Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Man atrodo, tu jau viską pasakei.

– Tai kodėl tu nieko nesakai?

– Man nepatinka tavo išvaizda.

– Tau... Atsiprašau?

– Nepatinka ir tai, kaip tu kalbi. – Patenkinta savimi Savana nusišypsojo. – Leisk spėti – tu mokeisi privačioje mokykloje, vaikščiojai į šokius užmiesčio klube, dalyvavai debiutančių pokylyje.

– Nebuvau debiutantė. – Jei būtų buvusi ne tokia priblokšta, Regana būtų įsižeidusi. – Galų gale, argi tai svarbu?

– Atrodai lyg nužengusi nuo prašmatnaus moteriško žurnalo viršelio.

Regana iškėlė rankas.

– Ir viskas dėl to?

– Taip, dėl to.

– O tu panaši į statulą, kurioms vyrai kadaise aukodavo nekaltas mergeles. Tačiau aš nieko prieš tave neturiu. Tikrai.

Akimirką jiedvi piktai spoksojo viena į kitą. Paskui Savana atsiduso ir gūžtelėjo pečiais.

– Nori šaltos arbatos?

– Mielai atsigerčiau.

Gerdama antrą stiklinę Regana jau buvo užlipusi į viršų ir apžiūrinėjo Savanos darbo kambarį. Stabtelėjo prie rudens peizažo su kalvomis ir medžiais.

– Štai šitas tiks vietoj to klaikaus natiurmorto su baltomis orchidėjomis Džerado kontoroje.

– Aš maniau, kad tau patinka tos orchidėjos, – tarė Savana, o Regana atsigręžė ir net prisimerkė iš netikėtumo, nes pirmą kartą pamatė ją išsišiepusią iki ausų. – Kaip suprantu, klydau.

– Spalvos – žalia ir rausvai violetinė, – pareiškė Regana. – Sodriai žalia. Tas kėdes iš priimamojo reikia išmesti. Jų vietoje pastatyti kelis minkštus, su aukštomis atkaltėmis bibliotekos krėslus. Aptrauktus oda. Galvoju apie kietmedžio grindis su kilimėliais vietoj tos pilkos dangos per visą kambarį.

Taip, žinoma. Savana visa tai jau įsivaizdavo. Akivaizdu, kad Regana Makeid iš tų moterų, kurios žino, ko nori.

– Klausyk, aš nenuvertinu savęs, bet ar tau tikrai atrodo, kad mano paveikslai tiks tavo... ir Džerado skoniui?

– Net neabejoju. Aš viską apsvarsčiau ir esu įsitikinusi, kad mudvi puikiai galėsime dirbti kartu. – Regana ištiesė ranką. – Ar ištrauksime Džeradą iš to kapo?

– Ištrauksime. – Savana paėmė dailią rankutę su žvilgančiais žiedais. – Kodėl ne, po perkūnais?

Vėliau Savana išėjo pasivaikščioti po mišką. Turėjo pripažinti, kad pati pasielgė taip, kaip nekentė darant kitus. Priėmė sprendimą neįsigilinusi. Žvelgdama į Reganą Makeid ji matė tik tai, kas buvo paviršiuje – eleganciją, išskirtinumą ir prašmatnumą.

Kas galėjo pagalvoti, kad po išoriniu blizgesiu slypi tokia tvirtybė?

Turėjo nujausti.

Pamačiusi Džeradą, kuris sėdėjo ant akmens ir rūkė, susivokė jautusi, kad jį čia ras.

Jis neištarė nė žodžio, kai ji prisėdo šalia ir paėmė iš jo cigariuką. Tvyrojo jauki tyla, trikdoma tik paukščių čiulbesio ir vėjelio šiurenimo.

– Turiu tavęs atsiprašyti, – žodžiai truputį strigo gerklėje. Ji atidavė jam cigariuką. – Tada tu užėjai netinkamu laiku.

– Tikrai?

– Neapsimesk, kad tau tai nieko nereiškia, Makeidai.

– Neapsimetu.

Ji apmaudžiai gūžtelėjo pečiais ir atsisėdo parietusi po savimi kojas.

– Nebuvau su tavimi visiškai atvira. Sugebu daryti daugybę dalykų, bet įtikinamai meluoti nemoku. Aš norėjau to darbo. Man jo reikia. Tačiau... išsigandau.

– Išsigandai? – Tokią priežastį Džeradas mažiausiai tikėjosi išgirsti. – Kas tave išgąsdino?

– Visų pirma tavo brolienė.

– Regana? – Nuostaba išstūmė blogą nuotaiką, kankinusią jį pastarąsias dvidešimt keturias valandas. – Negali būti!

Džeradas nusijuokė abejonių sklidinu juoku, ir tas juokas išmušė Savaną iš pusiausvyros. Įniršusi ji pašoko nuo akmens ir užsipuolė jį:

– Turiu teisę bijoti ko tiktai noriu. Galiu jaustis taip kaip noriu. Nedrįsk iš manęs juoktis.

– Atsiprašau. – Džeradas išmintingai nutilo, kostelėjo ir pažvelgė į ją. – Kodėl tu išsigandai Reganos?

– Todėl, kad ji tokia... prašmatni, graži ir protinga, kad jai sekasi. Aš niekada nebūsiu tokia kaip ji. Esu visai patenkinta savimi, bet kai susiduriu su kuo nors, kas už mane pranašesnis, skaudžiai suvokiu, kokia niekada nebūsiu ir ko niekada neturėsiu. Man nepatinka jaustis menkesnei už kitą žmogų. – Pasišlykštėjusi pati savimi Savana susigrūdo rankas į kišenes. – Tiesą sakant, nesitikėjau, kad Regana man taip patiks. Neseniai buvo užsukusi pas mane į namus.

– Taip ir maniau, kad ji gali tave aplankyti. Regana nemėgsta nebaigtų reikalų. – Jis susimąstęs tyrinėjo cigariuko galą. – Kurią nors dieną paprašyk, kad ji tau papasakotų, kaip vieną vakarą ji įplaukė į Dafo užeigą ir privertė Reifą taip sugraužti biliardo lazdą, kad iš jos liko tik dantų krapštukai.

Įsivaizdavusi, kaip tai gali atrodyti, Savana vos nenusišypsojo.

– Reikės paprašyti. Beje, norėčiau parinkti paveikslų tavo kontorai, jei dar nepersigalvojai.

– Nepersigalvojau. – Jis apsuko cigariuką ir pasiūlė jai. Savana papurtė galvą, tada jis paskutinį kartą trūktelėjo dūmo ir rūpestingai užgesino cigariuką į akmenį.

– Dar kai ko tau nepasakiau, Džeradai. – Tokioje padėtyje ji atsidūrė pirmą kartą ir nežinojo, kaip elgtis, todėl nutarė kalbėti kuo paprasčiau. – Aš tau neabejinga. Tai taip netikėta, kad sunerimau.

Jis žvelgė į ją ramiai, įdėmiai. Įdomu, kiek liudininkų teisme palūžo nuo tokio jo žvilgsnio?

– Su vyrais man daug lengviau bendrauti, kai netrukdo jausmai, – tęsė Savana. – Gal ir neteisingai supratau, bet man pasirodė, kad tu nori su manimi užmegzti santykius, o aš šioje srityje esu skaudžiai nudegusi nagus. Todėl viską apgalvojau ir nutariau, kad geriausia bus pasitraukti.

Džeradas nieko nesakė – visiškai nieko – ir ji ėmė batu krapštyti žemę.

– Ar taip čia ir sėdėsi?

– Klausausi tavęs, – tyliai tarė jis.

– Gerai, paklausyk. Privalau galvoti apie sūnų. Negaliu sau leisti susidėti su žmogumi, kuris sukels jam nepagrįstų vilčių. Žinau, kad turiu būti atsargi ir kontroliuoti padėtį.

Jis atsistojo nenuleisdamas nuo jos akių.

– Ketini kontroliuoti mane, Savana?

Ją suėmė baimė, pamanė, jeigu Džeradas ją palies, ji išlėks į orą lyg raketa.

– Neketinu, nes esu tau neabejinga. Štai kas svarbiausia.

– Keista. – Jis nė neįtarė, kad ji tokia pažeidžiama. – Nes ir aš tau neabejingas.

– Tikrai? – Savana vis dar gniaužė kumščius kišenėse. – Ką gi.

– Ką gi, – pakartojo jis ir žengtelėjo į priekį. Palietė delnu jai skruostą ir prigludo prie lūpų.

Ji nebuvo pratusi prie tokių bučinių. Lyg bučinys būtų ypatingas... lyg ji būtų pati svarbiausia. Bučinys ją apsvaigino, ėmė linkti kojos. Kumščiai atsileido. Širdis nebesipriešino.

– Ar dabar tarp mūsų viskas aišku? – paklausė Džeradas.

Savana linktelėjo ir pajuto: vien tai, kad gali padėti galvą vyrui ant peties, yra didžiulis malonumas.

– Nemėgstu jaustis kvaila.

– Esi tai sakiusi.

– Nenoriu jaustis sukvailėjusi dėl tavęs.

Jis šyptelėjo ir lūpomis palietė jai plaukus.

– Ir aš nenoriu kvailai jaustis.

– Tada susitarkime: kad ir kas nutiktų, mudu neversime vienas kito kvailai jaustis.

– Aš sutinku. – Jis kilstelėjo jos smakrą norėdamas dar kartą pabučiuoti. – Gal galėčiau palydėti tave namo?

– Gerai.

Savana neturėjo jėgų jam atsispirti. Jautėsi kvailai sentimentali, nes jie ėjo mišku susikibę už rankų ir ji gerte gėrė kiekvieną saulės spindulį, kiekvieną kvapą, kiekvieną garsą. Būtų netgi galėjusi prisiekti, kad girdi, kaip virš galvos skleidžiasi medžių lapai ir į saulę stiebiasi gėlės.