Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Paskui pažvelgė į ją iš savo advokatiškųjų aukštumų. Suabejojo jos morale, elgesiu ir motyvais. Iš pradžių leido pasijusti vertesne, nei ji buvo anksčiau, o paskui sužlugdė. Privertė ją savimi suabejoti.

Jam tai geruoju nesibaigs. Savana nė nepajuto, kaip atsidūrė viduryje lovos, kad ši neatrodytų tokia tuščia. Jis neturėjo teisės įsibrauti į jų gyvenimą ir pradėti kelti reikalavimus. Klausinėti, kas ji buvo, kur buvo ir ko norėjo. Ji neprivalo atsakinėti į jo klausimus ir jam tai įrodys.

Na taip, jis sugebėjo įsibrauti į jos gyvenimą, galvojo Savana rūsčiai spoksodama į lubas. Privertė ją pasijusti kvaila nevykėle ir pirmą kartą per daugybę metų pažeidžiama. Dabar jis mano galintis išnykti iš jos gyvenimo, nes ji ne visai tokia, kokia turėtų būti jo...

Savana išsiviepė... Jo žmona.

Ji nekentė Džerado, nuoširdžiai nekentė už tai, kad jis leido jai galvoti, puoselėti viltis ir netgi planuoti bendrą ateitį jai pačiai to netgi gerai nesuvokiant. Tik kai Brajanas apie tai užsiminė, ji susivokė, kad kartais pasvajodavo – tik truputėlį – apie ilgą ir laimingą gyvenimą su juo.

Kaip tose pasakose, kurias iliustravo... pasakose apie stiprius ir aistringus princus.

Tai trikdė. Tai žemino. Ją, moterį, valios jėga ir ištverme sugebėjusią nugalėti gyvenimo sunkumus, pažemino vyras.

Ji buvo viena, bet išgyveno. Jai teko vaikščioti alkanai, dirbti, kol griūdavo iš nuovargio, imtis orumą žeidžiančių darbų. Tėvas ją išmetė iš namų kaip tik tada, kai jai labiausiai jo reikėjo.

Tačiau niekas, jokia skausminga gyvenimo patirtis jos nepažemino taip kaip pastaroji.

Ir niekas iki šiol taip nenuliūdino Brajano kaip Džeradas.

Savana sunkiai atsiduso – kartą, kitą. Na, ji dar parodys Džeradui Makeidui, kokia yra moteris. Parodys, kad jai jo nereikia.

Džeradas nusprendė, kad šeštadienio popietę sėdėti verandoje ir gerti alų – visai neblogas užsiėmimas. Diena graži, o jis maloniai nuvargęs nuo ryto darbų.

Broliai taip pat čia, o vėl būti visiems krūvoje – geras jausmas. Tiesiog praleisti valandą namie. Stebėti, kaip auga žolė, o po ją laksto šunys.

Galbūt – tik galbūt – netrukus jis nueis iki Savanos namų. Davė jai į valias laiko nuraminti kunkuliuojantį pyktį ir blaiviai įvertinti padėtį.

Ir jam užteko laiko. Jau buvo beveik pasiruošęs – ne visai, beveik – pripažinti, kad pasikarščiavo. Elgėsi nelabai protingai.

Tačiau ir Savana elgėsi kvailai. Apkaltino jį, kad bijo to tipo iš nuotraukos ir nori kitokios moters. Ir kad ji jam netinka, nes neskaito Kafkos.

Įdomu, iš kur tai ištraukė?

Džeradui nepatiko, jog ji lygina savo ir jo gyvenimą. Apibūdino jį lyg siauraprotį moterų niekintoją. Jis tikrai ne toks.

Tiesiog jo gyvenimas kitoks, ir viskas.

– Tai kalbiesi su savimi, – mestelėjo Devinas drožinėdamas medžio gabalą.

– Jis tai daro nuo tos akimirkos, kai pasirodė čia vakar. – Šeinas nusižiovavo ir paspyrė savo kėdę. – Jei paklaustum manęs, pasakyčiau, kad Savana išgrūdo jį lauk.

Tie žodžiai ir griausmingas Reifo juokas patraukė Džerado dėmesį.

– Ne, neišgrūdo. Aš pats išvažiavau, kad ji kai ką suprastų.

– Taaaip... – Reifas mirktelėjo Devinui. – O ką ji turi suprasti?

Džeradas prisimerkęs atstūmė nuo savęs alų.

– Ji turi praregėti ir pamatyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.

Šiuos jo žodžius palydėjo šūksmai.

– Viskas turi būti taip, kaip nori jis! – pareiškė Reifas. – Tik taip, niekaip kitaip.

– Nesąmonės. – visai neįsižeidęs Džeradas sukryžiavo kojas. – Tiesiog viskas turi būti teisinga.

Ant viršutinio laiptelio sėdintis Devinas sujudėjo.

– O ką ji daro klaidingai?

– Nutyli kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, šįryt man paskambino Hovardas Bilsas ir padėkojo, kad supažindinau jį su Savana. Atrodo, vakar ji lankėsi pas jį ir pardavė jam tris savo paveikslus. – Prabilęs apie tai Džeradas vėl įniršo. – Ar ji man pasakė apie tai? Ne. Tai kokie tie mūsų santykiai? Jeigu jos tiesiai šviesiai nepaklausiu, nieko ir nesužinau. Net jei ir paklausiu, ji atsako tik į pusę klausimų.

Pralinksmėjęs Šeinas ištiesė rankas.

– Galėčiau lažintis, kad tu apibėrei ją klausimais: „Kas tada nutiko? Ką tu padarei? Kokie įvykiai prie to privedė? Kur buvai tą vakarą?“

Džeradas būtų kumštelėjęs stipriau, jei Šeinas nebūtų stovėjęs per toli nuo jo.

– Aš Savanos netardau, tik klausiu. Noriu viską apie ją žinoti. Vyras turi teisę viską žinoti apie moterį, kurią ketina vesti.

Reifas užspringo alumi.

– Kada tai atsitiko?

– Taip ir maniau. – Giliai atsidusęs Šeinas atsidarė šaldytuvą ir pasiėmė alaus. – Aš taip ir maniau.

Devinas ramiu žvilgsniu tyrinėjo Džeradą.

– Tu pasipiršai Savanai?

– Ne. Dar neturėjau progos to padaryti.

– Jis nepasipiršo. – Devinas nusišypsojo. – Kažkodėl nesistebiu.

– Galėtumėte pasistengti į viską pažvelgti mano akimis, – burbtelėjo Džeradas. – Supratau, kad noriu ją vesti. Ne kartą viską permąsčiau ir staiga pamačiau pas ją jos tėvo daiktus. Ji man nieko apie tai nesakė. Tarp daiktų buvo nuotrauka, kurioje ji nufotografuota su Brajano tėvu.

– Hmm... – už visus numykė Reifas.

– Kai pasiteiravau jos apie tą nuotrauką, iškart pasišiaušė.

– Priešiškai nusistačiusi liudininkė, – sumurmėjo Šeinas ir sulaukė pikto žvilgsnio.

– Ji išmetė tą nuotrauką, – tęsė Džeradas, – lyg kokį nereikšmingą popiergalį.

– Galbūt jai ji išties jau nieko nereiškia, – įsiterpė Devinas.

– Klausyk, tas niekšas užtaisė Savanai vaiką ir paliko. Tėvas išspyrė ją iš namų. Dėl Dievo meilės, jai tada buvo tik šešiolika. Negalėjo nieko nereikšti. Bet ji nepasakoja. Negana to, dar ir kaltina mane nebūtais dalykais. Sako, aš galėjau sau leisti jaunystėje kvailioti, muštis ir krėsti eibes. Tačiau noriu, kad ji būtų nekalta arba, blogiausiu atveju, auka. Tai mane žeidžia.

Reifas spoksojo į alaus butelio kaklelį.

– Taip ir yra.

– Nieko panašaus.

– Atleisk, brolau. Tu įsigijai advokato licenciją, nusipirkai keletą prideramų kostiumų...

– Ar nori, kad vėl suknežinčiau tau nosį?

– Palūkėk minutėlę. Kai pagaliau nuspręsi, kad jau laikas vesti, išsirink ledo karalienę be praeities, be paslapčių ir be jokių pastebimų trūkumų. Žinai kodėl?

Įniršęs Džeradas varstė jį akimis.

– Neabejoju, kad tu tuoj pasakysi.

– Todėl, kad tokio tipo moteris tau tinka. Būdamas aštraus proto gana greitai supratai: Savana ne tokia. Ji yra moteris su praeitimi, turi paslapčių ir vieną kitą trūkumą.

Džeradas norėjo prieštarauti, ginčytis, sumalti į miltus brolio teiginį. Ūmai susivokė negalįs to padaryti. Todėl nusikeikė.

– Kafka, – burbtelėjo jis viską supratęs. – Barbara skaitė Kafką.

– Manęs tai nestebina, – džiugiai pareiškė Reifas.

Ruošdamasis viską pateikti kitaip Džeradas išsitraukė cigariuką.

– Manau, vis dar teisingas teiginys: jei žmonės nori kurti bendrą ateitį, jie turi pasitikėti vienas kitu ir išdrįsti papasakoti apie savo praeitį. Man patinka jos berniukas, – pridūrė išpūtęs dūmus.

– Tai ar leisi, kad ta nuotrauka tave sustabdytų? – ramiai paklausė Devinas.

– Ne. Niekam neleisiu manęs sustabdyti.

– Juo blogiau man, – pasiskundė Šeinas. – Kai vaikino brolis veda, kitoms moterims kyla įvairiausių minčių.

– Išgyvensi, – paguodė jį Džeradas.