Курбан Саид - Ali ir Nino

Langas buvo uždarytas. Už jo pro šalį slinko dykuma, paskendusi geltonoje mieguistoje ramybėje. Smėlio jūroje tik kur ne kur kyšojo nedidukės plikos kalvos. Atidaręs langą apsidairiau. Nuo tolimų, nematomų jūrų per karšto smėlio kalvas pūtė vėsus vėjas. Raudoniu spindėjo sudūlėjusios uolos. Per akmenis ritosi tviskančios smėlio smiltys. Pavienės žolės rangėsi it gyvatės. Per smėlynus traukė karavanas. Šimtas ar daugiau kupranugarių, vienkuprių, dvikuprių, mažų ir didelių, išsigandę žvalgėsi į traukinį. Kupranugariams po kaklu buvo parišti varpeliai. Jie ritmingai skimbčiojo, ir kupranugariai žingsniavo pagal jų skambesį kinkuodami galvas. Karavanas kaip vienas kūnas tolygiai judėjo į klajoklių simfonijos apie klajojančią Azijos sielą taktą... Jei kuris kupranugaris suklumpa ar išsimuša iš ritmo, varpelis nebepataiko į taktą. Kupranugaris išgirsta, kad varpelis skamba ne taip, ir sunerimsta. Geidulinga dykuma pagimdė šį keistą gyvūną, žvėries ir paukščio hibridą, žavų, patrauklų ir kartu atstumiantį. Jame regi visą dykumą: jos platybes, jos vargus, jos kvėpavimą ir miegą.

Minkštas smėlis, pilkas ir monotoniškas, priminė amžinybės veidą. Apsnūdusi Azijos siela keliavo per amžinybę. Traukinys su trim auksu siuvinėtom raidėm dardėjo ne į tą pusę. Mano vieta buvo ten, tarp kupranugarių, juos vedančių žmonių, smėlynuose. Kodėl nepatraukiau avarinio stabdžio? Atgal! Atgal! Nenoriu niekur važiuoti! Monotoniškame amžinojo karavano varpelių skambėjime girdžiu kito pasaulio garsus.

Man nerūpi pasaulis už šių kalnų. Nei jo karai, nei miestai, nei carai, nei rūpesčiai, nei džiaugsmai, nei švara, nei purvas. Mes švarūs kitaip ir kitaip nuodėmingi, gyvename kitokiu ritmu, ir mūsų veidai kitokie. Tegul rieda sau tas traukinys į Vakarus. Aš liksiu čia.

Iškišau galvą pro langą. Karavanas liko tolumoje, aš žvelgiau į jį iš tolo. Apėmė neišpasakyta ramybė. Priešai nesikėsino į mano šalį. Užkaukazės dykroms niekas nekėlė grėsmės. Tegul mano goči eina į karą. Jis teisus, jis nesikaus nei už carą, nei už Vakarus. Jį apėmusi nuotykių karštinė, jis nori lieti kraują ir matyti verkiantį priešą. Kaip ir kiekvienas azijietis. Ir aš noriu į karą, visa savo esybe trokštu kruvino mūšio oro, vakarais matyti laužų dūmus virš didžiulio mūšio lauko. Karas — puikus žodis, vyriškas ir stiprus kaip ieties dūris. Ir vis dėlto — aš jau gimiau senas, su šimtmečių senumo smegenimis. Šitas karas — ne mano reikalas. Ten aš negaliu laimėti. Turiu likti čia ir laukti dienos, kai priešas įžengs į mūsų žemę, mūsų miestą. Į šį karą tegu eina tie, kurie vaikosi šlovės. Bet mūsų šalyje turi likti pakankamai vyrų, galinčių atremti priešą vėliau. Mat širdies gilumoje jaučiu: kad ir kas nugalėtų šiame kare, esama pavojaus, tokio pavojaus, kuris didesnis už bet kokius caro rengiamus karo žygius. Nematoma jėga sugriebs karavano vadžias ir nuves jį naujais keliais į naujas ganyklas. Tai bus vakarietiški keliai, tie, kuriais nenoriu eiti. Todėl lieku namie. Tik tada, kai toji nematoma jėga puls mano pasaulį, aš išsitrauksiu kardą.

Atsilošiau į pagalves. Gerai, kad viską apmąsčiau. Galbūt žmonės kalbės, kad lieku namie, nes nenoriu skirtis su juodomis Nino akimis. Galbūt. Gal jie ir teisūs. Juk tos juodos akys man kaip gimtinės žemė, taip gimtinės žemė šaukia savo sūnų, kurį svetimšaliai nori nuvesti klaidžiais takais. Aš liksiu, kad apsaugočiau juodąsias gimtinės akis nuo tos nematomos jėgos.

Pažvelgiau į goči. Jis miegojo karingai knarkdamas.

DEVINTAS SKYRIUS

Miestas vangus ir tingus plytėjo rugpjūčio saulės kaitroje. Senas raukšlėtas jo veidas buvo nepakitęs. Daug rusų dingo iš miesto. Patraukė į mūšio laukus kautis už carą ir tėvynę. Policininkai vaikštinėjo po butus ieškodami vokiečių ir austrų. Naftos kaina pakilo, tad tiek šiapus, tiek anapus didžiosios sienos žmonės buvo labai patenkinti. Pranešimus apie karą skaitė tik nuolatiniai arbatinių lankytojai. Karas buvo kažkur toli, kitoje planetoje. Užkariautų ar priešams atiduotų miestų vardai buvo negirdėti, svetimi. Iš pirmųjų laikraščių puslapių maloniai žvelgė tikrų dėl pergalės generolų portretai. Neišvažiavau Maskvon į institutą. Nenorėjau per karą palikti gimtinės. Studijos niekur nepabėgs. Nemažai žmonių dėl to į mane šnairavo; šnairavo ir todėl, kad nėjau kariauti. Tačiau nuo savų namų stogo dairydamasis žemyn į margą miesto sumaištį supratau, kad joks caro kreipimasis niekada neatplėš manęs nuo gimtinės žemės, nuo gimtojo miesto sienos.

Tėvas nustebęs ir susirūpinęs klausinėjo:

— Ar tu tikrai neisi į karą? Tu, Ali Chanas Širvanšyras?

— Ne, tėve, aš nenoriu.

— Dauguma mūsų protėvių krito mūšio lauke. Tai natūrali mirtis mūsų giminės vyrui.

— Žinau, tėve. Aš irgi žūsiu mūšio lauke, bet ne dabar ir ne taip toli.

— Geriau garbingai mirti negu negarbingai gyventi.

— Aš negyvenu negarbingai. Šiame kare neturiu jokių įsipareigojimų.

Tėvas pažvelgė į mane nepatikliai. Nejaugi jo sūnus bailys?

Jau šimtąjį kartą jis pasakojo man mūsų šeimos istoriją: dar Nadyro Šacho laikais penki Širvanšyrai kovėsi už Sidabrinio liūto imperiją4. Keturi krito žygyje į Indiją. Vienas vienintelis grįžo iš Delio su gausiu grobiu. Jis nusipirko dvarų, pasistatė ne vienerius rūmus ir dar ilgai gyveno po rūstaus valdovo mirties. Bet Šachrūcho ir Huseino Chano kare tas mūsų protėvis perėjo į klastingojo kadžarų vado Aga Muhamedo pusę. Su aštuoniais sūnumis jis dalyvavo Aga Muhamedo žygiuose į Zendą, Chorasaną ir Gruziją. Tik trys iš jų liko gyvi, ir kai didysis eunuchas tapo šachu, stojo tarnauti jo palydoje. Jų palapinės stovėjo Aga Muhamedo stovykloje Šušoje tą naktį, kai šis buvo nužudytas. Devynių šeimos narių krauju Širvanšyrai sumokėjo už dvarus, kuriuos Širvane, Mazandarane, Gilane ir Azerbaidžane jiems dovanojo Aga Muhamedo įpėdinis Fetali, ramus ir geras žmogus. Trys broliai tapo šachinšacho vietininkais Širvane. Paskui atėjo rusai. Ibrahimas Chanas Širvanšyras gynė Baku, ir didvyriška jo mirtis prie Giandžos padidino Širvanšyrų giminės šlovę. Tik sudarius Turkmenčajaus taikos sutartį Širvanšyrų dvarai, vėliavos ir mūšio laukai buvo padalyti į dvi dalis. Tie Širvanšyrai, kurie liko Irane, valdant šachams Muhamedui ir Nasredinui dalyvavo karo žygiuose prieš turkmėnus ir afganus, o Rusijoje atsidūrę Širvanšyrai kovėsi už carą Krymo kare su turkais, dalyvavo Rusijos-Japonijos kare ir žuvo kautynėse. Už tai gavome dvarų ir ordinų, o mūsų sūnūs išlaiko brandos egzaminus net jei nesugeba atskirti gerundijaus nuo gerundyvo.

— Mūsų šalis ir vėl kariauja, — baigė tėvas, — o tu, Ali Chanai, sėdi kaip bailys ant kilimo dangstydamasis palankiu caro įsakymu. Ar žodžiai padės, jei šeimos istorija nejaugusi tau į kraują? Apie protėvių didvyriškumą turėjai perskaityti ne negyvuose, pageltusiuose ir apdulkėjusiuose knygos puslapiuose, o savo širdyje.

Nusiminęs tėvas nutilo. Jis smerkė mane, nes nesuprato. Nejaugi jo sūnus bailys? Šalyje vyko karas, o jo sūnus nesiveržė į mūšį, netroško priešo kraujo, nenorėjo matyti ašarų. Jo sūnus buvo nevykėlis!

Sėdėjau ant kilimo, atsirėmęs į minkštas pagalves. Valiūkiškai jam tariau:

— Tu pažadėjai išpildyti tris mano norus. Vieną jau įvykdei — vasarą praleidau Karabache. Dabar išsakau antrą: kardą išsitrauksiu kada panorėsiu. Man atrodo, tai niekada ne vėlu. Taikos metas grįš negreitai. Mūsų šaliai mano kardo dar prireiks.

— Gerai, — sutiko tėvas.