Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Nieko naujo. – Savana nusišypsojo. – Galima sakyti, tradicinis pasiskirstymas darbais tarp vyrų ir moterų.

– Iškelk man bylą. – Džeradas apkabino ją ir prisitraukė. Jam pasirodė, kad miško tyloje girdi grumtynių garsus. Amžinos kovos tarp vienas kito nepažįstančių žmonių, vyro su vyru, atgarsius. Teisiojo su teisiuoju. – Jauti? – sušnabždėjo jis.

– Taip. – Savana pagalvojo, kad jaučia baimę. Neviltį. Ir amžinai kraujuojančią viltį. Gal ji visa tai jautė todėl, kad tokie išgyvenimai buvo gerai pažįstami? – Ar kada nors klausei savęs, kodėl tie vaiduokliai vis dar čia? Ką jie čia veikia, ką nori pasakyti?

– Kova dar nebaigta. Ir niekada nesibaigs.

Ji papurtė galvą.

– Nesibaigia poreikis. Poreikis rasti namus ir sulaukti taikos. Toks poreikis niekada nedingsta. Aš visa tai radau čia.

Savana pamėgino nuo jo atsitraukti ir jis suėmė tvirčiau.

– Stovėdamas už durų girdėjau, apie ką jūs kalbėjotės virtuvėje. Mane sujaudino, kad gimdydama Brajaną likai viena, kad jo laukiantis tau visą laiką buvo bloga.

– Rytinis šleikštulys – įprastas dalykas nėščiosioms.

– Būti paliktai vienai, kai tau šešiolika, esi nėščia ir tave kankina šleikštulys, nėra įprastas dalykas. To neturėtų būti.

– Gailėdamasis manęs tik tuščiai gaišti laiką. Tai nutiko labai seniai. – Dabar ji ryžtingai atsitraukė nuo Džerado ir pažvelgė jam į veidą. – Bet ne tai tau neduoda ramybės.

– Pats tiksliai nežinau, kas man neduoda ramybės. – Niekada jis nesijausdavo prasčiau, kaip negalėdamas atsakyti į iškilusius klausimus. – Kai kurių klausimų negaliu suformuluoti. Tu verti mane klausinėti, nes pati kažką nutyli. Tu teisi, man gaila tavęs, gaila tos mergaitės, kuri buvo palikta viena pasirūpinti savimi ir priimti sprendimus, per sunkius tokio amžiaus vaikui.

– Tada jau nebuvau vaikas. – Savanos balsas skambėjo ramiai, tačiau pečiai įsitempė. – Jaučiausi suaugusi, jei tapau nėščia, todėl turėjau atsakyti už pasekmes. Pati priėmiau sprendimą ir pasirinkau. Niekas negalėjo to padaryti už mane. Gimdyti Brajaną buvo vienas iš nedaugelio teisingų mano sprendimų.

– Aš ne tai turėjau galvoje. Ne Brajaną. – Pamatęs, kaip žybtelėjo Savanos akys, jis ją papurtė.– Juk tu neturėjai kur eiti, nežinojai, ką daryti, kaip gyventi. Viešpatie, juk neturėjai ką valgyti. Po velnių, Savana, tu tada dar buvai vaikas. Turėjai gauti gerokai daugiau nei gavai.

– Aš gavau Brajaną, – ramiai tarė ji. – O tai daugiau nei buvau verta.

Jis neįstengė priversti jos suprasti. Gal jam trūko žodžių? Gal kalbėjo per daug primityviai?

– Norėčiau žinoti, kaip jaučiasi moteris, pagimdžiusi tokį berniuką ir mylinti jį beribe meile. Užmiršdama save.

Dabar jau Savana nusišypsojo.

– Puikiai, tiesiog puikiai. Ar eisi namo su manimi?

– Taip. – Jis paėmė ją už rankos. – Eisiu namo su tavimi.

Kai Savana užmigo šalia, Džeradas susimąstė apie jų meilę ir apie jos gyvenimą. Tokios moters jis niekada nebūtų sugalvojęs ieškoti. Jam buvo sunku tai pripažinti – netgi sau.

Jos manieros nebuvo nugludintos, išpuoselėtos, joje nebuvo to rafinuoto žvilgesio, kurio jis ieškojo moteryje.

Tiksliau, kurio ieškodavo, priminė sau, ir kartą rado. Be abejonės, tai buvo beviltiška klaida. Antra vertus, argi vyrui nereikia moters, kurią galėtų suprasti ir pažinti? O Savanos gyvenime galybė dalykų, kurių jis nesupranta ir nepažįsta. Didelė jos gyvenimo dalis praėjo be jo, ir ta dalis gyva tik jos atmintyje.

Jaunutė mergaitė, nėščia, viena, apleista visų, iš kurių galėjo tikėtis paramos. Jam buvo gaila tos mergaitės, tačiau – nors tai pripažinti be galo skausminga – šiek tiek ja nepasitikėjo.

Kur ji ėjo, ką darė, kas buvo? Kad ir kaip jis troško išsklaidyti abejones, išdidumas neleido nieko imtis. Ji pagimdė kito vyro vaiką, žadino kitų vyrų fantazijas.

Tokios mintys žeidė jo išdidumą, užgavo savimeilę, tačiau jis nieko negalėjo padaryti.

Jo bėda. Džeradas tai žinojo, protu suvokė ir bandė užginčyti. Savana sukrutėjo šalimais, nusisuko nuo jo, užuot atsisukusi, ir jis sunerimo.

Kiek dar vyrų ji mylėjo? Kiek jų gulėjo šalia, trokšdami būti vieninteliai?

Nepaisydamas tokių minčių Džeradas ištiesė ranką ir apkabinęs ją priglaudė. Jos šiltas kūnas patogiai įsitaisė prie jo, jis užuodė odos kvapą – tikrą, ne kvepalų, žemišką ir geismą žadinantį aromatą.

Jis jau žinojo, ką ji veikia per dieną. Rytais pabunda anksti, bet keliasi lėtai, tarsi miegas būtų kažkas, iš ko reikia išlįsti lyg iš šiltos vonios. Tada paliečia jį, perbraukia per pečius, nugarą, rankas. O tada, kai jis susijaudina ir įkaista, ji atsikelia. Pasirąžo, išriečia nugarą tingiai it katė, pakelia aukštyn ilgus, tankius juodus plaukus, paskui juos paleidžia.

Lyg nebūtų jokio skirtumo tarp užsimiegojusios sirenos ir užsimiegojusios motinos, ji įslysta į išblukusį melsvą medvilninį chalatėlį ir eina žadinti Brajano į mokyklą.

Dažnai, labai dažnai jai nutipenus koridoriumi Džeradas dar ilgai gulėdavo lovoje kęsdamas maudžiantį skausmą.

Jis jau kone patikėjo, kad Savana kažkaip jį apžavėjo savo indėniškomis akimis, aistringa šypsena ir keistu elgesiu. Ji tai siųsdavo jį velniop, tai vėl viliodavo grįžti. Ji perprato Džeradą geriau už jį patį. Žinojo, kokie vaiduokliai jį persekioja, jautė juos – jie buvo pažįstami ir jai. Ji pirmoji moteris, įžengusi į mišką, kurį jis laikė savu, ir išgirdusi pasmerktųjų šnabždesius.

Tai susiejo Savaną su juo stipriau nei fizinis ar netgi emocinis ryšys. Jie pakilo į dvasinį lygmenį. Jis nebūtų galėjęs tam pasipriešinti net jei būtų norėjęs.

Kad ir kas traukė jį prie Savanos, tai buvo jėga, nepaliekanti kito pasirinkimo, tik eiti keliu, kuris vedė pas ją.

Džeradas užmigo ranka apkabinęs Savaną per liemenį, stipriai prisiglaudęs. Į miegą paniro be menkiausių pastangų.

Sapne jis pajuto skausmą šlaunyje, kurią susižalojo, kai sprogimo banga pakėlė jį į orą, o paskui bloškė žemėn. Skaudėjo galvą, akys ašarojo. Buvo labai sunku sukaupti dėmesį ir prisiversti eiti vos velkant kojas.

Neprisiminė, kaip įėjo į mišką. Įšliaužė ar įbėgo? Tik jautėsi siaubingai sutrikęs ir įsibaiminęs. Jo leitenantas žuvo. Žuvusiųjų be galo daug. Tas vaikinas iš Konektikuto, su kuriuo vakar valgė vakarienę ir šnibždėjosi ilgai, kol užgeso laužai, išdraskytas gulėjo negiliame griovyje. Mūšis buvo baisesnis už pragarą.

Dabar jis liko vienas. Turėjo rasti kokią nors saugią vietą ir pailsėti. Reikėjo pailsėti. Tik truputėlį pailsėti. Namai ne taip toli. Pensilvanijos šiaurėje. Merilando miškai nelabai skiriasi nuo tų, kurie auga prie jo namų.

Galbūt jis ras laikiną prieglobstį čia, kol vėl galės grįžti namo. Kol baigsis šis karas, kuris turėjo būti smagus nuotykis, o virto tūkstančiais košmarų.

Tik prieš mėnesį jam sukako septyniolika ir jis dar nepažįsta moters lūpų skonio.

Nežmoniškai pavargęs, gaudyte gaudydamas orą jis stabteli atsiremti į medį. Kaip gali miškas būti toks gražus, toks spalvingas, toks pilnas rudens kvapų? Kodėl nenutyla tas siaubingas triukšmas? Kodėl šautuvai nenustoja šaudę, o vyrai rėkę?

Kada jis galės grįžti namo?

Atsidusęs pasitraukia nuo medžio ir apeina uolą. Palengvėja pamačius taką. Vos tik pasuka į jį, išvysta pilkos spalvos uniformą.

Abejoja tik akimirką, tačiau atrodo, kad per tą laiką daug kas įvyksta. Prieš jį stovi priešas. Prieš jį mirtis. Kliūtis ant tako, vedančio ten, kur jis labiausiai trokšta nusigauti.