Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Savana užsimerkė ir skruostu prisiglaudė Brajanui prie galvos.

– Tu tikras šaunuolis.

– Po velnių... po galais, – vikriai pasitaisė. – Juk priekabiautojai iš tikrųjų patys yra tikri ištižėliai, tiesa?

– Tiesa. Konas ne vienintelis yra protingas. – Ji atsiduso. – Brajanai, mums reikia pasikalbėti. Ar prisimeni tą dieną, kai grįžęs namo radai čia poną Makeidą?

– Žinoma.

– Jis advokatas ir buvo atvykęs su reikalu.

– Ar mes papuolėme į bėdą?

– Ne. – Ji atsuko sūnų veidu į save. – Mes neturime bėdų. Viskas gerai. Ponas Makeidas buvo atvažiavęs pranešti... Mirė mano tėvas, Brajanai.

– A... – Jis nieko nepajuto, tik truputį nustebo. Nebuvo matęs senelio. Žinojo tik tai, ką pasakė mama – senelis dalyvauja rodeo turnyruose ir daug keliauja. – Tikriausiai buvo labai senas.

– Taip. – Kiek iš tikrųjų jam buvo? Penkiasdešimt? Šešiasdešimt? Pati nežinojo. – Aš tau papasakojau ne viską. Prieš daug metų aš susipykau su tėvu ir išėjau iš namų.

Juk negalėjo ji pasakyti vaikui, nuostabiam savo sūnui, kad jis ir buvo to konflikto priežastis. Ne, to ji nepasakys. Jokiu būdu.

– Šiaip ar taip, aš palikau namus ir mūsų ryšiai, taip sakant, nutrūko.

– Kaip ponas Makeidas sužinojo, kad jis mirė? Ar pažinojo senelį?

– Ne, išgirdo iš kito advokato. Tavo senelis susižeidė, ko gero, tai privertė jį susimąstyti. Oklahomoje jis pasamdė advokatą, kad mus surastų, o tas advokatas paskambino ponui Makeidui. Tai šiek tiek užtruko, galų gale ponas Makeidas atvažiavo ir pranešė man šią žinią. Ir tai, kad tavo senelis paliko pinigų.

– O, tikrai?

– Taip, maždaug septynis tūkstančius...

– Dolerių? – užbaigė sakinį Brajanas išpūtęs akis iš nustebimo. Tai buvo didžiulė krūva pinigų. Pakaktų nusipirkti naują dviratį, naują beisbolo pirštinę ir Kelo Ripkino beisbolo kortelę, kurios taip troško. – Ar mes juos gausime? Taip paprastai?

– Man dar reikia pasirašyti kai kuriuos dokumentus.

Brajanas susirūpinęs pažvelgė į motiną ir dolerių vaizdas išnyko jam iš akių.

– Kodėl tu nenori tų pinigų?

– Aš... Ak, Brajanai. – Nusiminusi Savana prisitraukė kojas ir nuleido galvą ant kelių. – Nežinau, kaip tau paaiškinti. Visus tuos metus aš labai pykau ant tėvo. Ir dabar pykstu, kad jis per ilgai laukė ir galiausiai numirė.

Brajanas susimąstęs paglostė jai galvą.

– Gal jis taip atsiprašo? O jeigu tu priimsi jo pinigus, tai irgi savotiškai atsiprašysi, argi ne?

Viskas paprasta. Savana nusijuokė.

– Kaip aš pati apie tai nepagalvojau? – Ji vangiai pakėlė galvą ir atidžiai nužvelgė sūnaus veidą. – Manai, turėtume juos priimti?

– Nebūtinai. – Brajanas pamatė, kaip jo išsvajota Kelo Ripkino kortelė nusklendžia į tolį. – Juk tu turi darbą, dabar mes jau įsigijome namą.

– Ne, – sušnabždėjo ji, – nebūtinai. – Savanai nuo pečių tarsi kalnas nusirito. Jiems ne taip labai tų pinigų reikėjo, kaip tik todėl ir galėjo juos priimti. – Pirmadienį nuvažiuosiu pas poną Makeidą ir paprašysiu, kad pervestų mums pinigus.

– Šaunu! – Brajanas pašoko iš džiaugsmo. – Paskambinsiu Konui ir pasakysiu, jog mes praturtėjome.

– Ne.

Jis staigiai sustojo.

– Bet, mama...

– Ne. Labai negražu girtis pinigais. Be to, bus geriau, jei iš karto tau pasakysiu, čempione. Gavę tuos pinigus mes netapsime turtingi. Aš juos padėsiu į sąskaitą tavo studijoms.

Brajanas išsižiojo iš nustebimo.

– Studijoms? Juk studijuosiu aš dar po šimto metų. O gal išvis nestosiu į koledžą.

– Tai priklausys nuo tavęs, bet pinigus tam reikalui palaikysime.

– O Dieve! – Būdamas vos devynerių metų Brajanas patyrė, ką reiškia įgyti turtą ir čia pat jį prarasti. – Visus?

– Visus. – Nelaimingas sūnaus veidas privertė ją šiek tiek pakeisti nuomonę. – Tiksliau – beveik visus. Galėsi nusipirkti kokį nors vieną daiktą kaip senelio dovaną.

Vėl atgimė viltis.

– Kokį norėsiu?

– Vieną daiktą, bet pirkti reikia protingai. Paauksuota korvetė 2jau slysteli už sveiko proto ribų.

Brajanas šūktelėjo ir prilėkęs apkabino mamą.

– Eisiu pavartyti beisbolo kortelių kainų katalogą.

Ji žiūrėjo, kaip jis visu greičiu skuodžia link namo, užlekia į prieangį ir įpuolęs vidun su kurtinamu trenksmu užtrenkia paskui save duris.

Vėliau, kai Savana lauko kepsninėje kepė kepsnius, o Brajanas sėdėjo susirangęs netoliese su kainų katalogu rankose ir svajojo apie šlovę, Džeradas kitoje vaiduoklių pilno miško pusėje galvojo apie ją.

Jis degte degė pagunda nueiti per mišką ir užbaigti kivirčą, kurį Savana pradėjo šią popietę ant šaligatvio priešais Edės užkandinę.

Tačiau dygaus būdo moterys jam nepatinka, priminė sau Džeradas ir ėmė sūpuotis krėsle. O dygliuotos, negana to, ūmios ir su miglota praeitimi jam patinka dar mažiau. Vis dėlto negalima tvirtinti, kad Savana visai jo nedomina, be to, jam patinka dėlioti dėliones.

Džerado gyvenimas šiuo metu tekėjo ramia vaga. Žinoma, jis mielai pabendrautų su šia moterimi... bet apie rimtesnius santykius neverta nė galvoti. Užtektų vieno kito pasimatymo, kurie baigtųsi fizine sueitimi. Galų gale, net miręs vyras norėtų pasivolioti su taip atrodančia moterimi.

O Džeradas Makeidas dar ne numirėlis.

Bet nėra kvailas. Iš moters, užsipuolusios jį šią popietę, gali laukti tik rūpesčių. Ūmaus būdo žmogui, tokiam kaip jis, mažiausiai reikia susidurti su kitu tokiu pat. Štai dėl ko jam labiau patiko ramios, susitvardančios, protingos moterys.

Tokios kaip jo buvusi žmona. Ją prisiminus Džerado veidą iškreipė grimasa. Ji buvo tokia šaltakraujiška, kad jam kartais kildavo noras prikišti jai prie burnos veidrodėlį ir pažiūrėti, ar ji dar kvėpuoja.

Bet tai jau kita istorija.

Pirmas dalykas, kurį jis padarys pirmadienį iš pat ryto, tai parašys gražų oficialų laišką Savanai Moningstar apie jai priklausantį palikimą ir nurodys, kokius žingsnius ji turi žengti jį priimdama arba jo atsisakydama.

Dėl savo klientų jis nebijojo susitepti rankų, nevengdavo dėl jų paprakaituoti, kartais per naktis nemiegodavo, tačiau Savana juk ne kokia sumauta jo klientė, tik iš profesinio solidarumo jis sutiko pagelbėti kolegai iš Vakarų.

Čia ne jo reikalas.

Po galais, ta moteris turi vaiką. Labai mielą berniuką, bet tai nieko nekeičia. Jeigu užmegztų su ja romaną, tada, žinoma, tektų atsižvelgti ir į vaiką. Jo negalima nepaisyti, nusprendė Džeradas.

Nereikėtų išleisti iš akių ir fakto, kad po pribloškiančiu tos moters grožiu slepiasi kietas charakteris. Galima neabejoti dėl jos gyvenimiškos patirties, ji moka įvairiausių gudrybių ir nesibodi jomis pasinaudoti. Akys nebūntų tokios protingos, jei vien tik keptų sausainius.

Džeradas galėjo dėti galvą, kad Savana Moningstar sugeba vyrą sukramtyti, išspjauti ir vėl priversti pas ją atšliaužti.

Na, tik jau ne šį vyrą.

Jis sutvarkys ją kaip šiltą vilną. Jei tik norės.

Bet nepamirštamas, egzotiškas jos veidas tvirtai įsikūrė mintyse ir dabar iš jo šaipėsi.

Dieve, juk aišku, kad jis jos nori!

Pasibjaurėjęs savimi Džeradas pašoko ir nužirgliojo į mišką. Nusprendė pasivaikščioti. O kai esi apniktas tokių minčių, vaiduokliai – pati geriausia draugija.

2 Sportinis automobilis.

4

– Laba diena, čia advokato Makeido kontora, – atsiliepė Sisi Bliker, Džerado sekretorė. Jau buvo be penkiolikos penkios, lygiai po valandos jai karštas pasimatymas, o viršininkas visą dieną piktas lyg meškinas su skaudančiu dantimi. – Sveiki pone Brilai. Ne, ponas Makeidas dabar dalyvauja konferencijoje.