Нора Робертс: Išdidusis Džeradas Makeidas

Atrodė galinti ryžtis bet kam.

Buvo ir daugiau nuotraukų, kuriose Moningstaras nufotografuotas su kitais vyrais, besišypsančiais atšiauriais veidais, su skrybėlėmis, auliniais batais ir džinsiniais drabužiais. O fone – gardai, arklidės, arkliai. Visose nuotraukose arkliai.

Galvon šovė mintis, kad ir jie tvarte galėtų įrengti gardą arkliams ir įsigyti vieną kitą žirgą. Savana tikriausiai juos myli, galbūt pamils ir Brajanas...

Tačiau kai pamatė dar vieną nuotrauką, iš galvos išlakstė visos mintys.

Joje Savana maždaug šešiolikos, nors kūnas visiškai subrendęs. Vilki aptemptais sportiniais marškinėliais, sukištais į siaurus džinsus. Veidas švelnus, kiek putlokas, dar gana vaikiškas. Nuotraukoje ji juokiasi. Pagauta kaip tik ta akimirka, kai kvatojasi visa gerkle. Džeradas kone girdėjo jos juoką.

Savana stovi apkabinusi vyrą. Ir jis laiko ją apkabinęs. Jųdviejų rankos susipynusios, abu linksmi. Vyro skrybėlė nusmaukta ant pakaušio, matyti pasišiaušusios šviesios garbanos. Jis įdegęs, lieknas, aukštas. Akys tikriausiai mėlynos, o gal žalios – sunku įžiūrėti nuotraukoje. Bet tikrai šviesios ir besišypsančios.

Brajanas paveldėjo to vyriškio kreivą šypseną.

Aišku, čia Brajano tėvas.

Džeradas pajuto pyktį. Štai tas vyras. Vyras, ne berniukas. Jo veidas neginčytinai gražus, netgi pribloškiantis, bet tikrai ne paauglio. Šis vyras suvedžiojo ir paliko šešiolikmetę. Tačiau niekas nieko nedarė.

Moningstaras išsaugojo nuotrauką. Nes viską žinojo. Džeradas tyliai suurzgė.

Viską žinojo, bet vis vien nieko nedarė.

Iš tarpdurio jį stebėjo Savana. Visą dieną jautėsi taip, tarsi važinėtųsi amerikietiškaisiais kalneliais. Dabar vėl nėrė žemyn.

Išėjusi iš Džerado kontoros ji pasiryžo atsikratyti susierzinimo ir pykčio. Ir dabar grįžo namo tikėdamasi pasidalyti su juo sėkme. Ji pardavė Hovardui Bilsui tris paveikslus, o ateityje galbūt parduos dar daugiau.

Pakeliui į namus ji visą laiką apie tai kalbėjosi su Brajanu. Apie patį Hovardą, apie tai, kaip jis mykė ir dvejojo dėl aiškiai per aukštos pradinės kainos, kurios ji užsiprašė, bet galiausiai sumokėjo gerokai daugiau, nei ji tikėjosi.

Ji netgi buvo sustojusi nupirkti šampano, kad juodu su Džeradu galėtų atšvęsti. Kad ji galėtų su juo atšvęsti, nes seniai palaidota svajonė užsidirbti iš tapybos ima pildytis.

Tačiau dabar suprato: šventės nebus. Tokią išvadą padarė pamačiusi Džerado veido išraišką jam tyrinėjant jos tėvo daiktus. Negalėjo suvokti, kodėl jo veide tiek pykčio. Tačiau jautė – netrukus sužinos.

„Velniop visa tai“, – pagalvojo Savana ir žengė iš tarpdurio. Reikėjo išsiaiškinti.

– Nedaug čia turto, tiesa? – Ji palaukė, kol Džeradas pakels galvą ir pažvelgs į ją. – Įsivaizduoju, kad dauguma tavo klientų paveldi gerokai didesnius turtus.

Jis sugebėjo viską daryti neskubėdamas, žingsnis po žingsnio, žinojo, kaip pradėti ir galiausiai prieiti prie reikalo esmės.

– Kada gavai siuntinį?

– Prieš savaitę ar dvi. – Savana gūžtelėjo pečiais ir nuėjo prie lango. – Brajanas kieme. Mes parsinešėme kačiukus. Iš laimės jis jaučiasi lyg danguje.

Džeradas Makeidas sugebėjo ir dar vieną dalyką – nenukrypti nuo temos.

– Prieš savaitę ar dvi. Nieko man nesakei.

– O ką čia sakyti? Gavau čekį ir perdaviau tavo rekomenduotam finansų makleriui. Prie viso kito nenorėjau kišti nagų, vis atidėliojau iki šio ryto. Ko gero, tas sagtis paliksiu Brajanui. Gal kada nors jis jų norės. Drabužius atiduosiu labdarai.

– Kodėl nieko nesakei man?

– O kodėl turėjau sakyti? – Ji atsisuko kiek susierzinusi, bet ir susidomėjusi. – Čia nieko įdomaus. Ne kokie nuo senų laikų užsilikę vertybiniai popieriai ar maišeliai su aukso dulkėmis. Viso labo keletas senų drabužių, batų ir laikraščių.

– Ir nuotraukų.

– Taip, kelios nuotraukos. Tėvas nelabai mėgo kaupti prisiminimus keliančius daiktus. Yra viena nuotrauka, kurioje jis man patinka. Ji tikrai atspindi, koks tėvas buvo iš tikrųjų – nuolat pasirengęs šokti ant žirgo. Pamaniau, gal Brajanas norės ją turėti.

– O kaip ši? – Džeradas iškėlė nuotrauką, kurioje Savana stovėjo su įžūliai besišypsančiu kaubojumi.

Ji kilstelėjo antakį ir papurtė galvą.

– Neįsivaizduoju, kaip tada tilpau į tuos džinsus. Klausyk, ketinu iškepti keletą kepsnių ant grotelių.

Kai Džeradas pastojo jai kelią, Savana nuoširdžiai nustebo. Pakreipusi galvą įsmeigė į jį žvilgsnį. Ir laukė.

– Ar rodei ją Brajanui?

– Ne.

– Ar žadi parodyti?

– Ne. Nemanau, kad jam įdomu, kaip jo motina atrodė būdama šešiolikos.

– Bet tikriausiai būtų įdomu, kaip atrodė tėvas.

Savana kone pajuto, kad gyslose stingsta kraujas.

– Jis neturi tėvo.

– Po velnių, Savana, negi neigsi, kad čia Brajano tėvas?

– Ne, jis nėra Brajano tėvas. Kelis kartus pasivoliojęs su moterimi šiene vyras netampa tėvu.

– Neišsisukinėk, Savana.

– Mano supratimu, tarp tų dviejų dalykų yra didžiulis skirtumas, advokate Makeidai. Kadangi tai, kas vyksta, labai panašu į kryžminę apklausą, paaiškinsiu viską paprastai. Taip, su tuo vyru nuotraukoje aš turėjau lytinių santykių ir pastojau. Istorijos pabaiga.

– Nė velnio! – Įsiutęs jis nutrenkė nuotrauką ant tualetinio staliuko. – Tavo tėvas tai žinojo, kitaip nebūtų laikęs šios nuotraukos.

– Taip. Ir aš taip pamaniau ją radusi. – Tai ją įskaudino, bet nelabai smarkiai, ji greitai to skausmo atsikratė. – Na ir kas?

– Kodėl niekas nieko nedarė? Juk jis buvo nebe vaikas. Tikrai vyresnis nei dvidešimt vienų.

– Man regis, tada jam buvo dvidešimt ketveri. O gal dvidešimt penkeri. Tiksliai neprisimenu.

– O tu buvai nepilnametė. Jį reikėjo įkišti į kalėjimą... bet pirma tavo tėvas turėjo nusukti jam sprandą.

Savana sunkiai atsiduso.

– Visų pirma, tėvas gerai mane pažinojo. Vadinasi, suprato: jei su kuo nors miegu, tai todėl, kad pati to noriu. Nors buvau nepilnametė, puikiausiai žinojau, ką darau. Tai nebuvo nei klaida, nei nelaimingas atsitikimas. Ir niekas manęs neprievartavo. Nenorėčiau, kad kaltintum tą vyrą.

– Bet jį reikia kaltinti, – atkirto Džeradas. – Tas kalės vaikas neturėjo teisės liesti tavo amžiaus mergaitės, o paskui nusišalinti nuo pasekmių.

Savana žybtelėjo akimis.

– Brajanas nėra pasekmė.

– Puikiai žinai, ką turiu omenyje. – Abiem rankomis braukdamas per plaukus jis paėjo į šalį. – Žinoma, dabar neįmanoma atsukti laiko ir atitaisyti klaidų. Tačiau norėčiau žinoti, ką ketini daryti toliau.

– Kepti kepsnius. O tu kaip nori – gali pasilikti arba važiuoti namo.

– Nesielk taip su manimi.

– Na, tokia jau aš esu. – Savana atsiduso. – Džeradai, kodėl tai neduoda tau ramybės? Su tuo vyru permiegojau prieš dešimt metų. Aš jį pamiršau. Jis pamiršo mane. – Tarsi norėdama patvirtinti savo žodžius ji paėmė nuotrauką ir įmetė į šiukšlinę prie tualetinio staliuko. – Štai ir viskas.

– Taip paprastai? – Štai kas jį iš tikrųjų graužė, suvokė Džeradas. – Jis tau nieko nereiškia?

– Teisingai.

– Tu nuo jo pastojai, Savana. Ir pagimdei berniuką, kuris dabar kieme žaidžia su kačiukais. Kaip gali vienu rankos mostu viso to atsisakyti?

Ją pagavo įniršis.

– Tau labiau patiktų kitokia istorija, tiesa, Džeradai? Istorija, su kuria įstengtum susigyventi. Istorija apie vargšę, nekaltą, visų apleistą mergaitę, ieškančią meilės. Mergaitę, suviliotą, išduotą ir paliktą suaugusio vyro.