Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Jis prisideda prie peties šautuvą. Vaikinas priešais jį atkartoja jo judesį.

Jie abu nepataiko, tačiau kulka praskrieja pro ausį taip arti, kad akimirkai jam stabteli širdis. Staiga jis puola savo priešą, o šis atsako tuo pačiu.

Jų baimingi šauksmai nuaidi vienu metu, sužvanga durtuvai.

Priešo akys mėlynos lyg dangus. Jis jas įsidėmi, kai pajunta baisų į kūną įsmigusios geležies skausmą. Priešo akys jaunos ir sklidinos baimės.

Jie puola vienas kitą lyg laukiniai šunys. Jis nedaug ką prisimena iš to trumpo laiko, kuris dar liko. Tik savo paties kraujo kvapą, tą jausmą, kai kraujas pliaupia iš žaizdos. Prisimena, kaip atsipeikėja visiškai vienas gražiame rudeniniame miške.

Paskui klupinėja po tą mišką. Šliaužia verkdamas.

Visas jam likusias valandas jis prisimins namo už proskynos vaizdą. Mūro spalvą ir žvilgesį, stogo nuolydį, gyvulių ir augalų kvapą.

Vėl pravirksta graužiamas namų ilgesio.

Kažkas atsiranda šalia jo. Veidas nebejaunas, nugairintas vėjo, susiraukęs po skrybėle minkštais kraštais. Jis prisimena tėvą, pamėgina kalbėti, bet skausmas, perveriantis, kai tas žmogus jį pakelia, siaubingesnis už mirtį.

Aplink susirenka moterys, jos šūkauja ir šnabždasi. Šiltos rankos, ugnies šviesa. Vėsi drobulė ir skausmas, nuo kurio alpstama.

Kiekvienas ištartas žodis ugnimi nutvilko gerklę. Tačiau tiek daug ką reikia pasakyti. Ir kažkas klausosi. Kažkas, kas kvepia alyvomis ir laiko jį už rankos.

Jis nori jai pasakyti, jog džiaugiasi, kad yra kareivis, kad tarnavo tėvynei ir už ją kovėsi. Troško ir numirti išdidžiai, nors namų ilgesys nuožmesnis net už žaizdų skausmą.

Kai jis mirė, Džeradas prabudo besidaužančia širdimi. Šalia jo krustelėjo Savana. Ir šį kartą, šį kartą ji atsigręžė ir jį apkabino.

Šiąnakt to užteko.

10

Su trimis paveikslais rankose Savana šiaip ne taip atidarė Džerado kontoros duris. Nuo Brajano beisbolo kepuraitės, kurią ji paskubomis užsimaukšlino prieš važiuodama į Heigerstauną, lašėjo lietaus lašai. Sisi metė į ją žvilgsnį ir pašoko iš vietos.

– Leiskite jums padėti.

– Ačiū, – padėkojo Savana ir padavė jai tris suvyniotus paketus. – Automobilyje turiu daugiau.

– Tik padėsiu šiuos ir pagelbėsiu atnešti kitus.

– Nereikia. Nėra reikalo sušlapti abiem. – Ji paskubomis nužvelgė žalsvai melsva spalva šviežiai nudažytas sienas, sodrios rausvai violetinės spalvos sofutę ir oda trauktus krėslus. – Visai kitas reikalas.

– Nereikia nė sakyti. – Sisi padėjo paveikslus ant kavos staliuko. – Jaučiuosi taip, lyg būčiau dirbusi dėžutėje, o kažkas atidarė dangtelį ir įleido į ją šviežio oro. Paimkite nors skėtį.

– Neturėsiu kaip jį laikyti. Be to, jau vis tiek sušlapau. Tuoj sugrįšiu.

Savana išlėkė lauk ir nubėgo pusę kvartalo iki automobilio. Lietus buvo smarkus, bet bent jau šiltas. Daugiau nebereikės nerimauti dėl pavasarinės sausros... taip jai džiugiai paaiškino ponia Mec, kai šįryt jiedvi netyčia susitiko prie pašto.

Po šio lietaus, nors dabar jis ir kėlė nepatogumų, Savanos gėlės suvešės. Kol ji sunešė visus paveikslus, permirko iki paskutinio siūlo, o batai žliugsėjo.

– Ar bosas biure? – Savana padėjo paveikslus, nusiėmė kepuraitę ir persibraukė šlapius plaukus. – Gal jis norės apžiūrėti paveikslus, kol dar nepakabinau.

– Pas jį klientas. – Sisi nušvito šypsena. – Bet aš mirštu, kaip noriu į juos pažiūrėti. – Ji čiupo žirkles nuo rašomojo stalo. – Galima?

– Žinoma. Juk jums taip pat reikės šalia jų būti.

– Negaliu patikėti, kaip greitai viskas keičiasi. – Ji skubiai nukirpo viršutinio paketo virvelę. – Kai bosas ką nors nusprendžia, iš karto griebia jautį už ragų. Nesikrapštinėja, nedelsia... Man labai patinka! – sušuko entuziastingai, nuplėšusi storą popierių.

Paveiksle buvo nutapyta gatvė, o žmonės joje – ryškių spalvų potėpiai. Susigrūdę pastatai atrodė linksmi, pasipuošę ažūriniais balkonais su gėlėmis. Atidžiau įsižiūrėjusi Sisi pamatė gatvės smuikininką, juodaodę storulę su raudonu apdaru ir tris mažus berniukus, bėgančius paskui geltono kailio šunį. Ji kone girdėjo šūkalojimus ir muziką.

– Paveikslas nuostabus. Pasakykite, kad kabinsime jį čia.

– Čia ir norėjau kabinti. – Nustebinta ir pamaloninta Sisi reakcijos Savana vėl persibraukė plaukus. – Čia Naujasis Orleanas. Prancūzų kvartalas. Pamaniau, šis vaizdelis pagyvins laukiamąjį.

– Man trūksta žodžių apsakyti, kaip pavargau nuo tų rausvų gėlių pilkoje vazoje. Tikėjausi, kad atėjusi kurį nors rytą rasiu jas per naktį nuvytusias. – Sisi sukikeno. – Į šį paveikslą galėčiau žiūrėti amžinai. Ar jūs baigusi menų koledžą?

Išgirdus šį nekaltą klausimą Savanos šypsena sustingo.

– Ne, koledže aš nesimokiau.

– Aš vieną semestrą studijavau dailę, – džiaugsmingai tęsė Sisi, pakėlusi paveikslą. – Ir sužinojau, kad neturiu perspektyvos pojūčio. Vos ne vos baigiau semestrą.

Suskambėjus telefonui ji truputį susierzino, paskui atrėmė paveikslą į stalą ir nuėjo atsiliepti į skambutį.

Kvaila, baisiai kvaila jaustis nevisavertei, pasakė sau Savana. Ji nelankė koledžo, bet moka tapyti. Argi Sisi reakcija to neįrodo?

Keista, kad ji vis dar nervinasi, nors jos darbus daug kas matė ir gerai įvertino. Didžiąją gyvenimo dalį tikino save, kad tapyba jai yra... gali būti tik pomėgis, ne daugiau. Jos silpnybė, kuriai nuolaidžiavo tais laikais, kai tekdavo rinktis, ką pirkti – dažų ar priešpiečius.

Dažniausiai pirkdavo dažų.

Tos dienos nugrimzdo į praeitį. Seniai. Savanai puikiai sekėsi piešti iliustracijas, tas darbas jai patiko, tačiau paveikslai reiškė daugiau.

Parduoti peizažą ar portretą kokiam turistui – viena, o paveikslą, kuriame pavaizduota tai, kas jai buvo reikšminga tuo metu, kai pamatė ir nusprendė nupiešti, visai kas kita.

Šypsodamasi, drėgnomis rankomis ji pasirausė atsineštame ryšulyje, išsitraukė plaktuką ir matavimo juostą. Jau anksčiau buvo atvažiavusi ir išmatavo sieną, bet dabar vėl susirado centrą ir pažymėjo tą vietą pieštuku. Tada ėmė laukti, kol Sisi baigs pokalbį.

– Palaukti ar jau galiu kalti? – paklausė ji kilstelėjusi vagį.

– Kalkite. Nekantrauju pamatyti tą paveikslą ant sienos.

Savana meistriškai įkalė vagį. Paveikslo rėmai buvo paprasti, iš vyšnios medienos – Regana išrinko. Kabindama paveikslą ant sienos Savana turėjo pripažinti, kad pasiūlymas buvo geras.

– Truputį kilstelėkite kairį kampą... taip, gerai. – Įsirėmusi rankomis į klubus Sisi linktelėjo. – Puiku. Seniai laikas, kad kontora atrodytų kaip advokato Makeido, o ne jo...

– Ne jo buvusios žmonos? – užbaigė Savana, žvilgtelėjusi per petį.

Sisi suraukė nosį.

– Reikia pasakyti, kad ji labai blanki asmenybė. Iš tų moterų, kurių kiekvienas plaukelis visada vietoje, kurios niekada nepakelia balso ir nenusilaužia nago.

– Tačiau ji turėjo turėti kažką tokio, kas patraukė Džeradą.

Sisi dėl visa ko žvilgtelėjo į laiptus.

– Ji graži, tačiau visa savo išvaizda šaukte šaukia: „Nemėgink manęs paliesti, nes dar ką nors sugadinsi.“ Na, manau, suprantate, ką noriu pasakyti. Aukščiausios klasės – kaip Greisė Keli, tik neturi nei humoro jausmo, nei šilumos. Ir nepaprastai gabi. Tikrai. Negana to, kad pasiekė profesinių aukštumų, dar ir tobulai kalba prancūziškai, puikiai skambina pianinu. Yra skaičiusi Kafką.

– O... – Savana pasistengė nesusiraukti. Nelabai žinojo, kas tas Kafka, bet kad nebuvo jo skaičiusi, tai faktas.