Нора Робертс: Išdidusis Džeradas Makeidas

Už namus.

Džeradas suprato, koks kvailas jis buvo, ir užsimerkė. Vėjas pakėlė sausus lapus ir ėmė gainioti aplinkui. Pasirinkę tokį kelią tie vaikinai neturėjo nė menkiausio šanso sugrįžti namo. O jis turi. Tas pats likimas, kuris kadaise pasmerkė mirčiai du kareivėlius, dabar suvedė ją su Savana ir Brajanu.

O jis, užuot be jokių išlygų juos priėmęs, kelia įvairius klausimus. Užuot džiaugęsis, abejoja.

Džeradą gąsdino tokia akla meilė. Meilė, reikalaujanti, kad gintų, saugotų ir brangintų mylimus žmones. Tačiau jis niekaip negali apginti tos visų apleistos mergaitės, kokia ji kadaise buvo, nuo žiaurių gyvenimo smūgių. Ji viską turėjo ištverti viena, be jo. O jei reikės, ir vėl išsivers be jo.

Tai vertė jį jaustis bejėgiu, žeidė išdidumą.

Taip, jis priekvaiša. Tačiau Savana taip lengvai jo neatsikratys.

Staiga Džeradas išgirdo šnarėjimą ir nebūtų nustebęs, jei pramerkęs akis būtų pamatęs jaunutį kareivį, atstačiusį į jį šautuvo durtuvą ir žiūrintį ne nuo saulės, o iš baimės žvilgančiomis akimis.

Tačiau iš tikrųjų pamatė Brajaną, kuris nuleidęs galvą sunkiai vilko per lapus kojas. Būtų pasijuokęs iš savo pernelyg lakios vaizduotės, jei berniukas nebūtų buvęs taip beviltiškai nusiminęs.

– Sveikas, čempione, kaip laikaisi?

Brajanas pakėlė galvą. Jo lūpose nušvito šypsena, gal kiek atsargesnė, nei Džeradas buvo įpratęs matyti.

– Labas. Išėjau pasivaikščioti, nes mama blogai nusiteikusi.

– Žinau, – Džeradas paplekšnojo per akmenį, be žodžių kviesdamas Brajaną prisėsti šalia. – Ji siunta ant manęs.

– Sakė, kad ir tu ant jos siunti.

– Na, taip. Siutau. – Džeradas nieko negalvodamas apkabino Brajaną per pečius, kai šis atsisėdo šalia. – Dabar jau nebepykstu. Beveik.

– O ji vis dar siunta. – Apimtas vyriško solidarumo Brajanas pabalino akis. – Išspyrė mane lauk.

– Nejuokauji? Ir mane išspyrė.

Pagalvojęs apie tai Brajanas sukikeno. Jis neįsivaizdavo, kad mama galėtų išvaryti Džeradą lauk. Gink Dieve.

– Galėtume pagyventi jūsų ūkyje, kol ji atvės.

– Tu teisus, – kiek pagalvojęs sutiko Džeradas. – Arba man reikėtų nueiti pas ją ir pamėginti susitaikyti.

– O tu galėtum?

Džeradas pažiūrėjo į berniuką ir pirmą kartą jo akyse pamatė nerimą.

– Iš tikrųjų tai ji pyksta ne ant tavęs, Brajau. Ji siunta ant manęs.

– Taip, žinau. Ar gali padaryti, kad nebesiustų?

– Tikiuosi. Kai tu ją supykdai, ar ilgai pyksta?

– Ne, ilgai negali, nes... – Brajanas nežinojo, kaip paaiškinti. – Tiesiog negali. Bet ji niekada jokiam vyrui neleido taip ilgai lankytis pas mus, tai ant tavęs gali pykti ilgiau.

– Ji niekada... – Džeradas užsičiaupė. Negalima vaiko klausinėti tokių dalykų. – Gal galėtum duoti man kokį patarimą?

– Ką gi. – Brajanas mąstė papūtęs lūpas. – Ji tikrai džiaugiasi gavusi iš tavęs gėlių. Niekas niekada jai nedovanojo gėlių, tik aš kartą per jos gimtadienį atnešiau mažų gėlyčių. Tada ji visiškai išskydo.

– Niekas niekada nedovanojo gėlių, – sumurmėjo Džeradas. Jis elgėsi ne tik kaip kvailys. Jis elgėsi kaip kvailių karalius.

– Na, taip, – tęsė Brajanas. – Niekas mūsų nevežiojo į varžybas ir nepirko picų – jai ir tai patinka.

Šį klausimą jis galėjo užduoti, nes jis buvo apie Brajaną:

– Ir tavęs niekas niekada nesivežė į beisbolo varžybas ar valgyti picos?

– Ne. Turiu omenyje, kad važiuodavome dviese su mama, bet niekada su jokiu vyru, kuris viskuo pasirūpintų. – Brajanas susimąstė, ar labai jam tai patinka, ir staiga jį pagavo įkvėpimas. – Štai ką dar noriu pasakyti. Kai tu pakvieti ją į pasimatymą, ji duše dainuoja. Mama ir anksčiau kartais eidavo į pasimatymus, bet niekada nedainuodavo duše. Gal tau reikėtų ją pakviesti į pasimatymą. Moterims tai patinka.

Džeradas nusprendė: nuo šiol Savanos ir Brajano gyvenime bus daugybė beisbolo varžybų, daug picų, pasimatymų ir gėlių.

– Gal moki kokių nors meilės žodžių?

– Atsiprašau?

– Kaip filmuose, – paaiškino Brajanas. – Juk matei, kaip moterys išplečia akis, kai vyras ima kalbėti apie meilę. Tik, aišku, vyras turi būti įsimylėjęs, kad tai veiktų. Mamai tai gali patikti.

– Gali.

Brajanas atsiduso.

– Tikriausiai tai daryti baisiai nesmagu.

– Ne, jeigu tuos žodžius sakai iš visos širdies. Štai kas svarbiausia, Brajanai. – Džeradas skubiai paėjėjo kiek toliau, kad aiškiai matytų visą Brajaną. – Man regis, tau pirmam turiu tai pasakyti, nes tu visą laiką buvai vyras namuose. Aš myliu tavo mamą.

Brajanui sugniaužė skrandį ir jis nuleido akis.

– Aš supratau, kad tu ją įsimylėjęs.

– Ne, ne šiaip įsimylėjęs. Aš ją myliu. Visai pamečiau galvą. Ketinu paprašyti, kad už manęs tekėtų.

Brajanas pakėlė akis, šį kartą jis žvelgė ramiai ir įdėmiai.

– Tikrai?

– Net labai. Ką tu apie tai manai?

Jis nenorėjo iš karto prisipažinti. Nors jam patiko jausti ant peties stiprią Džerado ranką, skrandis vis dar nerimavo.

– Ar tada tu lyg ir gyventum su mumis?

– Ne lyg ir gyvenčiau. Aš iš tikrųjų su jumis gyvenčiau. Bet yra vienas toks reikalas.

Štai to Brajanas ir bijojo. Jis susiėmė, stengėsi neparodyti jausmų.

– Koks tas reikalas?

– Ketinu prašyti tavęs, Brajanai, priimti mano pavardę. Ir leisti man būti tavo tėvu. Man reikia ne tik tavo mamos. Man reikia jūsų abiejų, todėl ir jūs abu turite norėti manęs.

Brajanas pajuto keistą spaudimą krūtinėje, lyg kas nors ją slėgtų.

– Tai tu nori būti mano tėvu?

– Taip. Labai. Žinau, kad iki šiol puikiai laikeisi ir be tėvo. Galbūt man labiau reikia tavęs nei tau – manęs, bet manau, jog galiu būti geru tėvu.

Brajanas išpūtė akis.

– Tu nori būti mano tėvu?

– Taip, – sušnabždėjo Džeradas suprasdamas, kad vargu ar kada nors buvo labiau įsitikinęs tuo, ką sako. – Tikrai noriu.

– Tai aš būsiu Brajanas Makeidas?

– Taip išeina.

Kol jis abejojo, Džerado pasaulis stabtelėjo. Jei berniukas jį atstums, jam galas. Sužeis tiesiai į širdį.

Brajanas tiksliai nežinojo, kaip tvarkomi reikalai tarp vyrų. Žinodavo, ką daryti, kai mama pasiūlydavo ką nors nuostabaus, apie ką jis beveik nedrįsdavo svajoti, o tik sapnuodavo naktimis. Todėl galiausiai jis štai ką padarė.

Puolė Džeradui į glėbį.

Džeradas, pajutęs skausmingą palengvėjimą, su švilpesiu iškvėpė orą, kurį laikė užspaudęs plaučiuose. „Reikia parūkyti, – nusprendė apsvaigęs iš laimės. – Dabar aš turiu sūnų.“