — tariau goči, — ryt keliausime namo.

Išėjau į miestą pažiūrėti sambrūzdžio. Kažkas kėlė man nerimą, bet nesupratau kas. Pakėliau galvą ir susimąstęs ilgai žiūrėjau į žvaigždes.

AŠTUNTAS SKYRIUS

— Pasakyk man, Ali Chanai, kas mūsų sąjungininkai.

Važiavome iš Šušos stačiais serpantinais žemyn. Mano goči, paprastas kaimo berniokas, be paliovos klausinėjo apie karą ir politiką. Mūsų šalies vidutiniokus domina tik trys dalykai: religija, politika ir prekyba. Karas apima visas tas sritis. Apie karą galima šnekėtis kiek nori ir kur nori: kelionėje, namie, arbatinėje, — ir vis tiek tos temos neišsemsi.

— Mūsų sąjungininkai, goči, tai Japonijos imperatorius, Indijos karalius, Anglijos karalius, Serbijos karalius, Belgijos karalius ir Prancūzijos respublikos prezidentas.

Goči nepatenkintas sučiaupė lūpas.

— Bet juk Prancūzijos prezidentas — civilis, kaip jis eis į mūšio lauką ir vadovaus kovai?

— Nežinau, galbūt jis pasiųs kurį nors iš savo generolų.

— Kare reikia dalyvauti pačiam, o ne kitus siųsti. Kitaip nieko gero iš to nebus. — Susirūpinęs jis žiūrėjo į mūsų vežiko nugarą, o paskui žinovo balsu tarė: — Juk caras nedidelio ūgio ir toks liesas. O karalius Gijomas — plačiapetis ir stiprus. Jau pačiame pirmajame mūšyje jis įveiks carą.

Tas paprastas žmogelis buvo įsitikinęs, kad kariaujantys monarchai raiti išjoja vienas priešais kitą ir pradeda mūšį. Įrodinėti, kad viskas vyksta kitaip, buvo beprasmiška.

— Kai Gijomas nugalės carą, į mūšį turės stoti caraitis. O jis jaunas ir ligotas. Užtat Gijomas turi šešis sveikus ir stiprius sūnus.

Stengiausi kaip nors įveikti jo pesimizmą.

— Gijomas gali kautis tik dešine ranka, jo kairė paralyžiuota.

— Na ir kas, kaire jis tik laikys pavadį. Visi kaunasi dešine. — Susimąstęs jis suraukė kaktą ir staiga paklausė: — Ar tiesa, kad imperatoriui Pranciškui Juozapui šimtas metų?

— Tiksliai nežinau, bet jis jau labai senas.

— Tai siaubinga, — sumurmėjo goči, — toks senukas turi ropštis ant žirgo ir traukti kardą.

— Jam nereikės to daryti.

— Žinoma, reikės. Tarp jo ir Serbijos karaliaus — kraujo kerštas. Jie kraujo priešai, ir imperatorius privalo atkeršyti už sosto įpėdinio nužudymą. Jeigu jis būtų mūsų kaimo valstietis, gal susitartų dėl žalos atlyginimo. Gautų kokį šimtą karvių ir namą. Bet imperatorius negali atleisti už pralietą kraują. Tada visi pradės taip daryti, nebeliks kraujo keršto ir valstybė pražus.

Goči kalbėjo tiesą. Kraujo kerštas — valstybės tvarkos ir naudingų papročių išsaugojimo laidas, kad ir kaip tam prieštarautų europiečiai. Žinoma, pagirtina, kai seni išmintingi žmonės prašo, primygtinai prašo už pralietą kraują atlyginti didžiule išpirka. Tačiau negalima sunaikinti kraujo keršto tradicijos. Kuo tai pasibaigtų? Žmoniją sudaro šeimos, o ne tautos. Tarp šeimų vyrauja Dievo valia palaikoma ir vyriška giminės pratęsimo galia besiremianti pusiausvyra. Jeigu toji pusiausvyra sugriaunama smurtu, tai yra jeigu kas nors nužudomas, tada ta šeima, kuri veikė prieš Dievo valią, irgi turi netekti kurio nors šeimos nario. Taip palaikoma pusiausvyra. Žinoma, įvykdyti kraujo kerštą nelengva, kartais kulka pralekia pro šalį arba žūsta daugiau žmonių, nei reikia. Bet pats principas geras ir aiškus.

Mano goči tai kuo geriausiai suprato ir patenkintas linktelėjo: taip, šimtametis imperatorius, sėdęs ant žirgo dėl kraujo keršto, — protingas ir teisingas žmogus.

— Ali Chanai, jeigu imperatorius ir Serbijos karalius nori suvesti tarpusavio sąskaitas, kuo čia dėti kiti karaliai?

Tai buvo sunkus klausimas, aš nežinojau atsakymo.

— Matai, — mėginau aiškinti, — mūsų caras ir Serbijos karalius tiki tą patį Dievą, todėl caras ir padeda Serbijos karaliui. O karalius Gijomas ir kiti priešiški monarchai, man regis, yra Pranciškaus Juozapo giminaičiai. Anglijos karalius — caro giminaitis. Štai kaip viskas susipynę.

Tokiu mano atsakymu goči nebuvo patenkintas. Juk Japonijos imperatorius tikrai tiki kitą Dievą nei caras, o tasai civilis, kuris valdo Prancūziją, jokiu būdu nėra susigiminiavęs nė su vienu iš monarchų. Be to, goči supratimu, Prancūzijoje apskritai Dievo netikima. Todėl ta šalis ir vadinama respublika.

Visa tai ir man buvo ganėtinai neaišku. Atsakinėjau jam išsisukinėdamas ir netrukus pats perėjau į puolimą — paklausiau, ar mano narsuolis goči ketina eiti į karą.

Jis užsigalvojęs pažiūrėjo į savo ginklus.

— Taip, — atsakė, — žinoma, eisiu.

— O ar žinai, kad tai nebūtina? Mes, musulmonai, atleisti nuo karo prievolės.

— Taip, bet aš vis tiek noriu eiti į karą, — staiga tas naivus berniokas pasidarė labai kalbus. — Karas — nuostabus dalykas. Išeisiu į platųjį pasaulį, išgirsiu švilpiant Vakarų vėją, pamatysiu ašaras priešo akyse. Gausiu žirgą ir ginklą ir šuoliuosiu su draugais per nukariautus kaimus. O grįždamas atsivešiu daug pinigų ir visi sveikins mane už narsą. Jeigu žūsiu, tai bus tikro vyro mirtis. Visi minės mane geru žodžiu ir gerbs mano sūnų ar tėvą. Taip, karas — nuostabus dalykas, ir visai nesvarbu, su kuo kariauti. Bent kartą gyvenime vyras turi išeiti į karą.

Jis kalbėjo ilgai ir su užsidegimu. Dėstė, kaip puls priešą, vaizduotėje jau regėjo karo grobį, jo akys spindėjo kovos įkarščiu, o įrudęs veidas priminė senųjų didvyrių veidus iš dieviškosios knygos „Šachnamė“.

Pavydėjau jam, kad jis, paprastas žmogus, gerai žino, ką turi daryti, o aš susimąstęs neryžtingai žvalgausi į tolius. Per ilgai lankiau imperatoriškąją gimnaziją. Persiėmiau neryžtingumu, būdingu rusams.

Atvykome į stotį. Moterys, vaikai, seniai, gruzinų valstiečiai, Zakatalo klajokliai. Negalėjai suprasti, kur ir kodėl jie ketina važiuoti. Atrodė, kad ir patys nežino. Kaip nebylūs žemės luistai jie kiūtojo lauke, paskui šturmuodavo atvykusius traukinius visai nežiūrėdami, kur šie važiuoja. Prie laukiamosios salės durų kūkčiodamas sėdėjo senis sudraskytais kailiniais ir pūlingomis akimis. Jis buvo kilęs iš Lenkoranės prie Irano sienos ir jam atrodė, kad jo namas sugriautas, o vaikai žuvę. Pasakiau jam, kad Iranas su mumis nekariauja. Jis pažiūrėjo į mane su nepasitikėjimu.

— Ne, pone, Irano kardai pernelyg ilgai rūdijo makštyse. Dabar kariai juos vėl galanda. Mus užplūs pabėgėliai, šacho kariauna sugriaus mūsų namus, nes mes gyvename netikėlių imperijoje. Irano liūtas nusiaubs mūsų kraštą. Mūsų dukteris išsives į vergiją, mūsų sūnus išniekins.

Jis aimanavo ilgai ir beprasmiškai. Mano goči ėmė brautis per minią skindamas man kelią. Vargais negalais pasiekėme peroną. Bukanosis garvežys buvo panašus į prieštvaninę pabaisą. Tos juodos mašinos skersai išilgai išraižė geltoną mūsų dykumą. Įlipę į vagoną uždarėme kupė duris. Davę konduktoriui arbatpinigių užsitikrinome ramybę. Sukryžiavęs kojas goči atsisėdo ant kušetės, apmuštos raudonu pliušu su auksu siuvinėtomis raidėmis ZŽD — Užkaukazės geležinkelio, rusų kolonijinės politikos pasididžiavimo, inicialais. Traukinys pajudėjo.