Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Ji stovėjo užsimerkusi. Jis nenustojo glamonėti jos lūpomis vien tam, kad ji būtų pasiruošusi, kai jis nusivilks marškinius. Džeradas nusispyrė batus, numetė šalin kelnes. Ir nusitempė Savaną ant grindų.

Žvėris, kuris neramiai blaškėsi jame, ištrūko į laisvę. Džeradas įsiveržė į ją nieko negalvodamas, drebėdamas iš jaudulio, o ji kartojo jo vardą, dūsavo iš malonumo ir nagais draskė jam nugarą.

Juos užvaldė laukinis geismas, užplūdo karštis, kūnai judėjo greitai, ritmingai. Kraujas nepaliaujamai tvinkčiojo galvoje, širdyje, strėnose. Savana įsitempė ir išsilenkusi prigludo prie jo.

Džerado akys apsiblausė, pasaulis susitraukė ir jis išsiliejo į ją.

***

Savanai toptelėjo mintis, kad labai pasistengusi pajėgtų prišliaužti prie savo drabužių. Bent jau pamėgins. Po minutės kitos.

Taip malonu gulėti po Džeradu ant senovinio kilimo jo elegantiškame kabinete.

Suvokė, kad yra visiškai, besąlygiškai nusiaubta. Nors ir anksčiau mylėtis su juo buvo be galo gera, tai, kas ką tik nutiko, tikrai ypatinga. Tikėjosi, kad nuo šiol tokia bus jų siekiamybė.

– Man reikia atsikelti, – sušnabždėjo Savana.

– Kodėl?

– Noriu įsitikinti, kad nesu suparalyžiuota.

– Ar užgavau tave?

Ji neatsimerkė, tik nusišypsojo.

– Dar kelios tokios minutės ir būtum mane pribaigęs. – Sutelkusi jėgas ji paglostė jam plaukus. – Ačiū tau.

– Visada tavo paslaugoms. – Džeradas nuoširdžiai atsiduso, o tada pabučiavo ją į kaklą. – Žinoma, visai neįsivaizduoju, kaip man reikės toliau čia dirbti. – Sudejavęs jis nusirito nuo jos. – Klientas kiurksos kėdėje priešais mane, aš vartysiu jo bylą, staiga prieš akis iškils tavo paveikslas: sėdi sau nuoga atsirėmusi į šį stalą.

Savana nusijuokė, bet tuoj pajuto, kad iš tiesų tegali šliaužti. Ko gero, kojos daugiau niekada jos nebelaikys.

– Klientui kils įtarimas, kai imsi kvailai šypsotis.

– Ir seilėtis. – Visiškai pribaigtas Džeradas pasisiekė marškinius. Pakreipęs galvą žvilgtelėjo į jos tatuiruotę. – Įdomiai pradėjome kontoroje keisti interjerą.

– Ar aną kartą irgi panašiai pradėjai?

Jam teko susikaupti ir prisiminti, kaip užsisegti marškinius, todėl minutėlę užtruko. Tada suprunkštė.

– Nori pasakyti – su Barbara? Neprisimenu, ar ji šiame kabinete apskritai kada nors buvo atsisagsčiusi savo dvieilį švarkelį. Jos ne toks stilius.

Jau apsivilkusi apatinius baltinius Savana atsigręžė į jį.

– Bet juk judu buvote vedę , tiesa?

– Taip buvo įrašyta santuokos liudijime.

– Kodėl?

– Na, ten taip turi būti parašyta. Toks įstatymas.

– Kodėl tu apskritai su ja tuokeisi?

– Maniau, kad tarp mūsų daug bendro. Abu norėjome įsitvirtinti kaip specialistai, pažinojome daugybę tų pačių žmonių, vykdėme daug panašių funkcijų. – Suvokęs, kaip tuščiai skamba jo žodžiai, Džeradas sutriko. – Ji protinga, rafinuota moteris. Man tokios ir reikėjo, bent jau maniau, kad reikia. Priešingybės mano karštakošiškam būdui. Juk nuo jaunystės buvau ramybės drumstėjas.

– Tave traukė orumas. – Sėdėdama ant grindų Savana segiojosi marškinius.

– Teisybė. Tada man tai atrodė svarbu.

– Ir dabar svarbu. Visada svarbu. – Nors suvokė, kad šie žodžiai maunantis džinsus gali skambėti truputį kvailai, Savana vis tiek juos ištarė. – Aš irgi visada norėjau būti ori. Tik nemanau, kad švarkelis su dviem eilėmis sagų prideda orumo. Tai ne mano stilius. Tačiau patiktų, kad žmonės žvelgtų į mane pagarbiai. – Ji užsitraukė batą. – Štai dėl ko gyvenu čia. Galiu viską pradėti iš naujo.

– Mes visi gręžiojamės į praeitį. – Džeradas nuėjo pasiimti kaklaryšio. – Tokia žmogaus prigimtis.

– Aš nesigręžioju, – beveik piktai metė Savana ir užsitraukė antrą batą. – Daugiau nebesigręžioju.

Jis susikaupęs rišosi kaklaryšį.

– Neprisimeni nė vieno žmogaus? Nė vieno iš tų, kuriuos pažinojai ir kurie tave lietė?

Iš pradžių ji norėjo nerūpestingai atsakyti į šį klausimą, bet staiga sustingo. Džeradas kalba ne apie žmones apskritai. Jis turi omenyje vyrus. Prisiminė, ką jis sakė, kai juodu mylėjosi, kai ji blaškėsi ir virpėjo po juo.

Pamylėsiu tave taip, kaip dar niekas niekada nėra pamylėjęs.

„Štai kur esmė“, – įskaudinta pagalvojo Savana.

– Turi galvoje meilužius?

– Tai tu pasakei „meilužius“, aš kalbėjau apie žmones.

– Pamenu, ką sakei, Džeradai. Ne, mano praeityje nėra tokio svarbaus žmogaus, apie kurį vertėtų galvoti.

„O kaip Brajano tėvas?“ Jis vos nepaklausė to garsiai, tačiau dar neištarti žodžiai įstrigo gerklėje.

– Tu pyksti, – pasakė jis pastebėjęs, kaip blizga jos akys.

– Tiesiog staiga suvokiau, kad tai, kas ką tik čia įvyko, tebuvo tavo galios demonstravimas. Tu norėjai įrodyti esąs geresnis už bet kurį mano anksčiau turėtą vyrą.

Dabar jis žybtelėjo akimis.

– Kvailai kalbi.

– Tik nesakyk man, kad esu kvaila, – atrėžė Savana, bet tuoj susivaldė. Reikia nekreipti dėmesio, priminė sau. Neskaudinti savęs. – Gali atsipalaiduoti, Džeradai, tikrai tai įrodei. Tu esi nepaprastas meilužis. Geresnis už kitus. – Ji iš lėto priėjo prie jo ir paglostė įsitempusį veidą. – Aš mėgavausi kiekviena akimirka. Tačiau nebeliko laiko, negalėsiu sukabinti paveikslų. Prieš grįždama namo turiu sutvarkyti dar keletą reikalų.

Jis suėmė Savaną už rankos. Jau spėjo ją perprasti ir žinojo, kad nerūpestinga arogancija ji dangsto pyktį.

– Man regis, mums reikia pasikalbėti.

– Tai nedega. – Savana atrakino duris. – Sugaišome visą pietų pertrauką, bet kurią minutę gali grįžti Sisi. – Ji nerūpestingai jį pabučiavo ir ištraukė ranką.

– Mums reikia pasikalbėti, – pakartojo jis.

– Gerai. Apmąstyk viską, o vakare pasikalbėsime. – Suprasdama, kad jį erzina, ji įžūliai šyptelėjo. – Ačiū už tai, ką parodei, Makeidai. Bus verta prisiminti.

Jai nebūtų pavykę nužengti nė poros žingsnių, jei į biurą nebūtų įlėkusi Sisi.

– Ei, Savana! – džiugiai šūktelėjo ji. – Lauke taip lyja, kad tau reikės automobilį išmainyti į laivą.

– Tada turiu kuo greičiau važiuoti iš čia, – pasakė Savana ir neatsigręždama nusileido laiptais.

4 Morning star (angl.) – ryto žvaigždė.

11

Jis nupirko gėlių. Džeradas pats nežinojo, ar dėl to, kad nori atsiprašyti, ar tiesiog įprato kartkartėmis parnešti Savanai gėlių, nes kai jis pareidavo su puokšte, ji labai nustebdavo ir apsidžiaugdavo.

Nenorėjo galvoti, kad vėlyvųjų pavasario gėlių puokšte stengiasi jai įsiteikti, nes nesijautė buvęs labai neteisus. Juk nieko atvirai neklausė, tik užsiminė. O kodėl, tiesą sakant, negalėjo paklausti?

Jis norėjo daugiau sužinoti apie Savaną – kas, kaip ir kodėl buvo jos praeityje. Neužteko tų epizodų, kuriuos ji retkarčiais papasakodavo. Džeradas norėjo matyti visą paveikslą.

Žinoma, pasirinko netinkamą laiką, tai galima pripažinti. Ir dar susierzino, jog ji kiaurai jį permato. Tačiau galų gale jis turi teisę viską žinoti. Todėl jie ramiai, protingai pasikalbės.

Gal todėl, kad buvo rimtai pasiruošęs pokalbiui ir jam nusiteikęs, Džeradas užvirė pykčiu, kai pamatė, jog prie namo nėra Savanos automobilio.

Kur, po velnių, ji gali būti? Juk jau po šešių. Džeradas stovėjo prie automobilio ir susiraukęs dairėsi aplinkui. Šlaite augančios gėlės buvo palinkusios nuo lietaus ir atrodė labai ryškios. Savanos pasodintų azalijų beveik visi žiedai buvo nubyrėję, tačiau lapai žvilgėjo sodriai žalia spalva.