Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Staiga jie atsisuko išgirdę burzgimą ir pamatė greitai atlekiantį automobilį.

Vadinasi, ji atsipeikėjo, nusprendė Džeradas didžiuodamasis, jog davė jai laiko ir leido viską apgalvoti. Dabar ji atvažiavo, nes apgailestauja, kad nesusivaldė. Tikriausiai yra pasiruošusi atsisėsti ir viską protingai aptarti.

Džeradas atsistojo ir nuėjęs atsirėmė į stulpą priešais Deviną. Pagalvojo, kad ir jis galės Savanos atsiprašyti. Pasistengs viską išaiškinti. Buvo įsitikinęs, jog po daugelio metų jie iš to kvailo nesusipratimo tik pasijuoks.

Pakėlęs prie lūpų cigariuką jau ruošėsi pasisveikinti su ja, bet Savanos automobilis staiga cypdamas sustojo įvažiuojamojo keliuko gale.

Iš automobilio išsiropštusi moteris neatrodė nusiteikusi taikytis. Ji kunkuliavo pykčiu, svaidė kibirkštis ir buvo nepaprastai žavi.

– Oho, – tepasakė Šeinas ir metė Reifui linksmą žvilgsnį.

Savana neištarė nė žodžio, tik atsistojo, įsirėmė rankomis į klubus ir nužvelgė visus keturis vyrus. „Štai ir žiūrovai“, – pagalvojo ji. Spokso pasipūtę, patenkinti savimi vien todėl, kad yra vyrai.

Ji išdidžiai priėjo prie bagažinės ir ją atidarė. Pirmiausia iškėlė dėžę. Kol nešė palei automobilio šoną, aplinkui smagiai šokinėjo šunys. Plačiai šypsodamasi ji apvertė dėžę. Iškrito drabužiai – keli kostiumai, kaklaryšiai, marškiniai, puskojinės. Nepaliaujamai šypsodamasi ji keletą kartų spyrė į krūvelę ir drabužiai pasklido aplinkui.

Šunys džiūgaudami šokinėjo ant jų, uostė ir lojo. Patvirtindamas, kad pažino Džerado kvapą, Fredas pakėlė koją.

Keturi vyrai verandoje stebėjo tai, kas vyksta, apimti įvairiausių jausmų.

Mėgstamiausias Džerado kaklaryšis buvo apsivyniojęs Savanai apie koją. Žiūrėdama į Džeradą ji patrynė jį kulnu.

Reifas šypsojosi lyg pakvaišęs. Šeinas nusikvatojo visa krūtine. Devinas stebėjo viską apimtas susižavėjimo.

O Džeradas tiesiog spoksojo.

Tai buvo dar ne pabaiga. Toli gražu. Vėl nuėjusi prie bagažinės Savana ištraukė adresų knygutę odiniais viršeliais, kurią jis buvo palikęs ant naktinio staliuko. Šaltai šypsodamasi ji pakėlė ją ir atvertė, lyg norėdama parodyti. Tada ėmė plėšyti po lapą ir mėtyti ant purvinų, šunų nutampytų drabužių krūvelės.

Ji išėmė jo batus. Pirmiausia geros odos, itališkus. Davė juos pauostyti Estelai ir metė iš pradžių vieną, paskui kitą, o dėkingi šunys puolė paskui juos. Tada iškėlė sportinius batelius. Dvi poras, iš kurių viena, patenkinta prisiminė Savana, tebuvo dviejų savaičių senumo.

Tikėjosi, kad šunys juos sudraskys į skutus.

Dar reikėjo susidoroti su skutimosi reikmenimis. Ji išmėtė juos į visas puses. Mėtė tol, kol Šeinas iš juoko nusirito nuo kėdės ant verandos grindų.

Savana kai ką turėjo ir lemiamam smūgiui. Vyną.

Tik vienas butelis buvo atidarytas, tą ji išmetė dar prieš išvažiuodama iš namų. Dabar atkimšo kitus tris butelius aukščiausios rūšies brangaus prancūziško vyno. Iškėlusi smakrą, įžūliai žvilgančiomis akimis Savana priėjo prie suniokotų drabužių. Pasukusi galvą pamatė, kad Džerado akys virto žaliais plyšeliais, ir liko labai patenkinta. Patyrusios padavėjos judesiu ji išpylė vyną ant geriausio Džerado kostiumo.

Baigusi numetė butelius ant žolės ir jie dzingtelėjo atsitrenkę vienas į kitą. Neištarusi nė žodžio Savana nuėjo prie automobilio ir įsitaisė prie vairo. Dar kartą nusišypsojusi ir išdidžiai pamojavusi ranka ji pavažiavo atbula, apsisuko ir nušvilpė keliuku. Išskyrus Šeiną, kuris niekaip nepajėgė užgniaužti juoko, daugiau niekas nė necyptelėjo, kol galiausiai Devinas atsikrenkštė. Jis atidžiai apžiūrėjo netvarką ant pievutės ir patapšnojo Fredui galvą, kai šis paslaugiai atnešė jam sumaitotą Džerado batą.

– Ką gi, – galiausiai tarė jis. – Atrodo, ji aiškiai viską pasakė.

– Nenuspėjama moteris, – išstenėjo Šeinas, braukdamas iš akių trykštančias ašaras. – Man regis, esu ją įsimylėjęs.

Reifas, kuris žinojo, ką reiškia, kai širdis tau nepaklūsta, priėjo prie Džerado ir paplekšnojo per petį.

– Žinai, Džeri, dabar tu gali rinktis.

Džeradas drebėjo iš pykčio.

– Ką rinktis?

– Bėgti nuo jos kuo toliau arba važiuoti ir atsivežti ją čia. Aš tai žinau, ką pasirinkčiau.

Džeradas porą valandų nieko nedarė. Pats suprato, kad įsiutęs gali būti pavojingas. Todėl norėdamas nuleisti garą iki prakaito padirbėjo tvarte.

Kai pagaliau išėjo į kiemą, pyktis dar nebuvo išgaravęs, bet jau apmalšęs. Ji turbūt įsivaizduoja, kad gali išmesti jį taip, kaip išmetė jo daiktus.

Tačiau turės viską pergalvoti iš naujo.

– Ei, Džeri! – šūktelėjo Šeinas iš šoninio kiemo, kur su šunimis žaidė vienu iš Džerado batų. – Perduok Savanai, kad jos spektaklis mums tikrai patiko, gerai?

– Primink man, kai grįšiu, kad įspirčiau tau į užpakalį.

Džeradas virė pykčiu. Savana jį pažemino. Brolių akyse. Stengdamasis nusiraminti jis susikišo rankas į kišenes ir nužingsniavo link miško. Negana to, ji sunaikino didelę dalį jo drabužių.

Tikriausiai mano esanti labai protinga. Ko gero, sugaišo pusę nakties, kol tai sugalvojo. Jeigu smūgis nebūtų buvęs nukreiptas į jį, Džeradui būtų patikęs toks rafinuotas elgesys. Jos įžūli drąsa.

Deja, smūgis buvo nukreiptas į jį.

Įėjęs į mišką jis nepajuto įprastos ramybės. Mintys krypo į kitą miško pusę, į Savaną. Ir į kerštą, pagalvojo su pasitenkinimu. Kažin ar jai patiks, kai jis įlįs į jos spintą ir...

Džeradas pristabdė save ir giliai įkvėpė. Matote, prie ko privedė jį ta moteris? Jis jau ruošiasi nusiaubti jos spintą, vaikiškai norėdamas įrodyti esąs pranašesnis.

To nebus. Atkeršys jai kitaip, parodydamas, kad nors ji elgiasi klaikiai, jis yra protingas vyras. Kad būtų tikras, jog sugebės neprarasti sveiko proto, Džeradas pasuko iš tako ir atsisėdo prie akmenų.

Šį kartą nejautė vaiduoklių, klajojančių šiose vietose su savo sielvartais, viltimis ir baimėmis. Gal todėl, kad pirmą kartą po ilgo laiko jį patį per daug buvo apnikusios sunkios mintys.

Jam teko išgyventi netektį. Sukrečiančią, siaubingą tėvų netektį. Jis susitaikė su ta netektimi, nes neturėjo kito pasirinkimo, ir dar dėl to, kad liko daugybė gražių prisiminimų, kurie teikė paguodą.

Be to, visą laiką šalia buvo broliai.

Patyrė ir skausmą. Jis prislėgė tada, kai galiausiai teko pripažinti, kad jo vedybos buvo klaida. Ne nelaimė. Nors gal geriau būtų buvusi nelaimė, o ne paprasta, lengvai ištaisoma klaida.

Jis pažino viltį. Gyvenimas kupinas vilčių. Tai buvo jo tėvų ir protėvių iš kartos į kartą perduodama dovana. Tačiau ten, kur dega viltis, visada rusena ir baimė, kad teks sumokėti už visus malonumus.

Džeradui visi tie jausmai buvo pažįstami, jis jais pasinaudodavo arba juos užgniauždavo. Tačiau iki Savanos jie niekada nebuvo nei tokie aštrūs, nei tokie gyvybingi. Nei tokie gąsdinantys.

Taip besėdint pasikeitė vėjas, ėmė pūsti stipriau. Jis judino medžius, šiureno lapuose, pro kuriuos brovėsi saulės spinduliai. Oras atvėso.

Jie buvo čia atėję. Džeradas ramiai sėdėjo ir galvojo apie juos. Apie tuos du vaikinus, dėvinčius skirtingų spalvų uniformas. Jie abu troško vienintelio dalyko – grįžti namo. Iš beprotiškos sumaišties bėgti į pažįstamą pasaulį. Vėl surasti gyvenimo prasmę. Atsidurti šeimoje, tarp žmonių, kurie juos pažįsta ir myli. Priima juos tokius, kokie jie yra.

Gal tam tikra prasme jie už tai ir kovojo.