Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Ji savotiškai žavinga, tačiau tikra nuoboda. – Sisi plačiai nusišypsojo Savanai. – Apie jus to nepasakysi. – Mergina nusijuokė ir pakėlė suskambėjusio telefono ragelį.

Savana sutiko – jos tikrai niekas negalėtų apkaltinti nuobodumu. Nei tuo, kad yra labai talentinga ir elegantiška ar skaito Kafką. Prancūziškai ji truputį mokėjo, jei Kajeno tarmę galima laikyti prancūzų kalba.

Nusprendusi nesileisti įbauginama buvusios Džerado žmonos įvaizdžio Savana išvyniojo kitą paveikslą.

Tris nedidelius natiurmortus ji pakabino netoli durų, o Sisi grįžo prie savo darbų. Lauke pliaupiant lietui, Sisi barškinant klaviatūrą Savana mėgavosi patalpos dekoravimu, įliejo į interjerą gyvybės ir džiugesio. Kai užlipo į antrą aukštą, ji jau tyliai niūniavo.

Nenorėdama kelti triukšmo, kol Džeradas kalbasi su klientu, atrėmė paveikslus į sienas, ant kurių ruošėsi juos kabinti, ir nuėjo koridoriumi iki kabineto, esančio tiesiai priešais Džerado duris.

Buvęs buvusios ponios Makeid kabinetas, pagalvojo. Tada prisiminė, kaip Džeradas sakė, kad ji nepasirinko jo pavardės, vadinasi, nebuvo ponia Makeid.

Sienos buvo sodrios rožinės spalvos, apkraštuotos žalsvai, priešingai nei apatiniame aukšte. Regana šį kabinetą jau spėjo paversti tikra svetaine. Žinoma, čia buvo likęs rašomasis stalas, bet stovėjo ir jaukūs krėslai, keli staleliai, knygų lentynose prikrauta knygų. Pažvelgusi į spintą rado kavinuką ir kavos puodelių.

Štai čia, spėjo Savana, Džeradas gali pasikalbėti su klientais ne tokioje oficialioje aplinkoje. Arba pailsėti, atsipalaiduoti. O gal jis ketina čia įkurdinti kokį kompanioną.

Staiga suvokė labai mažai žinanti apie jo darbą, planus ir kokia būna jo darbo diena.

Na, pati ji niekada apie tai neklausinėjo... o kodėl jis turėtų aptarinėti su ja savo reikalus? Ji beveik nieko neišmanė apie teisę, tik tiek, kad stengdamasi išvengti teisinės sistemos rankos ir išlaikyti vaiką moteris gali pakliūti į bėdą.

Su žmona jis tikriausiai pasikalbėtų apie darbe iškylančius sunkumus, spėjo ji, bet tuoj išbarė save už tokį standartinį, nevykusį mąstymą.

Vėl nukreipusi mintis į darbą ji išėjo į koridorių kaip tik tą akimirką, kai atsidarė Džerado kabineto durys.

– Po poros dienų išsiųsime jums sutarties juodraštį, – pasakė Džeradas. Jis stabtelėjo, pažvelgė į ją ir nusišypsojo. – Sveika, Savana.

– Labas. Atsiprašau. Žvalgausi, kur pakabinti paveikslus.

– Ar supažindinsi mane su šia gražia jauna moterimi, Džeradai, ar pats turėsiu imtis veiksmų?

– Savana Moningstar. Hovardas Bilsas.

– Savana Moningstar 4. Ši pavardė jums tikrai tinka. – Stambus kokių penkiasdešimties metų vyras išsipūtusia krūtine ištiesė nediduko kumpio dydžio ranką ir sugriebė Savanos plaštaką. Jo mėlynos akys, žibančios tarp odos raukšlių, degė vyrišku susižavėjimu. – Jūs dirbate šiam sukčiui?

– Galima ir taip pasakyti. – Savanai buvo pažįstamas toks žvilgsnis ir toks rankos paspaudimas. Šimtus kartų su tuo susidūrė, bet atidžiau pažiūrėjusi į Hovardą Bilsą nusprendė, kad jis nepavojingas. Šiltai nusišypsojo jam – žinojo, kad tą šypseną jis parsineš namo ir dūsaus prisiminęs. – O jūs samdote tą sukčių, Hovardai?

Jis griausmingai nusijuokė.

– Šiame nedorame pasaulyje reikia turėti protingą advokatą, – paaiškino jai Hovardas. – Džeradas yra mano advokatas... kiek? Penkerius metus?

– Panašiai, – sumurmėjo Džeradas nustebęs, kaip laisvai Savana bendrauja su vienu iš svarbiausių jo klientų.

– Kuo jūs verčiatės, Hovardai?

– O, viskuo po truputį. – Jis vis dar laikė ją už rankos. Ūmai pamerkė jai. – Aš diletantas. O jūs?

– Aš taip pat, – atsakė jam Savana ir vėl privertė jį nusijuokti.

– Savana yra dailininkė, – įsiterpė Džeradas. – Kai ateisite čia kitą kartą, pamatysite jos darbus, kabančius ant šių sienų.

– Tikrai? – Aštrus Hovardo žvilgsnis užkliuvo už į sieną atremto paveikslo. – Ar čia jūsų darbas?

– Taip.

Jis paleido jos ranką ir priėjo prie paveikslo. Nors buvo stambus vyras, pritūpė lengvai.

– Paveikslas tikrai puikus, – nusprendė – jam patiko spalvos ir tai, kaip sukomponuotos gėlės, kurios nebuvo tobulos, užtai atrodė neįtikėtinai tikros. – Kiek toks paveikslas gali kainuoti?

Savana perkėlė svorį ant vienos kojos.

– Tiek, kiek man pavyktų už jį gauti, – santūriai atsakė.

Hovardas plekštelėjo sau per kelį ir atsistojo.

– Man patinka ši mergina, Džeradai. Duosiu jums savo vizitinę kortelę, mieloji. – Jis išsitraukė ją iš švarko kišenės. – Paskambinkite man, gerai? Manau, galėtume pasiderėti dėl kelių paveikslų.

– Paskambinsiu, Hovardai. – Ji žvilgtelėjo į kortelę, bet ten nebuvo jokios užuominos apie jo profesija. – Būtinai paskambinsiu.

– Ilgai nedelskite. – Jis dar kartą pamerkė jai ir atsigręžė į Džeradą. – Lauksiu tų dokumentų.

Savana nusišypsojo žvilgsniu lydėdama nutolstantį Hovardą.

– Keistas tipas, – burbtelėjo ji.

– Bet tu su juo gerai susitvarkei, – pagyrė Džeradas.

– Esu įpratusi bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. – Ji paslėpė kortelę. – Apačioje jau viską baigiau. Jei tau netrukdysiu, galiu imtis darbo viršuje.

– Žinoma, gali. – Džeradas atsirėmė į durų staktą ir stebėjo, kaip ji pakelia paveikslą. – Kiek daugiau į dešinę, – patarė jis. – Hovardas neatsispiria gražioms moterims.

– Taip, supratau. – Patenkinta Savana padėjo paveikslą ir pasiruošė kalti į sieną vagį. – Drįstu manyti, kad jis ištikimas žmonai... na, kokius dvidešimt penkerius metus.

– Gegužę bus dvidešimt šešeri. Jis turi tris vaikus ir šešis anūkus. Hovardas jautrus moterų grožiui, – pakartojo Džeradas, – bet yra ir vienas iš sumaniausių mano pažįstamų verslininkų. Daugiausia verčiasi nekilnojamuoju turtu. Perka ir parduoda. Plečia verslą. Yra kelių mažų viešbučių savininkas ir pagrindinis penkių žvaigždučių restorano akcininkas.

– Tikrai?

– Aha... Jis yra Meno tarybos narys, bendradarbiauja su Vakarų Merilando muziejumi.

Kadangi vizitinė kortelė jos kišenėje staiga įgavo didesnį svorį, Savana vos netrinktelėjo plaktuku sau per pirštą.

– Įdomu. – Ji iš lėto padėjo plaktuką. – Atrodo, atsidūriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje.

– Jis nebūtų siūlęs tau paskambinti šiaip sau. Nors nežinau, ar dailininkams patinka, kai jų paveikslai kaba viešbučiuose, restoranuose, advokatų biuruose.

Savana trumpam užsimerkė.

– Man patinka. – Ji pakabino paveikslą ir žengtelėjo atatupsta pasižiūrėti. – Net labai patinka.

– Ir tai neužgauna tavo kaip menininkės savimeilės?

– Niekada negalėjau sau leisti paisyti savimeilės.

– O jei galėtum?

– Vis vien jausčiausi puikiai. – Ji atsigręžė ir pažvelgė į jį. – O kodėl turėtų būti kitaip?

– Keista, kad netrokšti ir nereikalauji daugiau.

Savana nebuvo visiškai tikra, kad jis turi omenyje tiktai meną, bet atsakymas vis tiek būtų toks pat.

– Aš esu patenkinta tuo, ką turiu.

Džeradas lėtai nusišypsojo ir paglostė jai veidą.

– Tu nepaprasta moteris, Savana, bet drauge ir labai paprasta. Tai nuostabus derinys. Gal važiuokime kur nors drauge papietauti?

– Labai norėčiau, bet turiu užbaigti darbą. Jei tu ruošiesi išeiti, aš per tą laiką sukabinsiu paveikslus tavo kabinete.

– Geriau pasiliksiu ir užsakysiu maisto į kontorą.