Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Ką?

Brajanas susikimšo sausainį burnon ir dėbtelėjo į Kesės ruošiamą limonadą.

– Ar gali Ema paimti kačiuką? Šeinui dar liko vienas.

– Kačiuką... – Kesė nesąmoningai lyg gindama uždėjo ranką Emai ant galvos. – Mes negalime laikyti gyvūnų, nes... – Ji nutilo ir pažvelgė į Konorą, kuris stovėjo nuleidęs akis.

Nes Džo jų nemėgsta. Ji vos nepasakė to garsiai, įprotis buvo įsigėręs į kraują. Įprotis, kuris neleido jai pastebėti, kaip ilgesingai Konoras kalba apie būsimuosius Brajano gyvūnėlius. Nei to, kaip Ema mėgsta žaisti su mažu rudu kaimynų šuniuku.

– Nematau priežasties, kodėl mes negalėtume jo paimti.

Sūnus atsilygino iš dėkingumo žibančiomis akimis.

– Tikrai? – jo viltingas, abejonių kupinas balsas vos nepravirkdė Kesės. – Tikrai galime?

– Aišku, kad galime. – Kesė sugriebė Emą į glėbį ir suspaudė. – Tu nori Šeino kačiuko, Ema?

– Jie švelnūs, – pakartojo Ema.

– Kaip ir tu. – Laikas išmokti pačiai priimti paprastus sprendimus ir nesirūpinti, ar tai patiks Džo. – Pasakyk Šeinui, kad norėsi kačiuko, Konorai.

– Šaunu. – Nesuvokdamas padėties dramatizmo Brajanas sukrimto dar vieną sausainį. – Kartais galėsite jį čia atvežti pažaisti su broliais. Eime, patreniruosime ranką, Konai.

– Gerai. – Konoras pasileido paskui draugą, paskui stabtelėjo. – Ačiū, mama.

– Ei! – Tarpduryje Reifas kaktomuša vos nesusidūrė su Konoru. Apsimetęs, kad nepastebėjo, kaip berniukas sustingo ir išblyško, jis nerūpestingai paplekšnojo jam per petį. – Na ir greiti jūs, vaikai. Mudu su Džeradu miške atsilikome nuo jūsų.

– Atsiprašau.

– Jei esi toks greitas, kitais metais turėsi pamėginti žaisti pirmosios bazės gynėju. – Jis įėjo į vidų ir nusišypsojo moterims. – Dėl šito vertėjo klampoti per mišką.

– Mes tuoj baigsime, – pasakė Regana ir atstatė lūpas bučiniui.

– Niekur neskubame. Sveika, gražuole.

– Sveikas, gražuoliuk. – Savana paėmė vieną iš sūnaus pamirštų sausainių ir pasiūlė Reifui.

– Ačiū. Norėčiau pasikalbėti su Kese.

– O. Ar kas nors atsitiko?

– Turiu rūpestį. – Norėdamas išpešti šypseną iš Emos jis ištiesė jai sausainį. – Ar galiu už tai tikėtis bučinio? – paklausė.

Nenuleisdama akių nuo sausainio Ema palinko į priekį ir papūtusi lūputes pabučiavo jam į nosies galą.

– Rūpestį? – perklausė Kesė. Susijaudinusi ji pastatė Emą ant grindų ir liepė jai eiti laukan pažiūrėti, kaip žaidžia berniukai. – Kokį rūpestį?

– Gerai, aš jums pasakysiu. – Jis atsirėmė į bufetą. – Mudu su Regana susiradome namą užmiestyje, Skaldyklos gatvėje. Ten dar reikia daug ką padaryti. – Jis nusišypsojo žmonai. – Ketiname persikelti po poros mėnesių. Gal birželį.

– Tai puiku.

– Bet mums reikia, Kese, kad kas nors prižiūrėtų viešbutuką. Kaip tu ten sakei, brangioji?

– Rūmų šeimininkės.

– Mano galva, labai jau įmantrus žodis, paprasčiau būtų – administratorės, – dėstė Reifas. – Ji turėtų pasirūpinti viešbučiu ir svečiais, jei tokių bus. Ieškome žmogaus, kuris sutiktų ten gyventi ir viskuo pasirūpinti.

– A... – Kesė nusiramino ir nusišypsojo. – Norite, kad paklausinėčiau žmonių? Galiu pasiteirauti užkandinėje.

– Ne, ne, nereikia, mes jau esame numatę vieną žmogų. – Ereliškos Reifo akys užkliuvo už dėžutės ir jis paėmė vieną sausainį. – Mums reikia žmogaus, kurį pažįstame ir kuriuo pasitikime. – Jis nutilo ir išgėrė Kesės paduotą limonadą. – Ką apie tai manai?

– Ką manau? – pakartojo Kesė.

– Niekas taip darbo nesiūlo, Reifai, – atsiduso Regana. – Kese, mes norime, kad persikeltum pas mus ir prižiūrėtum viešbutuką. Vieni nesusitvarkysime, nes aš dar turiu parduotuvę, o Reifui irgi netrūksta užsakymų.

– Jūs norite manęs? – Jei Kesė būtų laikiusi stiklinę, ši būtų pažirusi šukėmis ant grindų. – Aš nieko neišmanau apie viešbučio reikalus. Neturiu patirties ir...

– Juk susitvarkai su namais ir dviem vaikais, – nenusileido Reifas. – Ruoši maistą beveik taip pat gerai kaip ir aš. Moki elgtis su Edės užkandinės klientais, prireikus vadovauji virtuvei. Be to, esi malonus žmogus. Tokio mums ir reikia.

– Bet...

– Tikriausiai norėsi pagalvoti, – švelniu lyg šilkas balsu įsiterpė Regana. – Aišku, mums tai būtų didžiulė paslauga, Kese. Tu taip ilgai dirbi pas Edę, bus nelengva keisti darbą. Tačiau Reifas trečiame aukšte baigia įrengti puikų butą su atskira virtuve. Būtų tau priedas prie atlyginimo. Ten galėtum ramiai gyventi, niekas netrukdytų. Gal norėtum nuvažiuoti su vaikais ir apžiūrėti? Tikrai.

Atskiras butas, ramybė. Jokio nuomos mokesčio. Gyvenimas tame puikiame name ant kalvos. Administratorė. Mintys skriejo Kesės galvoje lyg neryškus spalvotas sapnas.

– Tikrai norėčiau jums padėti, bet...

– Na ir puiku. – Nusišypsojęs žmonai Reifas paplekšnojo Kesei per petį. – Atvažiuok, apžiūrėk viską, o tada vėl pasikalbėsime.

– Gerai. – Apsvaigusi ji pasisodino Emą ant kelių. – Atvažiuosiu. Dabar man jau reikia eiti, nes pažadėjau Konorui ir Brajanui iškepti kepsninėje dešrelių.

– Eik ir pasakyk jiems, kad baigtų žaisti, – paprašė Savana. – Nubėgsiu atnešti Brajano kuprinės. – Ji palaukė, kol Kesė išeis pro duris. – Jūs puiki komanda, – pasakė žvilgtelėjusi į Reganą ir Reifą. – Ir labai geri draugai.

Savana jau buvo beveik ant laiptų, kai staiga verandoje pamatė Deviną, besikalbantį su Kese. Ji akimirksniu pasitempė ir paklausė:

– Ar galiu jums kuo nors padėti, šerife?

Šiek tiek suirzęs dėl trukdymo jis pažvelgė pro tinklines duris.

– Ne. Aš tik palydėjau Džeradą ir Reifą. Gražiai susitvarkėte aplinką.

– Ačiū.

Kai Ema ištiesė savo brangųjį sausainį šerifui paragauti, Savana suraukė antakius. Matė, kaip Devinas pasilenkia ir atkanda mažą gabaliuką.

– Tu skanesnė, – pareiškė jis ir Ema sukikeno, kai jis nosimi perbraukė jai per švelnų kakliuką.

– Ačiū, panele. – Jis pakėlė ją, skruostu prisiglaudė prie plaukų, paskui pasisodino ant kelių. Kesei nuskubėjus pašaukti berniukų Devinas atsigręžė su Ema glėbyje. – Kai kurioms moterims aš patinku.

Ramiai žvelgdama į jį Savana linktelėjo galvą.

– Panašu.

– Aš neturiu ginklo, ponia Moningstar. – Devinas nusišypsojo jai žudančia Makeidų šypsena. – Tik su savo dama gėriuosi pavasario vakaru.

– Tačiau esate prisisegęs šerifo žvaigždę.

– Iš įpročio. Čia neturiu jokių tarnybinių reikalų.

– Pasistengsiu, kad neturėtumėte. – Ji žvilgtelėjo į Džeradą, mėtantį berniukams beisbolo kamuoliuką.

– Man jūs nekeliate rūpesčių, – ramiai tęsė Devinas, vėl patraukdamas jos žvilgsnį.

– Puiku. – Savana linktelėjo galvą ir nuėjo paimti sūnaus nakvynės krepšio.

Su Ema glėbyje Devinas nulipo verandos laiptais. Jam pavyko trumpai pakalbinti Kesę ir sulaukti iš jos nedrąsios šypsenos, kai atidavė Emą, o paskui stebėjo ją, su vaikais einančią prie automobilio.

Ji buvo nebe tokia liesa kaip pastaraisiais mėnesiais, prieš Džo papuolant į kalėjimą. Nors vis vien atrodė, kad net neatsargus riksmas gali ją pargriauti. Vyras su ja turi elgtis atsargiai. Ratilai po akimis pranyko, tačiau žvilgsnis vis tiek liko neramus.

Ji rūpėjo jam ir kėlė susidomėjimą. Automobiliui nuvažiavus Devinas pasistengė atsikratyti įkyrių minčių ir priėjo prie Džerado.