Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Taip. – Džeradui sugniaužė skrandį. Ką mama pasakytų apie tokią moterį kaip Savana?

Pakeliui į namus jis visą laiką apie tai mąstė ir galvą dar labiau įsiskaudėjo. Jeigu mama būtų gyva, kaip jis pristatytų jai Savaną? Vienišą motiną, egzotiškų šokių šokėją, atrakcionų darbuotoją, bulių pančiotoją, gatvės dailininkę...

„Ir išsirink tu man tokią“, – pamanė ir pasitrynė smilkinį.

Keista, tačiau jis lengvai įsivaizdavo Savaną kiekviename jos gyvenimo tarpsnyje. O dar lengviau įsivaizdavo, kokią įtaką kiekvienas tarpsnis padarė namie jo laukiančios moters asmenybei.

Džeradą suėmė pagunda užsukti pas Reifą arba važiuoti tiesiai į Makeidų ūkį. Kad įrodytų galįs tai padaryti. Kad įrodytų, jog Brajano mama jo nepasigavo. Bet vis vien įsuko į keliuką, vedantį prie jos namų, nes visa kita būtų bailumas.

Makeidai ne bailiai.

Savana vėl visu garsu leido muziką. Paprastai tai jį pralinksmindavo – ji taip pagarsindavo grotuvą, kad rokas aidėdavo virš kalvų. Tačiau dabar Džeradas sėdėjo automobilyje trindamas skaudančius smilkinius.

Jis įėjo į verandą, sunkus portfelis tempė žemyn ranką. Per tinklines duris matė jos nugarą, stovėdama prie kriauklės virtuvėje Savana plovė indus ir aistringu prikimusiu balsu, galinčiu užvirinti vyrui kraują, pritarė iš grotuvo sklindančiai melodijai. Jos klubai judėjo muzikos ritmu.

„Ji puikiai juda“, – pagalvojo Džeradas, pavydas ir įsiūtis supurtė jį kartu su dangų vakarų pusėje perskrodusiu žaibu.

Nesusivaldęs jis užtrenkė duris paskui save. Tas garsas lyg pistoleto šūvis perskrodė muziką. Savana atsisuko ir jos palaidi plaukai subangavo.

– Ar negali pritildyti to prakeikto grotuvo?!?? suriko jis.

– suriko jis.

– Žinoma, galiu. – Vis dar siūbuodama klubais ji lėtai nuėjo prie grotuvo ir jį išjungė. – Atsiprašau, negirdėjau, kaip privažiavai.

– Nebūtum išgirdusi net krovininio traukinio.

Išgirdusi jo balse susierzinimą Savana tik kilstelėjo antakį ir nusišluostė drėgnas rankas į aptemptus džinsus.

– Buvo sunki diena?

Jis nuslinko prie stalo, ant kurio vis dar saulėtai šypsojosi prieš kelias dienas jo atneštos ramunės, ir šalia jų numetė portfelį.

– Ar taip šokdavai už pinigus?

Smūgis buvo toks žaibiškas ir toks skausmingas, kad Savana nė nežioptelėjo. Jis supurtė iki sielos gelmių, bet ji susiėmė ir įveikė skausmą.

– Ne, nedaug būčiau uždirbusi tiek teįdėdama pastangų. – Ji nuėjo prie šaldytuvo alaus, kurio visai nenorėjo, o paėmė tik tam, kad ką nors laikant nedrebėtų rankos. – Nori alaus?

– Ne. Ar tavęs nejaudino, kad vyrai į tave spokso ir dėl tavęs seilėjasi?

– Nelabai. – Ji tyčia iš lėto, susikaupusi nugėrė gurkšnį.

– Vadinasi, tau tai patiko, – tardė jis tarsi priesaiką davusį liudininką. – Tau patiko šokti, patiko, kad į tave spokso ir seilėjasi.

– Todėl galėdavau susimokėti nuomos mokestį. Vyrams patiko žiūrėti į mano kūną, pamaniau, kad galėtų už tai mokėti pinigus.

– O jeigu moka už žiūrėjimą, tai moka ir už... – Džeradas nutilo sukrėstas to, kas jam vos neišsprūdo iš burnos. Nesitikėjo galintis ką nors panašaus pasakyti.

Tačiau Savana nė nekrūptelėjo. Šį kartą tai nebuvo netikėta.

– Jeigu jau apie tai prakalbai... – Ji lėtai, abejingai gūžtelėjo pečiais. – Buvo kilusi tokia mintis. Vienu metu jaučiausi užspeista į kampą, daugiau neturėjau ką parduoti.

Atsiprašymas sustingo jam ant liežuvio galo.

– Ir parsidavei?

Ji pažvelgė į jį šaltu tuščiu žvilgsniu.

– Eisiu į viršų, pasakysiu sūnui labanakt. – Žvilgsnis iš ledinio virto žudikišku, kai Džeradas sugriebė ją už rankos. – Nekišk prie manęs nagų, Makeidai. Pasilik arba išeik, gali rinktis, bet nekišk prie manęs nagų.

Ji ištraukė ranką ir skubiai užlėkė laiptais.

Džeradui kilo noras ką nors sudaužyti. Geriausia ką nors tokio, kad paskui griebęs šukę galėtų susižaloti. Tačiau tik atidarė aspirino dėžutę, atsuko dangtelį ir nuo Savanos likusiu alumi užgėrė tris tabletes.

Savana viršuje paguldė Brajaną miegoti. Uždariusi jo kambario duris užsirakino vonioje ir ėmė prausti šaltu vandeniu degantį veidą.

Priekaištavo sau, kad buvo tokia kvaila, tokia akla ir nematė, ką jis slepia savyje. Nenujautė, ką jis slapčiomis apie ją mąsto, nesusikūrė jokios gynybinės sistemos.

Daugiau to nebebus, pažadėjo pati sau. Ji neleis jam savęs skaudinti nei tais klausimais, kuriuos jis ištarė, nei tais, kurie švietė jo akyse. Prisiekė sau, kad jis neprivers jos gėdytis atsakymų.

Per ilgai ir per sunkiai jai teko kovoti už tai, kad jos niekas nemenkintų.

Tačiau nors labai stengėsi, nerado savyje jokios ramios, nesudrumstos vietos, kurioje galėtų pasislėpti.

Atrodė, jis bet kur ją atras.

Savana rūpestingai nusišluostė veidą, tada išvalė kriauklę. Ir visą laiką klausėsi, ar neišgirs, kaip išvažiuoja Džerado automobilis. Bet aplinkui daužėsi perkūnija pliekdama žaibais ir murmėjo seni vaiduokliai – tik tiek.

Kai Savana vėl nulipo į apačią, Džeradas sėdėjo prie virtuvės stalo išskleidęs parsivežtus dokumentus. Ji neryžtingai stabtelėjo, jis nusiėmė akinius, tada ji atsuko nugarą ir išėjo į lauką pasitikti audros.

O audra lėtai slinko iš vakarų ir stiprėjo lyg į paviršių kylantis ilgai slėptas pyktis. Pakilo vėjas, ėmė ošti medžiai. Audra riaumodama nusirito per kalvas, prašvilpė per mišką ir sprogo.

Ore tvyrojo ozono kvapas. Stiprus, magiškas kvapas. Savana atkragino galvą ir giliai įkvėpė. Vėjas bloškė į verandą lietaus šuorą, bet ji liko stovėti kur stovėjusi. Žaibas trenkė taip arti, kad atrodė, jog uždegs medžius – ji tik pasveikino jį.

Galiausiai Džeradas atidėjo darbus į šalį ir išėjo pas ją. Savana stovėjo permerkta

lietaus, nuo plaukų lašėjo vanduo, marškiniai buvo prilipę prie kūno. Oras atvėso, tačiau ji nedrebėjo. Pagaliau atsisuko, atsirėmė į verandos stulpą ir sukryžiavo basas kojas.

– Dar kažkas tau kelia nerimą?

Nors jis buvo nusirišęs kaklaryšį ir pasiraitojęs rankoves, vis tiek jautėsi lyg advokatas.

– Klausimas buvo pateiktas tiesmukai, – pradėjo jis nekęsdamas ramaus savo balso tono. – Atsiprašau, tačiau ne už tai, kad paklausiau. Klausiu tavęs, ar verteisi prostitucija.

– Tai vadinama klausimo perfrazavimu, tiesa, advokate?

– Turiu teisę žinoti.

– Kodėl?

– Po velnių, aš miegu su tavimi. Darau su tavimi viską, tik negyvenu kartu.

Savanai sugniaužė paširdžius, ji pakreipė galvą.

– Ar aš tau už ką nors skolinga, advokate? – Jos akys pavojingai žybtelėjo, kai jis žengė link jos. – Nekišk prie manęs rankų. Tu drįsti, Makeidai, lyg niekur nieko įplaukti į mano namus, tarytum čia viskas priklausytų tau, ir blokšti man tiesiai į akis klausimą apie mano praeitį, lyg turėtum teisę. Bet čia niekas tau nepriklauso ir tu neturi teisės į mano praeitį.

Jis priėjo grėsmingai arti. Audra siautėjo ne tik aplinkui, ji siautė ir jo viduje.

– Klausiu: taip ar ne?

Savana ėmė stumti jį nuo savęs, tada jis viena ranka suspaudė ją, kita sugriebė už smakro. Ji iššiepė dantis, o akys svaidė žaibus.

– Manai, kad tik smalsauju? Ne, aš privalau sužinoti atsakymą. Todėl, kad tave myliu. – Jis kilstelėjo jos smakrą aukščiau. – Aš myliu tave, Savana.

Akimirksniu jos akys priplūdo ašarų, kurios ėmė riedėti skruostais, ir Džeradas apstulbo, jo pirštai apmirė. Savana atsitraukė ir iš visų jėgų jį stumtelėjo.