Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– O argi ne taip ir atsitiko?

– Tu nežinai, kokia aš buvau ir ko norėjau. Iš tikrųjų tai net nenori žinoti. Nes kai sužinosi, kai išgirsi visą šią istoriją, ji tau atsistos skersai gerklės. „Su keliais vyrais ji miegojo? Ar galiu tikėti, kai ji sako neparsidavinėjusi? Jei net tėvas jos negynė, kokias galima daryti išvadas? Juk prisimenu, kad ji iš pat pradžių buvo pasirengusi šokti su manimi į lovą. Su kokia moterimi aš susidėjau?“ Ar ne tokie klausimai tave kankina, Džeradai?

– Negaliu suprasti, kodėl tu man nepapasakoji daugybės dalykų. Kodėl išbrauki dešimt savo gyvenimo metų, lyg jie tau nieko nereikštų. Taip, aš iš tikrųjų noriu žinoti, kokia tu esi.

Savana atmetė galvą.

– Atspėk. – Ji jau ketino lėkti lauk, bet sugrįžo ir sustojo prie jo taip arti, kaip tik galėjo. – Traukis man iš kelio.

– Aš stoviu tau skersai kelio, o tu – man. Jau seniai laikas šį reikalą išspręsti. Sakai, kad mane myli, bet vos prabylu kokia jautresne tema, tu iškart atšoki. Noriu suprasti, kas padėjo tau išgyventi iki šios dienos.

– Pati išgyvenau. Daugiau tau nieko nereikia žinoti.

– Ne, man reikia žinoti viską. Neįmanoma kurti ateities išbraukus praeitį.

– Aš tai galiu. O jei tu negali, Džeradai, tai tavo bėda. Žinai, kas yra? – metė jam klausimą Savana. – Tau neduoda ramybės tas veidas nuotraukoje. Jis tave skaudina ir kelia baimę.

– Tai juokinga.

– Nejaugi? Tu buvai vedęs, turėjai kitų moterų, bet tai nieko tokio. Aš tavęs neklausiau kodėl, kiek jų buvo, kas jos buvo, argi ne? Nieko tokio, kad buvai nutrūktgalvis palaidūnas ir slankiodavai su broliais po miestelį ieškodamas, ką tokio iškrėsti, prie ko prikibti. Tai šaunu. Berniukai yra berniukai. O štai aš – visai kas kita. Visa bėda, kad prasidėjai su manimi visko gerai neapgalvojęs. Dabar tu nori kai ką pakeisti, kad aš būčiau panašesnė į moterį, labiau tinkamą tokiam vyrui

kaip tu.

– Nekalbėk už mane. Tu klysti.

– O aš manau, kad esu teisi. Ir sakau: eik po velnių, Makeidai. Eik po velnių. Tau reikia aukos, dailaus veidelio, o gal moters, su kuria būtų negėda pasirodyti kokiame labdaros renginyje ar profesijos brolių susiėjime. Aš tokiam reikalui netinku. Neskaitau Kafkos.

– Ką čia paistai, velniai griebtų?

– Kalbu apie tikrą gyvenimą. O tikrovė štai kokia: nenoriu per tave užsitraukti bėdos.

Džeradas prisimerkė.

– Kalbame ne vien apie tai, ko reikia tau. Dabar jau ne. Štai tokia yra tikrovė, Savana. Aš neprivalau teisintis, kodėl noriu sužinoti, kam išmetei tą nuotrauką, nekreipi dėmesio į savo tėvo daiktus ir net neužsiminei man, kad jau gavai juos. Neprivalau aiškintis, kodėl klausiu tavęs, ko tu nori iš savęs, iš manęs. Iš mūsų. Nei sakyti tau, ko noriu, ko tikiuosi ir ką ketinu turėti. Bet sakau: aš noriu visko. Visko arba nieko.

– Griebiamės ultimatumų, a?

– Regis, taip. Pagalvok apie viską, – metė jis ir įsiutęs išžirgliojo pro duris.

Niršdama ji liko stovėti ten, kur stovėjo. Išgirdo, kaip apačioje trinktelėjo durys. Teko susiimti, kad nepultų prie lango pasižiūrėti. Gal net pašaukti atgal. Po kelių minučių išgirdo automobilio burzgimą.

Tai štai kaip. Visko arba nieko. Jis drįsta reikalauti, kad ji atiduotų jam viską, nepasilikdama sau nieko. Nieko, kas sušvelnintų kritimą. Jau kartą krito, mėlynės neišnyko daugybę metų. Dievas mato, ji nenori, kad tai pasikartotų.

Stengdamasi nusiraminti ji nulipo į apačią. Apsimetė nematanti nei gėlių ant stalo, nei šaldytuve vėstančio šampano. Gal išgers jį pati viena vėliau, pagalvojo imdama iš šaldytuvo mėsą. Išgers visą sumautą butelį ir maloniai apsvaigs. Tai geriau nei kamuotis panirus į liūdnas mintis, stengiantis išsilaižyti žaizdas. Ir geriau negu putoti pykčiu, kuris vis dar šniokštė kraujyje.

Trinktelėjus durims ji atsisuko ir supyko ant savęs pajutusi nusivylimą, kad įėjo sūnus.

– Ar Džeradas ant tavęs supyko?

– Kodėl klausi?

– Man taip pasirodė. – Sunerimęs Brajanas atsisėdo ir pasirėmė alkūnėmis į stalą. – Jis stabtelėjo pažiūrėti į kačiukus, bet iš tikro nekreipė į juos dėmesio. Be to, pasakė, kad negali likti pas mus.

– Regis, jis pyksta ant manęs.

– Ar tu irgi ant jo pyksti?

– Taip. – Ruošiant kepsnius buvo galima šiek tiek nuleisti garą. – Labai pykstu.

– Ar tai reiškia, kad daugiau jo nebemyli?

Ji pažvelgė į sūnų, pamatė nerimą Brajano akyse ir pyktis šiek tiek atlėgo.

– Ką nori pasakyti, Brajanai?

Jis gūžtelėjo pečiais ir ėmė koja spardyti grindis.

– Na, tu niekada anksčiau nebuvai nieko įsimylėjusi. Jis beveik visą laiką būna čia, atveža tau gėlių, žaidžia su manimi. Judu bučiuojatės ir glėbesčiuojatės.

– Tiesa.

– Tai mudu su Konu pagalvojome, gal ketinate susituokti.

Strėlė pataikė jai tiesiai į širdį.

– A...

– Pamaniau, tai būtų savotiškai šaunu, nes Džeradas – kaip reikiant.

Savana pastūmė mėsą į šalį. Stengdamasi laimėti laiko atsuko čiaupą, nusiplovė ir rūpestingai nusišluostė rankas. Ir visą laiką svarstė, ką ji padarė savo mažajam berniukui?

– Brajanai, juk žinai – žmonės dažnai bučiuojasi, bet nebūtinai tuokiasi. Esi protingas ir supranti, kad suaugę žmonės kartais draugauja, net labai artimai bendrauja, tačiau nesituokia.

– Taip, bet jei jie iš tikrųjų myli vienas kitą, tai tuokiasi, tiesa?

– Kartais. – Ji apėjo stalą ir uždėjo ranką sūnui ant peties. – Deja, meilės ne visada užtenka.

– Kodėl?

– Todėl... – Ką jam atsakyti? – Todėl, kad žmonės – sudėtingos būtybės. Šiaip ar taip, Džeradas pyksta ant manęs, o ne ant tavęs. Jūs galite likti draugais.

– Tikiuosi.

– Geriau eik laukan ir pažiūrėk, kad kačiukams nieko nenutiktų. Aš užkursiu kepsninę.

– Gerai. – Vilkdamas kojas Brajanas patraukė prie durų. – Tik pamaniau, kad jeigu susituoktumėte, tai jis man būtų lyg ir...

– Kas?

– Lyg ir tėvas. – Brajanas gūžtelėjo pečiais – visai taip pat kaip ji, kai norėdavo atsikratyti skausmo. – Man atrodo, būtų šaunu.

12

Ilgesingi Brajano žodžiai visą vakarą graužė Savanai širdį ir protą. Mėgindama sušvelninti Brajano nusivylimą ji pavertė jų paprastą vakarienę mažute švente.

Brajanas gavo tiek limonado, kiek pajėgė išgerti, prikepė jam daug bulvyčių, jie kūrė visokiausius juokingus ir pašėlusius planus, kaip išleis už paveikslus gautus pinigus.

Vien nuvažiuoti į „Disnėjaus pasaulį“ neužteks. Geriau jie jį nusipirks. Tada išsipirks vietas ložėje beisbolo varžyboms stebėti. Be to, nusipirks beisbolo komandą „Baltimorės volungės“, o Brajanas toje komandoje bus saugas.

Savana tęsė žaidimą, kol įsitikino, kad jie abu pamiršo, jog iš tikrųjų Brajanas nori vienintelio dalyko – Džerado.

Naktį ji praleido spoksodama į lubas ir kurdama nuostabiai bjaurius planus, kaip atsilyginti Džeradui Makeidui už tai, kad jis įspaudė tokį pėdsaką jos sūnaus širdyje.

Jos pačios širdis ne tokia svarbi, nes ji buvo išmokusi apsiginti. Padės laikas, darbas ir namai, kuriuos toliau puoš. Jai nebūtina turėti vyrą, kad puikiai jaustųsi. Niekada nebuvo būtina. Ji pasistengs, kad sūnui netrūktų tėvo. O Džeradą reikės nubausti už tuščiai sužadintas Brajano viltis.

Tas niekšas įsibrovė į jų gyvenimą. Tapo to gyvenimo dalimi. Dovanodavo jai gėlių, tebūnie jis prakeiktas. Žaisdavo kieme beisbolą su Brajanu, veždavosi jį į ūkį, žadindavo ją lovoje taip kaip niekas anksčiau. Tebūnie jis dar kartą prakeiktas.