Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Ji išties niekada nebuvo mačiusi tokio grožio. Kur galėjo matyti? Jos gyvenimas slinko purvinuose nameliuose ant ratų, ankštuose pakelės viešbutukų kambariuose.

Staiga Savaną pervėrė pavydas, ji net susiraukė.

– Džeradas sakė, kad namą dekoravo jūsų žmona.

– Daugiausia ji.

Savana susimąstė: kažin kaip jaučiasi žmogus, turintis tokį tobulą skonį ir tiksliai žinantis, kas prie ko tinka?

– Viskas labai gražu, – pakartojo Savana. – Kai būsite pasiruošę viešbutį atidaryti, nuo klientų teks gintis lazda.

– Ketiname pradėti nuo rugsėjo. Viltys kiek per daug optimistiškos, bet gal pavyks. – Išgirdęs apačioje atidaromas duris Reifas pasuko galvą ir jo žvilgsnis iš karto pasikeitė. – Tai Regana.

Dabar Savana matė, kaip atrodo iki ausų įsimylėjęs Makeidas. Ir nustebo, kai akimirksniu ją užplūdo pavydas.

– Aš viršuje, brangioji! – sušuko Reifas. – Esu miegamajame su žavinga moterimi.

– Ar turėčiau nustebti? – paklausė Regana įėjusi į kambarį. – Sveika, Savana. – Ji tiek tespėjo pasakyti, nes Reifas apkabino ją ir prisitraukęs pabučiavo ilgu pasisveikinimo bučiniu. – Sveikas, Reifai.

– Sveika.

Jie spindulingai šypsojosi žvelgdami vienas į kitą. Savana nerado geresnio žodžio apibūdinti tam, ką matė. Nebent galėtų pasakyti, kad juodu tobulai vienas kitam tinka . Rusvi žvilgantys Reganos Makeid plaukai, jos dailus veidas su žavingu mažu apgamėliu prie burnos, dangaus mėlynumo akys – viskas atrodė tobula tą akimirką, kai ji apkabino savo vyrą.

Ji vilkėjo puikiai pasiūtus drabužius – žalsvai mėlyną trumpą švarkelį, kelnes su kantu ir dailius baltus marškinėlius su variniu smeigtuku susegta apykakle. Iš jos skliste sklido moteriškumas. Ne atviras ir ne manieringas. Tiesiog tobulas.

Savana pasijuto lyg nevalyva amazonė, susidūrusi su princese.

– Surengiau Savanai ekskursiją, – paaiškino Reifas.

– Puiku. – Regana nusibraukė nuo veido iš dešinės krintančius plaukus ir ant pirštų sužvilgo žiedai. – Ką apie visa tai manote?

– Viskas nuostabu. – Savana prisiminė rankoje laikanti alų ir pakėlė butelį prie lūpų.

– Neužsibūkime čia. – Draugiškai šypsodamasi Regana pirma kitų išėjo iš kambario. – Šįryt į parduotuvę buvo užsukęs Džeradas ir pareiškė norintis, kad mes abi atnaujintume jo kontoros interjerą.

– Tikrai jau pats laikas, – pritarė Reifas. – Ten nuėjęs pasijunti tarsi papuolęs į mauzoliejų. Jokių kitų spalvų, tik balta ir pilka. Jis sėkmingai galėtų dirbti ir kape.

– Mes viską pakeisime.

Regana ėmė vedžioti po namą su begaliniu pasitikėjimu ir entuziazmu. Kiekvienas kambarys, jau užbaigtas ar dar remontuojamas, pilnas dulkių ir voratinklių, griovė Savanos pasitikėjimą savimi. Ji nieko neišmanė apie senovinius daiktus, brangius kilimus ar langų dekoravimą.

Ir nenorėjo išmanyti.

– Džeradui tikrai padarė įspūdį jūsų menas, – tęsė Regana jiems leidžiantis laiptais į pirmą aukštą. – Tikriausiai jis ir įkvėpė Džeradą keisti aplinką, kurioje dirba. Norėčiau pamatyti jūsų paveikslus.

– Nieko ten ypatinga. Aš to niekur nesimokiau.

Savana atidžiu žvilgsniu nužvelgė šeimininkų svetainę su grakščių formų minkštasuoliu, elegantiškais šoniniais staliukais ir susikišo rankas į džinsų kišenes. Marmurinis židinys su žalvarinėmis grotelėmis ir žarstekliu švytėjo it stiklas. Viskas iki paskutinės žvakidės atrodė tobulai – lyg iš paveikslo.

– Esu tikra, kad niekas iš mano darbų nei čia, nei advokato kontoroje netiktų. Ačiū už ekskursiją. Ir už alų, – pridūrė ištiesusi Reifui tuščią butelį. – Turiu važiuoti pasiimti vaiko.

– O! – Nustebinta, kad Savana taip staigiai nusprendė išvažiuoti, Regana nusekė paskui ją iki durų. – Jei turėtumėte šiek tiek laisvo laiko savaitgalį, aš prisiderinčiau. Galėtume aptarti spalvas ir apdailos medžiagas.

– Turiu daug darbo. – Savana atidarė duris trokšdama kuo greičiau iš čia ištrūkti. – Geriau patys viską nuspręskite. Iki pasimatymo.

– Gerai, bet... – Regana susierzinusi nutilo, kai durys užsitrenkė jai tiesiai priešais nosį. Pasijuto akivaizdžiai ir nelabai subtiliai atstumta. – Kas čia atsitiko? – paklausė ji atsisukusi į Reifą.

– Manęs neklausk. – Jis susimąstęs paglostė žmonai žvilgančius plaukus. – Ta moteris aiškiaregė, brangioji. Eime, atsisėskime ir aš tau viską papasakosiu.

3 Senovės egiptiečių mitologijoje – gyvybės ir sveikatos, vandens, vėjo, vėliau jūreivystės deivė; derlingumo ir motinystės globėja.

6

Kai Džeradas sustojo prie Savanos namų, buvo sutrikęs, truputį susierzinęs ir nesitvėrė smalsumu. Jis netruko sužinoti, kad Savana bėgte išbėgo iš jo brolio namų atsisakiusi darbo, kurį Džeradas jai pasiūlė.

Dabar norėjo išgirsti jos pasiaiškinimą.

Kieme pamatęs Brajaną ir Konorą jis jiems pamojavo. Berniukai atsakydami šūktelėjo ir vėl ėmė mėtyti beisbolo kamuoliuką.

Kadangi niekas neatsiliepė į beldimą, Džeradas įėjo vidun nekviestas. Suabejojo, ar būtų išgirdęs kvietimą, nes viduje griaudėjo rokenrolas. Per virtuvę jis nužingsniavo į šalimais esantį kambarį, vidurius draskančio gitaros brazdėjimo link.

Savana sėdėjo palinkusi prie darbo stalo. Vyriški balti apatiniai marškiniai, kuriais vilkėjo, buvo aptaškyti dažais. Plaukai supinti į kasą ant nugaros, džinsai skylėti, kojos basos.

Džeradas nurijo seilę.

– Labas.

Ji nepakėlė akių. Labai susikaupusi pamirkė ploną teptuką į ryškiai raudonus dažus.

Džeradas apsidairė po užgriozdintą kamaraitę. Laukujės durys piršo mintį, kad čia anksčiau būta prieškambario. Regis, savo darbo kambaryje jai nereikėjo jaukumo arba trūko laiko jį susikurti.

Pro langus krintanti šviesa išryškino kiekvieną dulkelę. Linoleumo grindys buvo aptaškytos dažais. Į rąstines sienas šliejosi neįrėmintos drobės, metalinėse įrankių lentynose prikrauta įvairiausių buteliukų ir stiklainių, tūbelių ir skardinių. Džeradas užuodė terpentino kvapą.

Pamatęs tarp daiktų įgrūstą nešiojamąjį grotuvą, nuo kurio grojamos muzikos ir plyšo ausys, pajuto palengvėjimą.

Jis priėjo prie jo, išjungė ir kone sudrebėjo nuo staiga stojusios spengiančios tylos.

– Nekišk nagų prie mano muzikos, – atžariai metė Savana.

– Tikriausiai negirdėjai, kaip įėjau.

– Tikriausiai dirbu. – Ji įmetė teptuką į stiklainį ir išsirinko kitą. – Dink iš čia.

Jo akys žybtelėjo, bet pasistengė kalbėti mandagiai.

– Taip, ko gero, alaus išgersiu, ačiū. Ar ir tau atnešti?

– Aš dirbu, – pakartojo Savana.

– Matau. – Nekreipdamas dėmesio į šiurkštų jos toną Džeradas pasilenkė prie stalo. Piktoji karalienė buvo beveik baigta, jos veidas siaubingai gražus. Vilkėjo ilgu, elegantišku tamsiai raudonu drabužiu, papuoštu šermuonėlių kailiu. Auksinė karūna, aštri lyg peiliai, žvilgėjo aštriabriauniais deimantais. Siauroje karališkoje rankoje karalienė laikė ryškiai raudoną obuolį.

– Žavinga, – suniurnėjo Džeradas. – Išgrynintas blogis. Ar ji iš ,,Snieguolės?“

– Ne, iš ,,Trijų pajacų“. Užstoji man šviesą.

– Atsiprašau. – Jis truputį pasitraukė, nors žinojo, kad ji nori visai ne to.

– Negaliu dirbti, kai kas nors spokso, – pro dantis iškošė Savana.

– Maniau, esi įpratusi piešti net gatvėje.

– Tai ne tas pats.

– Savana. – Jis rūpestingai nuvalė raudoną dryžį jai nuo skruosto. – Gal Reifas ar Regana pasakė ką nors, kas tave užgavo?