Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Džeradas prisiminė tą dieną, kai pirmą kartą pamatė ją tarp vazonėlių su gėlėmis, akmenuotas šlaitas dar buvo nesutvarkytas.

„Ji tikrai čia neblogai padirbėjo“, – pagalvojo jis. Šaknys, apie kurias kalbėjo, dar nebuvo giliai suleistos, bet jau įsikabinusios į žemę. Džeradas norėjo tikėti, kad ji pamilo šią vietą ir rado nusiraminimą žalumoje žolės, kurią mėgo pjauti pati, margumyne gėlių, kurias taip rūpestingai prižiūrėjo, ir netoliese dunksančiame miške, kuriuo dalijosi su juo.

Ryškiai oranžinis Brajano dviratis buvo paliktas nuo šlaito vingiuojančio tako pusiaukelėje. Šalia verandos stovėjo karutis, pilnas mulčio.

Smulkmenos, pagalvojo jis, nereikšmingos smulkmenos, iš kurių susideda namai.

Ir staiga jis skausmingai pajuto, jog nori, jam reikia, kad šie namai būtų ir jo. Ne vieta, kur gali palikti kelis daiktus, kurių prireikia retkarčiais nusprendus čia pernakvoti, o tikri namai.

Jis troško, kad Savana jam būtų ne šiaip moteris, kurią jis myli ir su kuria mylisi. Viena santuoka jau nenusisekė, Džeradas buvo įsitikinęs, tvirtai įsitikinęs, jog daugiau nepaklius į tokią padėtį, kai vėl gali nepavykti ir jis viešai pasirodys esąs pažeidžiamas. Argi nesakė sau, kad jam visiškai pakaks malonaus neįpareigojančio ryšio su Savana?

Tačiau beveik nuo pat pradžių sau melavo, nes nebuvo patenkintas ir nebenorėjo tokio ryšio. Todėl ir kamantinėjo Savaną, subtiliai, o kartais ir ne, apie tai, ką ji veikė, kur gyveno. Ji pati nenorėjo apie tai kalbėti, tad Džerado išdidumui ir jausmams teko sunkus išbandymas.

Jis troško, kad Savana jam išsipasakotų, dalytųsi viskuo, jam rūpėjo jos praeitis, dabartis ir ateitis. Norėjo, kad tada, kai jai liūdna ar prislegia rūpesčiai, ji ieškotų jo paguodos. Ir dalytųsi su juo džiaugsmais.

Giliai atsidusęs Džeradas galiausiai pripažino: nori ją vesti, turėti su ja vaikų ir drauge pasenti.

Jis nužingsniavo taku. Stabtelėjo prie Brajano dviračio, palietė jį. Jam reikėjo ir šio berniuko. Tai buvo kažkas nauja. Džeradas norėjo, kad Brajanas būtų ne vien Savanos, o jųdviejų sūnus. Todėl padėjo Brajanui ruošti namų darbus, mokė žaisti beisbolą, sėdėdamas stadione sirgo už jo komandą. Džeradas prie to priprato ir nekantriai laukdavo susitikimo su Brajanu. Laukdavo to trumpo šypsnio, šūktelėjimo sveikinantis.

Tačiau to negana. Jie netapo šeima.

Tam reikia meilės. Brajaną jis pamilo labai greitai, net pats to nesuvokdamas. Vedybos galėtų viską pakeisti. Ne juridinis aktas, o pasižadėjimas likti kartu.

Juodu su Barbara nesilaikė pažado ir taip juridinis aktas neteko prasmės. Viskas vyko sklandžiai, tvarkingai, civilizuotai.

Argi ne tai svarbiausia? Nepasakytum, kad jo jausmai Savanai ir Brajanui labai jau civilizuoti. Išties pernelyg savininkiški. Džeradas troško, kad jie jam priklausytų ir jis galėtų juos ginti. Varginantys jausmai. Nesuvaldomi.

Užtai kokie nuostabūs.

Šiek tiek nusiraminęs, kad apsvarstė padėtį, Džeradas įėjo į vidų.

Batai voliojosi ten, kur jų neturėtų būti, knygos ir žaislai buvo išmėtyti. Ant stalo nutėkšti auskarai, purvo ruožas ant kilimėlio prie durų.

Namai.

O kur, po galais, namiškiai?

Buvo pripratęs rasti juos čia. Brajaną – kieme arba įnikusį į beisbolo kortelių rinkinį. Radijas turėtų plyšoti, televizorius griaudėti per garsiai. Savana turėtų būti virtuvėje, darbo kambaryje ar užsnūdusi ant sofutės.

Džeradas nuėjo į virtuvę. Padėjo gėles ant stalo. Niekur nebuvo matyti jokio raštelio. Paskubomis brūkštelėto pasiaiškinimo lapelyje, prisegtame prie šaldytuvo. Susiraukęs jis padėjo portfelį šalia gėlių. Bent raštelį tai galėjo palikti.

Juk buvo susitarę pasikalbėti, argi ne? Jis norėjo daug ką apšnekėti, o jos nėra. Džeradas nuėjo į Savanos darbo kambarį. Ant darbastalio, šalia žaismingo skraidančios varlės eskizo, stovėjo pusė stiklinės vandeniu skiesto limonado.

Kitą kartą jis būtų nusišypsojęs.

Tačiau dabar nuotaika nesulaikomai bjuro ir jis patraukė laiptais į antrą aukštą. Plėšdamas nuo kaklo kaklaryšį įėjo į jos miegamąjį. „ Jos miegamąjį“, – pagalvojo niršdamas. Vieną kartą tai reikia pakeisti. Jis švystelėjo kaklaryšį ant lovos. Paskui jį nulėkė švarkas.

Jie turėjo ilgai ir rimtai kalbėtis. Juodu su Savana. Ji žadėjo jį išklausyti.

Bambėdamas Džeradas persirengė, apsimovė džinsus, o kostiumą pakabino į spintą prie jos drabužių. Sukandęs dantis. Vienas iš pirmųjų darbų, kurį reikės padaryti, tai nusipirkti dar vieną spintą. Vyras turi turėti savo spintą, po galais.

Iš tikrųjų tai reikia įrengti dar vieną miegamąjį, didelį, kad tilptų jų abiejų daiktai. Ir dar vieną vonią, nes turės ir daugiau vaikų.

Jam praverstų kabinetas. Ne tik jai reikia erdvės darbui.

Brajanui jis pastatys namelį medyje. Vaikas privalo turėti namelį medyje.

Dar reikės sandėliuko įrankiams, keliuką į namus taip pat būtina tvarkyti. Jis viskuo pasirūpins. Jis viskuo pasirūpins, nes... „Jau visai kraustausi iš galvos“, – nusprendė Džeradas ir atsisėdo ant lovos krašto.

Juk dar nepasakė Savanai, kad jie tuokiasi, o jis jau planuoja, ką patvarkys name.

Kas jam darosi? Kodėl jis taip pyksta ant jos ir ant savęs? Panikuoja. Šiek tiek baiminasi. Nerimauja, kad paminėjus apie vedybas ji nusikvatos ir pasakys, jog jos tai nedomina.

Džeradas atsistojo ir susiglostė plaukus. Jis privers ją susidomėti. Netrukus.

Geriau būtų nusiraminti, nusileisti žemyn ir imti ruošti visiems trims vakarienę. Jau ketino taip ir padaryti, kai ant tualetinio staliuko pastebėjo dėžutę.

Joje buvo sudėtos žvilgančios diržų sagtys. Didelės, įspūdingos. Paėmęs vieną apžiūrėjo žirgo ir raitelio reljefą. Savanos tėvo daiktai. Ji gavo juos. Tačiau nieko nesakė Džeradui.

Tų daiktų buvo nedaug. Džimo Moningstaro prieš daugelį metų laimėti prizai, visokie mažmožiai žmogaus, kuris daug keliavo ir daiktams nejautė didelių sentimentų. Šalia staliuko stovėjo ir didesnė dėžė. Joje gulėjo seni nudrengti batai, nunešiota skrybėlė ir keletas rūpestingai sulankstytų drabužių, prie kurių Savana, regis, nebuvo nė prisilietusi.

Pamatė ir savo bičiulio iš Oklahomos laišką, kuriame buvo smulkus persiunčiamų daiktų sąrašas ir pasiūlymas kreiptis į jį, jei kiltų kokių nors klausimų.

Džeradas padėjo laišką į šalį. Tada pastebėjo nuotraukas.

Dauguma jų buvo sulankstytos tikriausiai neatsargiai kišant į stalčius. Jose jis pirmą kartą pamatė Džimą Moningstarą. Neįtikėtinai išraiškinga nuotrauka: veidas griežtas ir ryžtingas, akys primerktos. Jis sėdi ant žirgo.

Savana paveldėjo jo tamsią odą ir aukštus skruostikaulius. Tačiau tame atšiauriame, diržingame veide buvo dar kažkas, kas persidavė jai. Gal smakras, kuris aiškiai rodė: jei gyvenimas trenks kumščiu, jis smūgį atlaikys.

Rado dar vieną nuotrauką paprastuose rėmeliuose, joje tas pats vyras stovi su jaunute Savana. Žiūrėdamas į ją Džeradas šyptelėjo. Savanai ten gal trylika ar keturiolika metų. Aukšta, apsivilkusi languotais, į džinsus sukištais marškiniais, po kuriais jau ryškėja besiformuojančios krūtys, palaidais plaukais, krintančiais iš po kaubojiškos skrybėlės.

Žiūrėjo tiesiai į fotoaparatą, o lūpose galėjai įžvelgti jai būdingos gudrios šypsenėlės užuominas. Stovėjo truputį arogantiškai, atkišusi į priekį vieną klubą, uždėjusi ranką tėvui ant peties. Džimas Moningstaras rankas buvo susikryžiavęs ant krūtinės. Prie dukters nesilietė.

Buvo viena dar jaunesnės Savanos, sėdinčios ant žirgo, nuotrauka. Klasikine poza, ant piestu stovinčio žirgo, iškeltoje rankoje laiko skrybėlę.