Курбан Саид - Ali ir Nino

Joju bekrašte dykra. Šalia manęs joja tėvas. Sėdėdamas balne jis primena kentaurą — su žirgu augte suaugęs.

— Seferai Chanai, — mano balsas kimus, tėvą retai kada šaukiu vardu. — Seferai Chanai, man reikia su tavim pasikalbėti.

— Kalbėk jodamas, sūnau. Lengviau kalbėti, kai raitelis ir žirgas susilieję.

Ar tik tėvas iš manęs nesijuokia? Čiaukšteliu botagu per siauras žirgo strėnas. Tėvas kilsteli antakius. Lengvai krustelėjęs klubais pasiveja mane.

— Na ką, mano sūnau? — Jo balsas skamba vos ne kaip patyčios.

— Aš noriu vesti, Seferai Chanai.

Stoja ilga tyla. Vėjas švilpia. Iš po žirgų kanopų lekia akmenys. Galiausiai išgirstu jo balsą.

— Pastatysiu tau namą jūros krantinėje. Žinau ten gražią vietelę. Gal net su arklidėmis. Vasarą galėsi gyventi Merdekiane. Pirmagimį pavadinsi Ibrahimu, prosenelio garbei. Jei nori, padovanosiu tau automobilį. Bet važinėti automobiliu nėra prasmės, mūsų keliai tam per prasti. Geriau jau arklidės.

Ir vėl tyla. Pilkojo Vilko vartai lieka mums už nugaros. Jojame prie jūros, Bailo priemiesčio link. Tėvas prabyla tarsi iš tolumų:

— Ar man surasti tau gražią žmoną, o gal jau pats ką nors radai? Mūsų laikais jaunuoliai dažnai patys renkasi žmonas.

— Noriu vesti Nino Kipiani.

Tėvo veidas nė nekrusteli. Dešine ranka jis švelniai glosto žirgo karčius.

— Nino Kipiani, — taria jis. — Jos klubai per siauri. Bet, man atrodo, visų gruzinių klubai tokie, o jos vis tiek gimdo sveikus vaikus.

— Tėve!

Nežinau, kas mane papiktino, bet jaučiuosi pasipiktinęs.

Tėvas žiūri iš šono šypsodamasis.

— Tu dar labai jaunas, Ali Chanai. Moters klubai gerokai svarbiau nei kiek kalbų ji moka.

Jis kalba pabrėžtinai abejingai.

— Kada ketini vesti?

— Rudenį, kai Nino baigs mokyklą.

— Labai gerai, tada kūdikis gims gegužę. Gegužė — laimingas mėnuo.

— Ak, tėve!

Ir vėl mane pagauna nesuprantamas piktumas. Atrodo, kad tėvas iš manęs šaiposi. Nino vesiu ne dėl jos klubų ar kalbų mokėjimo. Vesiu ją, nes myliu. Tėvas šypsosi. Paskui sustabdo žirgą ir taria:

— Dykra plyna ir tuščia. Visiškai nesvarbu, prie kurios kalvos pusryčiausime. Aš išalkau. Taigi čia ir pailsėkime.

Nulipame nuo žirgų. Iš balnamaišio tėvas ištraukia duonos ir avies sūrio. Pusę atkiša man, bet aš nesijaučiu išalkęs. Gulime ant smėlio, jis valgo žvelgdamas į tolius. Paskui veidas surimtėja, jis atsisėda tiesus kaip žvakė, parietęs kojas. Tada sako:

— Labai gerai, kad vesi. Aš buvau tris kartus vedęs. Bet mano žmonos mirė viena po kitos kaip musės rudenį. Dabar, kaip žinai, esu nevedęs. O kai tu vesi, tikriausiai vesiu ir aš. Tavo Nino krikščionė. Neleisk jai į namus atsinešti svetimo tikėjimo. Sekmadieniais tegu eina į bažnyčią. Bet į namus popai tenevaikšto. Moteris — kaip dužus indas. Svarbu, kad tai įsidėmėtum. Nemušk jos, kai bus nėščia. Bet niekada nepamiršk: šeimininkas esi tu, o ji gyvena tavo šešėlyje. Tu žinai, musulmonai gali turėti keturias žmonas. Bet geriau, kad pasitenkintum viena. Nebent Nino nesusilauktų vaikų. Neapgaudinėk savo žmonos. Ji turi teisę į kiekvieną tavo sėklos lašelį. Svetimautojas prakeiktas amžiams. Būk su ja kantrus. Moterys — kaip vaikai, tik daug klastingesnės ir piktesnės, nepamiršk to. Jeigu nori, apipilk ją dovanomis, pripirk šilkų ir brangakmenių. Bet jeigu tau reikės patarimo ir ji patars, padaryk viską priešingai. Tai ir viskas, ką svarbu žinoti.

— Tėve, bet juk aš ją myliu.

Jis papurtė galvą.

— Moters nereikia mylėti. Vyrui dera mylėti tėvynę ir karą. Kai kurie žmonės myli gražius kilimus ar retus ginklus. Vis dėlto pasitaiko, kad vyras myli ir moterį. Tu esi girdėjęs apie eilėmis apdainuotą Leilos ir Medžnūno meilę, skaitęs Hafizo meilės gazelių. Visą gyvenimą Hafizas kūrė giesmes meilei. Bet kai kurie išminčiai sako: jis niekada nesimylėjo su jokia moterimi. O Medžnūnas paprasčiausiai buvo beprotis. Patikėk, ką sakau: vyras turi moterį globoti, o ji turi jį mylėti. Taip Dievo skirta.

Aš tylėjau. Nutilo ir tėvas. Gal jis ir teisus. Meilė — ne svarbiausias dalykas vyro gyvenime. Tik aš dar nepasiekiau jo išminties aukštumų. Staiga nusijuokęs tėvas pridūrė:

— Na gerai, rytoj nueisiu pas kunigaikštį Kipianį ir aptarsiu šį reikalą. O gal šių laikų jaunuoliai peršasi patys?

— Aš pats pakalbėsiu su Kipianiais, — greitai atsakiau.

Šokome ant žirgų ir nujojome į Bailą. Netrukus išvydome Bibi Eibeto naftos bokštus. Juodi pastoliai priminė tamsų, niūrų mišką. Atsidavė žibalu. Prie gręžinių stovėjo darbininkai, jiems nuo rankų varvėjo nafta. Plačia srove ji liejosi ant riebios žemės. Prajodami pro Bailo kalėjimą išgirdome šūvius.

— Ar čia ką sušaudė? — šūktelėjau.

Ne, tą dieną nebuvo jokios egzekucijos. Šūviai ataidėjo iš Baku įgulos kareivinių. Ten kareiviai mokėsi karo meno.

— Gal nori aplankyti draugus? — paklausė tėvas.

Linktelėjau. Įjojome į erdvią mokymų aikštę. Iljasas Bekas ir Mechmedas Haidaras rikiavo savo kuopas. Nuo kaktos jiems žliaugė prakaitas.

— Kairę — dešinę! Kairę — dešinę!

Mechmedo Haidaro veidas buvo įsitempęs. Iljasas Bekas priminė marionetę, valdomą kito žmogaus. Jiedu priėjo su mumis pasisveikinti.

— Ar patinka čia tarnauti? — paklausiau.

Iljasas Bekas tylėjo. Mechmedas Haidaras niūriai žvelgė sau po kojom.

— Vis geriau nei mokykla, — sududeno jis.

— Mums paskirtas naujas pulko vadas. Kunigaikštis Melikovas iš Šušos, — tarė Iljasas Bekas.

— Melikovas? Aš jį pažįstu. Juk tai jis turi auksaplaukį bėrį?

— Taip, jis. Visa įgula jau pasakoja legendas apie tą žirgą.

Nutilome. Kareivinių kieme sklandė tiršti dulkių debesys.

Iljasas Bekas užsisvajojęs dirstelėjo į vartus. Jo akyse matėsi pavydas ir ilgesys. Tėvas paplekšnojo jam per petį.

— Tu pavydi Ali Chanui laisvės. Nepavydėk. Jis susirengė ją prarasti.

Iljasas Bekas pagalvojo ir nusijuokė.

— Ketini vesti Nino, ar ne?

Susidomėjęs Mechmedas Haidaras pakėlė galvą.

— Oho, — tarė, — pagaliau, pats laikas.

Jis buvo seniai vedęs, jo žmona nešiojo čadrą. Nei aš, nei Iljasas Bekas nežinojome netgi jos vardo. Dabar jis iš aukšto pažvelgė į mane ir suraukęs kaktą tarė:

— Štai ir patirsi gyvenimo skonį.

Iš Mechmedo Haidaro lūpų tie žodžiai nuskambėjo labai naiviai. Paspaudžiau abiem ranką ir išjojau iš kareivinių. Argi Mechmedas Haidaras ir jo čadra apsigaubusi žmona ką nors nutuokia apie gyvenimą?

Grįžęs namo atsiguliau ant kušetės. Azijoje kambariai visuomet vėsūs. Naktimis į juos priplūsta vėsos kaip vandens į šulinį. Dieną panyri į kambarį kaip į gaivų šaltinį.

Staiga suskambo telefonas. Išgirdau Nino balsą.

— Ali Chanai, baigiu sunykti nuo kaitros ir matematikos. Ateik man padėti.

Po dešimties minučių Nino ištiesė man liaunas rankas. Švelnūs piršteliai buvo išteplioti rašalu. Pabučiavau rašalo dėmę.

— Nino, aš kalbėjausi su tėvu. Jis davė sutikimą.

Nino suvirpėjo ir nusijuokė. Ji baugščiai apsidairė po kambarį ir paraudo. Priėjusi taip arti, kad mačiau išsiplėtusius jos vyzdžius, sušnabždėjo:

— Ali Chanai, man baisu, man taip baisu.

— Ko bijai? Ar egzaminų?

— Ne, — tarė ji ir nusisuko. Akys žvelgė į jūrą. Perbraukusi ranka plaukus pasakė: — Ali Chanai, traukinys važiuoja iš miesto X į miestą Y penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu...