Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Tikrai? – Jis pakėlė jos smakrą ir dabar jie žvelgė vienas kitam tiesiai į akis.

– Taip, išsirinkdavau arklį, kuris atrodydavo tarsi kelias mylias šuoliavęs per didžiausią purvyną, ir iššukuodavau iki žvilgesio. Man patiko žirgai su charakteriu, – prisipažino Savana ir perbraukė delnais jam per šonus. – Kurių akyse dega ugnis, apie kuriuos sakoma, kad jie velnių priėdę. Priversdavau tokį žirgą prieiti prie pat manęs. O tada jodavau. – Žiūrėdama Džeradui į akis ji dantimis grybštelėjo jam per apatinę lūpą. – Jodavau greitai ir ilgai. Po tokio pasijodinėjimo tas žirgas nieko kito nebeprisileisdavo.

Džeradui užvirė kraujas.

– Mėgini mane suvilioti?

– Kas nors juk turi tai padaryti. – Tvirtai apkabinusi ji įsisiurbė jam į lūpas, ją užplūdęs karštis persidavė Džeradui.

Jis desperatiškai įsitvėrė kriauklės krašto Savanai už nugaros ir prigludo prie jos visu kūnu. Ji judėjo prie jo, slysčiojo ir sukiojosi, kol jo penis tapo geležies kietumo, tada atsitraukė ir trūksmingai įkvėpė.

– Glamonėk mane, Džeradai. – Ji priglaudė jo ranką prie krūties, kur širdis daužėsi lyg kūjis į priekalą. – Glamonėk mane, glamonėk... – vis kartojo netgi tada, kai jis slystelėjo delnais po marškinėliais ir jau laikė apglėbęs krūtis.

Ji buvo lyg tamsus, uždraustas sapnas, šiltos šlaunys, aptemptos džinsai, prisiplojo prie jo ir trynėsi keldamos skausmingą troškimą. Jo godžios rankos jautė tvirtą ir karštą jos kūną. Jis bučiavo jai kaklą. Staiga apėmė nežmoniškas alkis, kilo noras suleisti į jį dantis.

Suprato – jei negaus jos šiąnakt, iki ryto išprotės.

Kai Džeradas atsitraukė apsvaigęs iš geismo, Savana sudejavo.

– Dėl Dievo meilės, ar nori išvaryti mane iš proto?

Jis spoksojo į ją stengdamasis atgauti kvapą, ji taip pat mėgino atsikvėpti. Nors rankas laikė nuleidęs, vis tiek jautė ją pirštų galiukais.

– Tai buvo pirmoji plano dalis, – pareiškė jis giliai atsikvėpęs, paskui pridūrė: – Aš pirmą dalį baigiau.

– Aleliuja.

Džeradas vos nenusijuokė.

– Ar Brajanas pas Konorą?

– Taip. – Sudirgusi ji nekantriai čiupo jį už rankų. – Eime į viršų.

– Ne.

Savana lėtai, geidulingai nusišypsojo.

– Gerai – sutiko ji, tačiau kai pakėlė rankas pasirengusi pasimylėti su juo čia pat, kur jie stovi, jis sulaikė ją.

– Ne.

– Džeradai, nenorėk, kad tave primuščiau.

Jis kone nusikvatojo.

– Galėsi primušti. Paimk patiesalą.

– Patiesalą?

– Noriu mylėtis su tavimi miške. – Jis pasuko jos ranką ir krimstelėjo riešą. – Jau seniai trokštu pasimylėti su tavimi miške.

– Tuoj atnešiu, – išlemeno ji ir vos nesuklupo skubėdama.

Juodu ėjo po švelnia pavasarine medžių lapija, žibant žvaigždėms, šviečiant priešpilniam mėnuliui ir Savana suėmė save į rankas. Šiąnakt ji ketino jį suvilioti lėtai, apgalvotai. Troško nustebinti.

Bet suėsti gyvo nesiruošė.

Jis stabtelėjo, kur žemė buvo minkšta, ir paklojo patiesalą. Savana labai bijojo, kad nepajėgs susivaldyti.

– Papasakok man ką nors, advokate Makeidai.

Džeradas žvilgtelėjo į ją kitapus patiesalo – stovėjo į priekį atkištu klubu, pakėlusi smakrą, akys spinduliavo jėgą ir žadėjo palaimą. Dabar jis būtų padaręs bet ką, kad tik gautų šią moterį.

– Apie ką?

– Pavyzdžiui, ar tavo sveikatos draudimas galioja.

Jis žybtelėjo baltais dantimis.

– Tu manęs neišgąsdinsi.

– Meiluti, kai aš tave sudorosiu, nepajėgsi net savo vardo ištarti.

Ji prišoko prie jo mitriai lyg ponis ir apsivijo kojomis liemenį, o pirštais įsikibo į plaukus. Jis apsuko ją ratu, juokdamiesi jie nugriuvo ant antklodės ir Džeradas atsidūrė po Savana.

Kol jis bandė atgauti kvapą, ji išnaudojo pranašumą.

Džeradas jautė Savanos rankas, jos viską darė vienu metu – nutraukė jo marškinius per galvą ir nuslinkusios žemyn atsegė džinsus. Paskui rankas sekė lūpos, akimirksniu jį apsvaigindamos.

– Palauk! – Gindamasis jis užsirito ant jos. – Jei nenustosi, viskas truks tik dvidešimt sekundžių.

Jis laikė ją prispaudęs, kol galiausiai prisiminė, kad jam jau ne šešiolika metų. – Aš tausojau jėgas tau, Savana. – Pasilenkęs pabučiavo ją protą temdančiu giliu bučiniu.

Ji sumurkė lyg laukinė katė ir tas murkimas suvirpino jį nuo galvos iki kojų. Kol lūpos bučiavo jos lūpas, rankos įniko tyrinėti liauną žydintį kūną. Nuo Džerado glamonių standus ir lygus jos kūnas rangėsi viliodamas ilgiau prie jo užtrukti. Savana kvepėjo lyg miškas – tamsus, mįslingas, pilnas paslapčių ir neįvardytų malonumų. Godžios lūpos buvo karštos ir dvelkė prieskoniais.

Savana glostė jam nugarą ir Džerado raumenys įsitempė, ji suleido nagus į odą ragindama jį prisiglausti dar arčiau ir apkabinti tvirčiau. Vis imti, imti ir imti. Ji kimiai dejavo, tie garsai buvo tokie jaudinantys, kad jis neabejojo, jog vėl išgirs juos sapnuose.

Džeradui atsitraukus ji atsilošė, sukryžiavo rankas, žiūrėdama jam į akis nusimovė per galvą marškinius ir numetė šalin.

Savana matė, kaip jo akyse įsižiebė nevaldomas troškimas, ir tuo mėgavosi. Anksčiau jos kūnas buvo it prakeiksmas... kai kas sakė, kad jis pražudė ją. Tačiau dabar, kai mylimas vyras pažvelgė į ją pirmą kartą, ji juto pasididžiavimą savo kūnu.

– Reikėtų priimti įstatymą, – ištarė jis žemu prikimusiu balsu, – draudžiantį atrodyti taip kaip tu. – Džeradas nelietė jos, dar ne. Pakerėtas atsegė ir numovė džinsus. Garbingai laikėsi pažado. Paskui rankos nusliuogė nuo jos kulkšnių iki kelių ir toliau, iki šlaunų, klubų. Prisilietęs prie raumeningo pilvo netikėtai suvirpėjo. – Esi pati nuostabiausia iš visų.

Ji lėtai nusišypsojo savimi pasitikinčios moters šypsena. Tada atsisėdo, apkabino už kaklo ir prisitraukusi arčiau pabučiavo Džeradą į lūpas. Kol jis tyrinėjo ją po lopinėlį, ji pritariamai murkė. Galvojo apie tai, kokios nuostabios, tvirtos ir maloniai šiurkščios yra jo rankos. O kai jis nykščiu ėmė glamonėti krūties spenelį, svajingai užmerkė akis.

Savana mėgavosi jųdviejų glamonėmis, švelnaus vėjelio šiurenimu, patiesalo šiluma apačioje. Medžiuose ūbavo pelėdos, ore sklandė vaiduokliai.

Dar niekada gyvenime ji nebuvo patyrusi meilės burtų ir jos dosnumo. Dabar suvokė norinti atiduoti jam viską, ko tik paprašys, ko tik panorės.

Kai jis apsuko jos plaukus apie ranką ir suspaudęs į kumštį truktelėjo galvą, Savana buvo pasiruošusi bet kam. Tačiau Džeradas tik prigludo lūpomis jai prie peties ir švelniai brūkštelėjo per jį.

Ji suvirpėjo lyg išgąsdinta stirna.

– Nustebai? – Be galo patenkintas jis kilstelėjo galvą ir pažvelgė į sutrikusias, padūmavusias Savanos akis. – Tavo pečiai gražūs. – Jis lyžtelėjo. Iš pradžių vieną petį, paskui kitą. Ji trūkčiojamai įkvėpė. – Ir jautrūs. Atrodo lyg išskobti iš marmuro, tačiau švelnūs.

Jis atsargiai kandžiojo jos raktikaulį ir būtų galėjęs prisiekti, kad nuo to jis minkštėja. Sužavėtas tokio atradimo tyrinėjo toliau, pasisodinęs ją ant kelių nesiliovė glamonėti.

Kai Savana suglebo ir jis pajuto, kad ji jam visiškai atsivėrė, greitai ir meistriškai nuskraidino ją iki debesų.

Ji šūktelėjo ir suspurdėjo.

Užplūdo nepakeliamas karštis ir Savana alpėjo iš meilės ir malonumo. Jie bučiavosi ir glamonėjosi. Vėliau Džeradas galvos, kad abu elgėsi lyg išprotėję. Tačiau šią akimirką tai, ką jie darė vienas kitam ir vienas dėl kito, atrodė protinga ir reikalinga.