Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Ar jau susipažinai su Edvina Kramp? – sušnabždėjo Džeradas Savanai į ausį.

– Dar ne. Ji tos užkandinės, kurioje dirba Kasandra, savininkė, tiesa?

– Taip. Džiaukitės, kad jūsų berniukas neišterliotas rausvais lūpų dažais.

Savana jau norėjo kažką sakyti, bet išgirdusi beisbolo lazdos smūgį staiga padrąsinamai šūktelėjo. Minia staugė kartu su ja, kai puolėjas nubėgo į pirmąją bazę.

– Rezultatas lygus, ar ne, Konai?

– Taip, tai Bristolis, jis geras žaidėjas.

Ji šlamštė dešrainį ramindama nervus, tuo metu antrasis mušėjas atsivėdėjo ir trenkė lazda. Kažkas iš žiūrovų pasiuntė teisėjui keiksmažodį ir tribūnose įsiplieskė karštas ginčas.

– Atrodo, į šias rungtynes visai rimtai žiūrima, – nusprendė Džeradas.

– Beisbolas yra rimtas žaidimas, – burbtelėjo Savana. Jai apsivertė skrandis, kai pastebėjo Brajaną žengiantį prie namų bazės.

Žiūrovai suūžė.

– Tai Moningstaras! – kažkas sušuko. – Jis gerai smūgiuoja.

– Bet metikas taip meta, kad ir Moningstarui gali nepasisekti. Šiandien niekam nesiseka mušti kamuoliukų.

Savana atlošė galvą ir keliu stuktelėjo priešais sėdintį vyrą.

– Geriau žiūrėkite netauškę niekų, – pareiškė, kai šis atsisuko. – Jis smūgiuos taikliai.

Džeradas nusišypsojo ir atsirėmė į metalinį turėklą.

– Taip, beisbolas – dalykas rimtas.

Brajanas užsimojo, bet nepataikė. Savana susiraukė.

– Lažinuosi iš dolerio, kad jis išlygins rezultatą.

– Nenoriu lažintis prieš jūsų sūnų ar vietinę komandą, – prisipažino Džeradas. – Tačiau Makeidai mėgsta lažintis. Jei doleris, tai doleris.

Savana sulaikiusi kvėpavimą sekė, kaip Brajanas ruošiasi smūgiui. Jis paspardė žemę kaire koja, paskui dešine, pasitaisė šalmą, du kartus bandydamas užsimojo.

– Nenuleisk akių nuo kamuoliuko, Brajau, – sušnabždėjo ji, kai sūnus žengė į bazę. – Nenuleisk akių nuo kamuoliuko.

Jis taip ir darė, bet kamuoliukas pralėkė pro jį tiesiai gaudytojui į rankas.

– Antras smūgis.

– Ką čia tas teisėjas tauškia? – pasipiktino Savana. – Juk padavimas buvo žemas, kraštinis. Visi matė, kad jis žemas ir kraštinis.

Priešais sėdintis vyras atsisuko ir rimtai linktelėjo.

– Žinoma, taip ir buvo. Bo Perkinso akys kaip mano močiutės, o ji be akinių toliau savo nosies neįžiūri.

– Na, kas nors turėtų įspirti Bo Perkinsui į... – Prisiminusi Konorą, kuris spoksojo į ją išpūtęs akis, Savana nurijo beišsprūstantį žodį ir užbaigė: – Jis turėtų skirti baudos smūgį.

– Gerai išsisukote, – tyliai pagyrė ją Džeradas stebėdamas, kaip Brajanas vėl atsistoja ant plokštės. Metikas apsisuko ir metė. Brajanas užsimojo ir lazda pataikė tiesiai į kamuoliuką. Šis praskriejo virš aikštės ir išvengęs jo siekiančių pirštinėtų rankų pasiekė užribio žolę.

– Jam pavyko! – riktelėjo Savana pašokusi kartu su urduliuojančia minia. – Štai taip, Brajanai!

Ji taip judino klubus šokdama pergalės šokį, kad atitraukė Džerado žvilgsnį nuo žaidėjų, kurie bėgiojo po bazes. Savana šūkčiojo pridėjusi delnus iš šonų prie burnos, kad geriau sklistų garsas. Tuo metu Brajanas apibėgęs bazes vėl atsistojo namų bazėje.

Nenustygdama iš džiaugsmo Savana apkabino savo naująjį draugą, sėdintį priešais ją, ir pabučiavo į lūpas.

– Jis šauniai žaidžia, tiesa?

Trisdešimt metų vyresnis už ją vyras išraudo kaip mokinukas ir pritarė:

– Taip, ponia, tikrai.

– O jūs ne tokia jau drovi, – pareiškė Džeradas, kai Savana klestelėjo į savo vietą.

– Kur mano doleris? – Ji ištiesė ranką delnu į viršų.

Džeradas išsitraukė banknotą ir padėjo jai į saują.

– Reginys vertas užmokesčio.

– Iš tikrųjų tai jūs dar nieko nematėte, advokate Makeidai.

Džeradas susimąstė apie pažadus, slypinčius jos judriame, gundančiame kūne, ir nuoširdžiai su tuo sutiko.

1 Cal Ripken (1960) – garsus beisbolo žaidėjas, vadinamas „Geležiniu žmogumi“ ( Iron Man ) (čia ir toliau – vert. pastabos).

3

Sėdėdama Edės užkandinėje priešais Džeradą Makeidą ir valgydama ledus Savana mąstė, kad gal suklydo čia ateidama. Šiaip ar taip, jam pavyko ją įkalbėti. Be to, Brajanas ir Konoras labai apsidžiaugė, kai Džeradas pasisiūlė Antietamo komandos „Patrankos“ pergalės proga pavaišinti juos ledais.

Kita vertus, jai knietėjo pamatyti Džeradą su Kasandra Dolin.

Konoro mama buvo maža trapi būtybė. Šviesiaplaukė ir daili lyg porcelianinė lėlė, su liūdesį keliančiomis baikščiomis akimis. Džeradas elgėsi su ja labai švelniai, buvo be galo malonus ir stengėsi priversti nusišypsoti.

Regis, jam patiko drovios, silpnos moterys.

– Prisėsk prie mūsų, Kese, ir drauge pasivaišink ledais.

– Negaliu. – Ji ilgėliau stabtelėjo prie jų staliuko ir paglostė galvą savo dukrelei Emai, kuri mažais kąsneliais rimtai valgė ledus su šokolado sirupu. – Turiu daug darbo. Nuoširdžiai dėkoju, kad vaišini vaikus, Džeradai.

Džeradas pagalvojo, kad tokią liesą moterį lengvai gali nupūsti pavasario vėjas, ir ištiesė jai šaukštelį ledų.

– Bent paragauk.

Kesė paraudo, bet klusniai prasižiojo, kai jis pakėlė šaukštelį jai prie lūpų.

– Labai skanu.

– Ei, Kese, imk mėsainius.

– Jau einu.

Kesė nuskubėjo prie baro, kur karaliavo Edvina Kramp.

Užkandinės savininkė vylingai pamerkė Džeradui. Tai, kad buvo dvidešimt metų už jį vyresnė, jai nesutrukdė atkreipti dėmesio į dailų vyriškį.

– Klausyk, bičiuli, retokai čia tave matau. – Ji pasitaisė smulkiai garbanotų rausvai rudų plaukų šukuoseną. – Kada nusivesi mane į šokius?

– Kai tik liepsi, Ede.

Ji sukikeno ir pakrutino kaulėtą kūną.

– Šįvakar „Legione“ groja puiki grupė. Su malonumu pasilinksminčiau, – pareiškė ji ir nulėkė atgal į virtuvę.

Pralinksmėjusi Savana atsirėmė alkūnėmis į stalą.

– Hmm, „Legione“? Guldau galvą, kad ten rengiami pašėlę vakarėliai.

– Net neįsivaizduojate kokie. – Jis kilstelėjo antakį. – Norėtumėte nueiti?

– Tiek to, šįkart praleisiu. Kaip manai, Brajau, gal tau pavyktų susikimšti į burną dar daugiau ledų?

Brajanas pakabino kupiną šaukštelį ledų su karamele ir pabarstais.

– Nepaprastai gardu, – pasakė mėgaudamasis. – O koks tavo ledų skonis, Konai? – Norėdamas pats įsitikinti jis pasilenkė per stalą ir šaukšteliu pasisiekė Konoro ledų. – Skanu ir braškiniai, – nusprendė paragavęs, – bet karameliniai patys skaniausi.

Tada godžiai nužvelgė Emos ledus su šokolado sirupu, tačiau vylėsi, kad jo skanesni.

– Nebandyk, – švelniai sudraudė sūnų Savana, o penkiametė Ema apglėbė ranka savo dubenėlį su ledais. Nors ir tyli, ji žinojo, kas priklauso jai. – Kirsk juos vikriau, mieloji, – paragino Savana. – Tau juk vieni niekai aplenkti tuos berniukus, tiesa?

– Aš mėgstu ledus, – prisipažino Ema šypsodamasi retai jos veidelį nušviečiančia šypsena.

– Aš taip pat. – Smagiai nusiteikusi Savana pasikabino šaukštelį ledų. – Ledai su šokolado sirupu patys skaniausi, tiesa?

– Aha. Ir dar plakta grietinėlė. Ponia Edė jos labai daug prikrauna. – Ji atsargiai padėjo šaukštelį šalia tuščio dubenėlio ir paskelbė: – Dabar galiu eiti į Reganos parduotuvę. Mama leido.

– Kas yra Regana ? – panoro sužinoti Brajanas.

– Mano mamos draugė, – paaiškino Konoras. – Turi senienų parduotuvę gatvės gale. Ten yra daug puikių daikčiukų.