Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Taip. – Jis liovėsi valgęs ir keistu žvilgsniu pažvelgė į Savaną.

– Atrodo, šis vaikis sumuš tavo rekordą. – Šeinas metė Džeradui sausainį, šis vikriai sugavo.

Mėgdžiodamas jį Brajanas čiupo vieną sausainį ir metė Konorui, šis spėjo nutverti dar jam nenukritus ant grindų.

– Gerai gaudai, – pagyrė jį Reifas. – Užrašykite jį į komandą. Ar ketini pradėti žaisti beisbolą kitais metais, Konai?

– Nežinau. – Konoras atsilaužė gabalėlį sausainio ir prisimerkęs pažvelgė į mamą.

– Konoras yra geresnis metikas už bet kurį iš mūsų pradedančiųjų žaidėjų. – Brajanas džiugiai paėmė dar vieną sausainį ir storai užsitepė sviesto. – Jis meta labai taikliai.

– Konorai, tu niekada nesakei, kad norėtum žaisti beisbolą. – Vos ištarusi šiuos žodžius Kesė iš karto pasigailėjo. Žinoma, sūnus nieko nesakė. Juk su juo niekas nenorėdavo žaisti. O tai, kad sūnus gerai mokėsi, jo tėvo nuomone, buvo gryni niekai – tikram vyrui mokslo nereikia.

– Aš beveik niekada neatmušu kamuoliuko, – paraudęs sumurmėjo Konoras. – Kartais pavyksta neblogai mesti, nes Brajanas parodė, kaip tai daryti.

– Reikės su tavimi pasitreniruoti, – nerūpestingai pareiškė Devinas. – Po pietų galėsiu pamokyti stovėsenos.

Konoro lūpose suvirpėjo šypsena – toks buvo jo atsakymas.

Netrukus pro virtuvės langą iš kiemo atsklido šūksmai ir ginčai. Pilnomis rankomis indų Kesė pažvelgė į lauką. Devinas stovėjo pasilenkęs už Konoro, jų abiejų rankos buvo ant medinės lazdos, o Džeradas metė kamuoliuką.

– Kaip smagu, kad jie žaidžia su vaikais.

– O mus palieka suplauti indų, – pabrėžė Savana.

– Tas, kuris verda, indų neplauna. – Regana pripylė į kriauklę karšto vandens. – Viena iš Makeidų taisyklių.

– Ko gero, tai teisinga, – sutiko Savana. Tačiau atidžiau nužvelgusi netvarkingą virtuvę su kalnais neplautų puodų ir indų nebebuvo tikra, kas iš tikrųjų šiuo atveju laimi.

– Gal galėčiau tavęs paklausti... – Regana nutilo ir nervingai susijuokė. – Aišku, kvailas klausimas.

Savana paėmė indų šluostę ir pasiruošė klausyti.

– Koks?

– Na, – suraukusi antakius Regana čiupo lėkštę ir ėmė plauti, – kadangi jūs abi turite patirties, gal galite papasakoti, kaip būna. Per gimdymą.

Savana žvilgtelėjo į Kesę ir šelmiškai nusišypsojo.

– Gimdymas – tai kelionė per mirties slėnį.

– Nėra taip baisu, nereikia jos gąsdinti. – Susirūpinusi Kesė padėjo stirtą lėkščių ir paglostė Reganai petį. – Tikrai ne taip baisu.

– Gal nori pasakyti, kad panašų į pasivaikščiojimą po paplūdimį? – paklausė Savana. – Tada gimdydama ji galės keikti ne tik Reifą, bet ir tave.

– Tai natūralus procesas, – neatlyžo Kesė ir sukikeno. – Bet skauda siaubingai.

– Jau gailiuosi, kad paklausiau. – Regana atsiduso, tačiau nesiliovė smalsauti. – Kiek užtruko?

– Konorą gimdžiau maždaug dvylika valandų, o Emą mažiau nei dešimt.

– Kitaip tariant, – įkišo trigrašį Savana, – tai trunka visą amžinybę.

– Liepčiau tau užsičiaupti, bet noriu sužinoti, per kiek laiko tu pagimdei. – Regana suraukė nosį. – Turbūt per dešimt minučių, tiesa?

Savana paėmė dubenį.

– Tas malonumas truko trisdešimt dvi valandas.

– Trisdešimt dvi? – apstulbusi Regana vos nepaleido iš rankų šlapios lėkštės. – Tai nežmoniška.

– Čia kaip loterijoje, – nerūpestingai tarė Savana. – Ir gimdymo palata, kurioje gulėjau, buvo ne pirmarūšė. Na, tai nesvarbu. – Ji truktelėjo pečiais. – Kūdikiai gimsta, kai ateina laikas. Viskas bus gerai, Regana. Juk Reifas nuo tavęs nesitrauks. O jeigu tavo gydytojas neturės atitvarų, naudojamų futbolo sirgaliams sulaikyti, visi kiti Makeidai irgi bus drauge.

– Tu buvai viena, – sušnabždėjo Regana.

– Taip jau atsitiko. – Prie tinklinių durų Savana pastebėjo Džeradą. – Žaidimas baigtas?

– Ne. – Jis pažvelgė į ją neįskaitomu slėpiningu žvilgsniu. – Metėme burtą, kuriam eiti atnešti alaus.

– Paduosiu. – Kesė nuskubėjo prie šaldytuvo. – Gal ir vaikai ko nors nori?

– Visko, ką tik gali duoti. – Džeradas paėmė šešių skardinių alaus pakuotę ir kelis pakelius sulčių, kuriuos jam padavė Kesė, ir išėjo daugiau netaręs nė žodžio.

– Jei nori greitai atsikratyti vyrais, pradėk kalbėti apie gimdymą, – ištarė Savana lyg ir nerūpestingai, bet iš tikrųjų buvo sunerimusi. Jai pasirodė, kad Džerado akyse žybtelėjo kažkas, ko ji neturėjo pamatyti.

– Kai Reifui užsiminiau apie pasirengimo gimdymui kursus, jis išbalo lyg drobė. – Šypsodamasi Regana įstatė dar vieną lėkštę į džiovyklę. – O paskui sugriežė dantimis.

– Susiims ir viskas bus gerai. – Dar kartą žvilgtelėjusi į duris Savana čiupo kitą lėkštę. – Jis tave myli, o tai svarbiausia.

– Taip. – Svajingai atsidususi Regana vėl panardino rankas į vandenį. – Tai svarbiausia.

Eidama namo Savana pastebėjo žybčiojant jonvabalį. Nebetoli vasara, pagalvojo žvelgdama į Brajaną, kuris bėgo ristele puldinėdamas nematomus priešus. Ji laukė vasaros. Svajojo apie karštas, ilgas miglotas dienas ir tvankias, troškias naktis.

Savana žinojo, ko nori. Leisti laiką su šiuo vyru. Visus metus, keturis metų laikus, kaip tik čia, šiuose namuose.

– Apie ką galvoji? – tyliai paklausė ji Džerado.

– Apie daug ką. – Džeradas norėjo, kad jie ilgėliau pabūtų miške. Kad pajustų čia žuvusių žmonių sielvartą ir kančias. Žmonių, kurie mirė, kai jie dar buvo negimę. – Turiu porą bylų, kurios varo mane iš proto. Dažytojai kontoroje viską apvertė aukštyn kojomis. Reikia užbaigti Kesės skyrybų reikalus. Ir pamąstyti, kaip pasikeis mano statusas, kai tapsiu dėde.

– Tu, Makeidai, kaip tikras advokatas žodžiais pridengi esmę.

– Aš ir esu advokatas.

– Gerai, nuo to ir pradėkime. Palauk minutėlę. Brajanai, marš į vonią! – sušuko ji.

– Ak, mama...

– Ir gerai nusiprausk, čempione. Aš po tavęs.

Jis pasileido namų link, stovėdama miško pakraštyje Savana matė, kaip viduje viena po kitos įsižiebia šviesos. Pro atvirą langą sklido daina ne į natą, tačiau ji džiaugėsi, kad jis nusiteikęs maudynėms.

– O kodėl tu tapai advokatu?

Klausimas Džeradą suglumino, gal dėl to, kad jo mintys klaidžiojo visai kitur.

– Kodėl tapau advokatu?

– Atsakyk dvidešimčia tūkstančių arba mažiau žodžių.

– Todėl, kad man ši profesija patinka. – Toks atsakymas buvo pats paprasčiausias. – Man patinka nagrinėti abiejų šalių argumentus ir surasti geriausią sprendimą. Man patinka laimėti. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Ir dėl to, kad teisingumas turi nugalėti. Nors teisinė sistema ne be trūkumų, ji gyvybiškai svarbi. Be jos būtume niekas.

– Vadinasi, tu tiki teisingumu, mėgsti ginčytis ir laimėti. – Ji pakreipė galvą. – Matai, kaip paprasta visa tai sudėti į vieną sakinį?

– Ką tuo nori pasakyti?

– Noriu pasakyti, kad tu mėgsti apsunkinti reikalus. – Ji paglostė jam skruostą. – Ką dabar stengiesi apsunkinti?

– Nieko. – Neįstengdamas atsispirti Džeradas paėmė jos ranką ir pabučiavo delną. – Aš nieko nesistengiu apsunkinti. Man patiko, kad judu su Brajanu pas mus svečiavotės. Kad visi sėdėjome prie virtuvės stalo ir kalbėjomės.

– Ir mėtėmės sausainiais.

– Ir mėtėmės sausainiais. Kai lauke žaidėme beisbolą, man buvo smagu girdėti, kaip tu, Regana ir Kesė barškinate indais virtuvėje.