Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Man tinka. – Ji neramiai susikišo rankas į kišenes, bet ir vėl ištraukė. – Tiesą sakant, noriu kai ką tau parodyti. To paveikslo tu neišsirinkai, bet pamaniau, jei tau jis patiks, būtų galima pakabinti tavo kabinete.

Džeradas pastebėjo jos akyse blykstelint nerimą.

– Pažiūrėkime.

– Puiku. – Savana nužingsniavo koridoriumi prie dar neišpakuoto paveikslo. – Jei jis tau ir nepatiks, nieko tokio. – Truktelėjo pečiais ir prasigrūdo su paveikslu pro Džeradą į kabinetą. – Beje, tai dovana. – Ji padėjo paveikslą ant rašomojo stalo, atsitraukė ir vėl susikišo rankas į kišenes. – Mokėti už jį nereikės.

– Dovana?

Eidamas pro šalį žirklių virvutei nukirpti Džeradas paglostė jai petį.

Žinia, kad gauna iš Savanos dovaną, jį nudžiugino. Bet kai nuvyniojęs popierių pamatė, kas ten yra, jo šypsena išblėso. Savana nusiminė.

Paveiksle miškas atrodė tankus ir vešlus, užlietas mėnesienos ir kupinas paslapčių. Tamsūs medžių kamienai, ruplėti ir gumbuoti, laikė į raizgalynę susipynusias šakas, apsipylusias šviežiais pavasariniais lapais. Vietomis bandė prasiveržti spalvos. Vaiduokliškoje miško šviesoje žydėjo azalijos ir sedulos. Akmenuotą žemę dengė pernykščio ir užpernykščio rudenio lapai – gyvenimo tėkmės ir permainų ženklas. Buvo matyti trys akmenys, prie kurių jis dažnai sėdėdavo, ir išvirtęs medis, ant kurio kartą sėdėjo juodu su Savana. Tolumoje, tarp medžių siluetų, žibėjo jo namų šviesa.

Džeradui atėmė žadą. Akimirką jis negalėjo ištarti nė žodžio.

– Kada tu jį nutapei?

– Tik prieš kelias dienas baigiau. – Tai klaida, keikdama save galvojo ji. Sentimentali, kvaila klaida. – Tapiau priebėgomis, radusi laisvą minutę. Kaip sakiau, nieko čia ypatingo. Jeigu tau nepatinka...

Dar Savanai nebaigus sakinio Džeradas pakėlė galvą ir nepaprastai susijaudinęs pažvelgė jai į akis.

– Nepamenu, jog kada nors būčiau gavęs dovaną, kuri man tiek daug reikštų. Miškas taip atrodė, kai mudu mylėjomės jame pirmą kartą. Jis taip atrodydavo ir tada, kai miške būdavau vienas.

Savanos širdis stabtelėjo, paskui šoko į gerklę ir ten įstrigo.

– Ketinau nupiešti mišką rudenį, kai vyko mūšis. Bet pirma norėjau parodyti tau jį tokį. Nebuvau tikra... Džiaugiuosi, kad patinka.

Jis suėmė delnais jos veidą.

– Aš myliu tave, Savana.

Jos lūpas suvirpino šypsena. Jos įkaito, prasivėrė ir atsidavė jo vis gilėjančiam bučiniui. Džerado pirštai pasiklydo dar drėgnuose nuo lietaus jos plaukuose. Joje lėtai ir maloniai budo geismas.

– Man reikia pakabinti tą paveikslą.

– Mmm... – Ir kai jos kūnas prigludo prie jo, o lūpos pradėjo judėti, ūmai Džeradui blykstelėjo daug geresnė mintis. Jis apkabino ją viena ranka, o kita pasiekė telefoną. – Sisi? Kodėl tau dabar nepapietavus? Taip, gali neskubėti.

Savana stebėjo, kaip jis padeda ragelį. Paskui pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Jei tikiesi dabar mane suvilioti čia, savo kontoroje, ir kad mudu voliosimės ant tavo prašmatnaus kilimo, kol sekretorė kažkur valgys pietus...

Džeradas nuėjo prie durų, užrakino jas ir kilstelėjo antakį.

– Kas tada?

Ji krestelėjo plaukus, šlaunimi atsirėmė į stalą.

– Tai teisingai galvoji.

Jis nusivilko švarką ir pakabino jį ant žalvarinio vagio prie durų. Paskui pakabino ten kaklaryšį. Nenuleisdamas akių nuo Savanos sugrįžo atgal. Tada vieną po kitos atsegė jos marškinių sagutes.

– Tavo drabužiai drėgni.

– Lauke lyja.

Labai lėtai, labai rūpestingai jis nuvilko jos ryškiaspalvės medvilnės marškinėlius. Nenuleisdamas nuo jos akių užkišo pirštus už liemenėlės užsegimo priekyje. Nenuleido nuo jos akių ir tada, kai pajuto virpant odą, išgirdo stringant kvėpavimą.

– Geidžiu tavęs kiekvieną kartą, kai tik pamatau. Geidžiu net tada, kai tavęs nematau. – Smiliumi ir nykščiu jis vikriai atsegė liemenėlės kabliukus. – Netgi tave pamylėjęs vis tiek geidžiu tavęs. – Pirštų galiukais jis lengvai perbraukė jai per krūtinę. – Tu užkerėjai mane, Savana, užkerėjai taip, kaip dar nė viena moteris nebuvo užkerėjusi. – Ji norėjo jį apkabinti, bet Džeradas papurtė galvą ir nuleido jos rankas prie šonų. – Ne, leisk viską daryti man. Leisk man. – Jis nykščiais perbraukė jai per krūtų spenelius, įdėmiai žvelgdamas į veidą. – Vos paliečiu tave, prarandu protą, – sušnabždėjo jis. – Šį kartą noriu matyti, kaip tu jį prarasi.

Jis glamonėjo jos kūną pirštais, nykščiais, delnais. Šiurkščiai ir švelniai, labai švelniai, paskui reikliai, lyg būtų nusiteikęs neleisti vienai nuotaikai įsivyrauti. Įaudrinta Savana norėjo prisitraukti jį arčiau. Bet kiekvieną kartą, kai tik pamėgindavo, Džeradas ją sustabdydavo ir kantriai nuleisdavo jos rankas, kol galiausiai ji įsikibo į stalo kraštą ir leido jam daryti viską, ką tik įsigeis.

Niekas jos taip nebuvo mylėjęs, lyg ji būtų svarbiausia, lyg apskritai čia būtų tik ji ir tik jos reikėtų. Lyg svarbiausia būtų suteikti jai malonumą. Jos odą badė adatėlės, glostė švelnūs lyg šnabždesiai pojūčiai, klastingai prasiskverbiantys iki pat kaulų smegenų. Kai Džeradas pradėjo ją kandžioti, Savana pasijuto įstrigusi kažkur tarp malonumo ir skausmo ir kone raudojo.

– Pamylėk mane...

Ji mojavo rankomis, jos įsitempęs kūnas tvinkčiojo.

Tačiau Džeradas suėmė jos rankas ir godžiai įsisiurbė į lūpas. Savanos burna buvo tikra palaima, karšta, skani ir išbadėjusi kaip ir jo. Tačiau šįkart jam neužteko paskęsti jos burnoje ar joje pačioje. Jis pradėjo ją kankinti dantimis ir erzinti liežuviu, galiausiai jos kvėpavimas ėmė trūkčioti.

– Leisk man tave glamonėti, – pareikalavo Savana.

– Ne šį kartą. Dar ne. – Jis vėl privertė ją įsikibti į stalo kraštą ir laikė prispaudęs jos rankas, o pats tuo metu nubučiavo kaklą, nusileido iki įsitempusių gražių pečių, tada apibėrė bučiniais ir juos.

– Aš pamylėsiu tave, Savana. – Jis atsitraukė norėdamas, kad ji matytų jo veide nenugalimą ryžtą. – Paimsiu tave lopinėlis po lopinėlio. Pamylėsiu taip, kaip dar niekas niekada nėra pamylėjęs.

„Viskas dėl jos“, – pasakė sau. Tačiau jautė, kad iš dalies kalta jo paties puikybė. Džeradas troško įrodyti Savanai, kad joks kitas vyras niekada nepriverstų jos jaustis taip, kaip sugeba jis.

Ir įrodė lyg žaibas leisdamasis krūtine žemyn. Savanos kūnas dabar jau buvo drėgnas nuo aistros, o ne nuo lietaus.

Ji atsidavė Džeradui taip kaip nebuvo atsidavusi nė vienam vyrui. Visiškai. Kūnu ir siela. Įsikibo į stalą ir leidosi jo siaubiama.

Jis nuavė jai batus. Ji atlošė galvą ir nebeslopino aistringų aimanų – nei tada, kai jis nusmaukė jai iki pusės šlaunų džinsus, nei kai bučiavo apnuogintą kūną. Ji virpėjo ir beveik raudojo nuo jo rankų glamonių, karštos lūpos susijungė, ugnis susitiko su ugnimi.

Ji pasitenkino greitai ir stipriai. Siaubingai. Nuostabiai. Džeradas nesiliovė jos glamonėti ir kai užplūdo negailestinga malonumo banga, ji tyliai meldėsi, kad jis niekada nenustotų. Nuoga, išlaisvinta iš drabužių, likusi be jokios apsaugos ji nieko daugiau negalėjo, tik skendėti pojūčių jūroje, imti ir duoti.

Jis dar niekada ir nieko nebuvo šitaip geidęs. Norėjo imti ir imti, o imdamas žinojo, kad teikia jai žodžiais nenusakomą malonumą. Kraujas subėgo jam į galvą jai vėl pasiekus orgazmą, jis pajuto, kaip ji slopina riksmą.

Stiprūs jos šlaunų raumenys drebėjo. Jis lyžtelėjo juos, ilgėliau sustojo prie ženklo, kuriuo ji buvo pažymėjusi save, tada vėl tęsė plėšrūnišką, tikslingą kelionę liaunu kūnu.