Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Aš nepatinku tavo damai.

Džeradas paskutinį kartą užsimojo lazda.

– Jai nepatinka tavo šerifo žvaigždė.

– Taip ir sakau – nepatinku jai.

Džeradas pažiūrėjo į verandą, kurioje stovėjo ir į juos žvelgė Savana, jo širdis apsivertė krūtinėje.

– Jos gyvenimas buvo nelengvas.

– Neabejoju. – Įžvelgė tai jos akyse. – Ar ji tavo tikroji, brolau?

– Panašu.

– Tada gerai. – Devinas pasitrynė smakrą, visu kūnu jausdamas šaltą Savanos žvilgsnį. Pagalvojo, kad šios moters riksmu nepargriausi. – Turiu pasakyti, kad po skyrybų tavo skonis renkantis moteris smarkiai pagerėjo.

Nustebęs Džeradas pasirėmė ant beisbolo lazdos.

– Maniau, Barbara tau patiko.

Devinas prunkštelėjo.

– Taip, kurgi ne.

– Niekada nesakei, kad nepatinka.

– Niekada neklausei. – Devinas pakėlė nuo žolės kamuoliuką, aukštai išmetė ir pagavo viena ranka – tai būtų pradžiuginę Brajaną. – O ši tavo moteris man patinka.

Suglumęs Džeradas papurtė galvą.

– Juk ką tik sakei, kad ne.

– Sakiau, kad aš jai nepatinku. – Devinas lėtai, vylingai nusišypsojo. – O tokios moterys mane traukia.

Džeradas žaibiškai čiupo jį už sprando. Gerai treniruotas Devinas netrukus įgijo persvarą ir jie abu nugriuvo ant žemės.

Susiraukusi Savana stebėjo, kaip jie galynėjasi – visai kaip Brajanas su Konoru. Jai už nugaros pro duris išėjo Reifas ir Regana.

– Po galais, jie pradėjo be manęs.

– Mes jau važiuojame. – Regana tvirtai suėmė Reifą už rankos. – Pažadėjai nusivesti mane vakarienės.

– Bet, brangioji...

– Galėsi pasiraičioti su jais rytoj. Sudie, Savana.

– Iki...

Reifas šūktelėjo, Devinas nusirito nuo Džerado, atsistojo ir vos per plauką vėl neatsidūrė ant žemės. Nusipurtęs džinsus jis ristele nubėgo paskui Reifą ir Reganą. Dar pamojo ranka Savanai ir dingo miške.

– Dėl ko grūmėtės?

Kiek pridusęs Džeradas užkopė į verandą. Susiraukęs pasitrynė šonkaulius.

– Jis kelis kartus man smagiai trinktelėjo.

– Judu žaidėte ar rimtai susiėmėte?

– O koks skirtumas?

Savana nusijuokė.

– Tai dėl ko jūs čia raičiojotės?

– Dėl tavęs. Ar turi ko nors šalto atsigerti?

– Dėl manęs? – Ji lėkte įlėkė į namą paskui jį. – Ką tuo nori pasakyti?

– Jis pasakė... – Džeradas nutilo, išsitraukė iš šaldytuvo butelį alaus, patenkintas atsiduso ir atsidaręs godžiai nugėrė didelį gurkšnį. – Jis pasakė, kad tu jam atrodai patraukli, tai turėjau iškaršti kailį.

– Tavo brolis šerifas Makeidas mano, kad esu patraukli?

– Taip, – patvirtino Džeradas ir pasilenkęs virš kriauklės apsitaškė veidą šaltu vandeniu. – Tu jam patinki.

– Aš jam patinku? – suglumusi perklausė Savana. – Kodėl?

– Iš dalies dėl to, kad jis tau nepatinka. Devas truputį keistas. Iš dalies dėl to, kad tu man patinki, o jis tiesiog lojalus. – Jis indų šluoste nusibraukė nuo veido vandenį. – O dar dėl to, kad pasižymi puikia nuojauta ir yra teisingas.

– Ar stengiesi mane sugėdinti?

– Ne, tik pasakoju apie brolį. Reifas pasitikintis savimi ir trokštantis sėkmės. Šeinas geraširdis ir nerūpestingas. Devinas doras. – Susimąstęs jis padėjo rankšluostį į šalį. – Man kelia nerimą, kad tu to nepastebi.

– Senų įpročių sunku atsikratyti. – Vis dėlto ji pastebėjo. – Devinas maloniai elgėsi su Ema.

Patenkintas, kad taip pakrypo pokalbis, Džeradas nusišypsojo.

– Mes visi mokame elgtis su damomis.

– Atkreipiau dėmesį. – Ji paėmė iš jo alų ir pati atsigėrė. – Gal nori pasilikti vakarienės?

– Maniau, kad nori vakarieniauti ne namie.

– Ne. – Pažvelgusi į geltonas tulpes ant stalo Savana nusišypsojo. – Norėčiau likti namie.

Didysis Mėjus iš atrakcionų, kuriuose vienus metus dirbo ir Savana, dažnai sakydavo: jeigu ji ras vyrą, kuris mokės ruošti maistą ir nekels pasibjaurėjimo prie pusryčių stalo, tai galės liautis pramogavusi ir pradėti sėslų gyvenimą.

Kai Džeradas Makeidas pavaišino ją savo aštriu vištienos kepsniu su ryžiais, Savana nusprendė, kad Didysis Mėjus buvo net labai teisus. Ji gurkšnojo vyną – Džeradas įprato pasirūpinti, kad jos šaldytuve jo nepritrūktų – ir atidžiai tyrinėjo jį ant vakarienės stalo degančių žvakių šviesoje.

– Kur išmokai ruošti maistą?

– Sėdėdamas ant kelių savo šventai motutei. – Jis nusišypsojo. – Ji mokė mus visus, o kadangi turėjo tiksliausiai ir greičiausiai skriejantį medinį šaukštą visoje apygardoje, mes gerai viską išmokome.

– Buvote draugiška šeima.

– Taip. Dėl to mums pasisekė. Tėvai viską darė lengvai, o gal labiau tiktų žodis „natūraliai“ . Augdamas ūkyje kiekvienas turi prisiimti kokią nors naštą, visi priklauso vienas nuo kito. – Jo žvilgsnis pasikeitė ir nukrypo kažkur kitur. – Aš vis dar jų ilgiuosi.

Širdyje dilgtelėjęs pavydas priminė Savanai, jog ji nė vieno iš savo tėvų nepažinojo taip, kad galėtų ilgėtis.

– Jie šauniai jus užaugino. Visus.

– Kadaise kai kurie miestelio žmonės būtų pasakę priešingai. Kai kurie ir dabar taip pasakytų. – Džerado akys vėl šypsojosi. – Savo gerą vardą mes susikūrėme senoviniu būdu – pelnėme patys.

– O, esu girdėjusi pasakojimų apie nenaudėlius brolius Makeidus. – Šypsodamasi ji parėmė smakrą ranka. – Ponia Mec tai pavadino „puikavimusi prieš visą miestą“.

– Jos stilius. – Džerado šypsena vėl pasikeitė, tapo kone arogantiška. – Dėl mūsų ji eina iš proto.

– Ir man taip pasirodė. Prieš keletą dienų, kai pyliausi degalų į automobilio baką, ji įvažiavo į degalinę ir prie benzino kolonėlės įtraukė Šarliną į prisiminimus ir apkalbas.

– O! – Džeradas kostelėjo. – Sakai, Šarliną?

– Ji dalijosi labai mielais prisiminimais apie jus ir... 1964 metų dodžą.

Džerado garbei reikia pasakyti, kad jis net nesusiraukė.

– Velniškas automobilis. Kaip gyvuoja brangioji Šarlina?

– Atrodo puikiai, išsidabinusi. Siunčia jums linkėjimų. – Pralinksmėjusi ji pakeitė pokalbio temą: – Tai kuris iš jūsų, nenaudėlių brolių Makeidų, įkišo bulvę į šerifo policijos automobilio išmetamąjį vamzdį?

Džeradas persibraukė liežuviu per dantis.

– Nors apkaltino Reifą, – jis pakėlė taurę, – tai mano darbas. Mes susitarėme: ką padaro vienas iš mūsų, padaro visi, ir tas, kuris įkliūva, prisiima kaltę.

– Labai demokratiška. – Savana atsistojo ir sukrovė indus į kriauklę. – Per rodeo turnyrus aš taip pat mielai būčiau suvertusi kaltę broliui arba seseriai. Tačiau nieko neturėjau.

– Tavo tėvas šiurkščiai elgėsi su tavimi.

– Ne, nelabai. Jis... – Kaip ji galėtų apibūdinti Džimą Moningstarą? – Jis buvo labai impozantiškas ir kietas kaip akmuo. Mėgo gerus žirgus ir pigų viskį. Puikiai mokėjo suvaldyti žirgus, bet su viskiu sekėsi gerokai sunkiau. Kadangi neišmanė, ką daryti su manimi, stengėsi iš paskutiniųjų. Nebuvo gerai nei jam, nei man.

Ji atsilošė, kai Džeradas palietė jos pečius ir paklausė:

– O tu ar išmokai joti?

– Taip anksti, kad net neatsimenu, kada tai nutiko. Be to, sugebėdavau virve surišti buliuką. Gavau keletą prizų. – Savana nusijuokė ir patogiai padėjo rankas jam ant klubų. – Mielasis, tada, kai tu terliojai 1964 metų laidos dodžo langus ir kišai bulves į jo išmetamąjį vamzdį, aš išdarinėjau pašėlusius ir pavojingus dalykus.