Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Jie nulipo nelygiais laipteliais, sumeistrautais atšlaitėje, ir siauru takeliu patraukė į tamsų mišką.

– Čia pirmąkart pabučiavau mergaitę.

Jie žengė tarp žaliuojančių medžių.

– Tikrai?

– Taip. Pusseserę Džoaną.

– Pusseserę?

– Trečios eilės, – paaiškino Džeradas. – Iš motinos pusės. Tada auksaplaukė garbanė birželio dangaus spalvos akimis pasigrobė mano širdį. Man buvo vienuolika.

Jaukiai jausdamasi žvaigždžių šviesoje ir miško šešėliuose Savana nusijuokė.

– Vėlai subrendai.

– Jai buvo dvylika.

– Vadinasi, tau patiko vyresnės moterys.

– Dabar, kai pasakei, galvoju, gal iš tiesų ji man patiko, nes buvo vyresnė. Įsiviliojau ją į mišką vieną malonų vasaros vakarą, kai leidosi raudona saulė ir šūkavo lėliai.

– Labai romantiška.

– Man teko sukaupti visą drąsą, kad pabučiuočiau ją prie vingiuojančio upelio vasaros vakaro prieblandoje, kvepiant sausmedžio žiedams.

– Kaip miela.

– Būtų buvę, jeigu ne mano broliai, kurie mus sekė ir viską matė. Jie ėmė šūkauti lyg šmėklos. Pusseserė Džoana pradėjo verkti ir bėgte pasileido į mūsų namus. Broliai paskui ilgai mane erzino. Todėl teko su jais susiremti ir apginti savo garbę. Devinas sulaužė man pirštą ir nuo tada aš nustojau domėtis pussesere Džoana.

– Tai taip pat miela. Brendimo ritualai.

– Nuo to laiko geriau išmokau bučiuoti miške gražias mergaites.

Kai Džeradas atgręžė ją į save ir ėmė bučiuoti, Savana turėjo pripažinti, kad jis teisus. Daug ko išmoko.

– Kur dabar tavo pusseserė Džoana?

– Gyvena su trimis vaikais gražiame dviejų aukštų name Virdžinijos Bičo priemiestyje. Dirba ne visą darbo dieną, prekiauja nekilnojamuoju turtu. – Atsidusęs jis priglaudė lūpas Savanai prie kaktos. – Ji vis dar auksaplaukė garbanė vasaros dangaus akimis.

– Vienas iš Makeidų miško vaiduoklių. – Ji atsigręžė ir pažvelgė pro medžius. Matė savo namelyje degančias šviesas. Sūnus ten saugus. – Papasakok man apie kitus.

– Garsiausi yra du kapralai. Vienas vilki mėlyna uniforma, kitas pilka. Per Antietamo mūšį jie pasimetė nuo savo būrių. – Džeradas apkabino ją per pečius ir jie nuėjo draugiškai, vienodu žingsniu. – Kapralai susitiko čia, šiame miške. Jaunuoliai buvo ką tik pradėję skustis barzdą. Iš baimės ar pareigos, o gal ir dėl abiejų priežasčių, jie puolė vienas kitą. Abu buvo sunkiai sužeisti ir nušliaužė į priešingas puses. Vienas iš jų į ūkį.

– Jūsų?

– Taigi... Sąjungos armijos kareivis, sužeistas priešo kardu. Mano prosenelis, kuris nebuvo šiauriečių šalininkas, rado jį prie rūkyklos. Pasakojama, kad tas mirštantis vaikinas jam priminė kare žuvusį sūnų, todėl ir įnešė jį į namus. Padarė viską, ką galėjo, bet buvo per vėlu. Vaikinas mirė kitą dieną ir prosenelio šeima, bijodama pasekmių, palaidojo jį viename iš mūšio laukų, bet kapo vietos nepažymėjo.

– Tai jis pasiklydo, – sumurmėjo Savana, – ir dabar klaidžioja po mišką negalėdamas rasti kelio namo.

– Panašiai.

– O kitas kapralas?

– Sugebėjo nusigauti iki Barlou namo. Tarnaitė įleido jį vidun, šeimininkė jau norėjo sužeistu kariu pasirūpinti, bet jos vyras staiga ėmė ir nušovė jį.

Savana nesudrebėjo. Ji buvo pripratusi prie žiaurumų, mažų ir didelių.

– Ar todėl, kad jis matė ne berniuką, o tik ne tos spalvos uniformą?

– Taip ir buvo. Tada namų šeimininkė Abigalė Barlou nusigręžė nuo savo vyro ir užsisklendė savyje. Po kelerių metų ji mirė.

– Liūdna istorija. Daug beprasmių mirčių, todėl daug ir neramių vaiduoklių. Tačiau čia... – Savana užsimerkė ir atsigręžė į vėją. – Čia visuomet jauku. Tie vaiduokliai nenori būti užmiršti. Ar tau įdomu sužinoti, kur tiksliai jie kovėsi?

Kažkas jos balse privertė Džeradą pažvelgti atidžiau.

– Kur?

Ji vėl atsimerkė. Akys atrodė tamsesnės už šešėlius, paslaptingesnės už naktį.

– Penkiasdešimt jardų į vakarus, prie akmenų krūvos po rauplėtu medžiu.

Džeradas pajuto, kaip šalti pirštai suėmė už sprando. To negalėjo būti, juk jos ranką jis laikė savojoje.

– Taip. Sėdėjau prie tų akmenų ir girdėjau žvangant kardus.

– Aš taip pat. Spėliojau, kas juos žvangina ir kodėl.

– Ar tu turi kokių nors ypatingų galių? – paklausė jis prikimusiu balsu. Gal tai dėl to, kad kalbėjosi naktį miške. O gal dėl jos akių, tamsių ir bedugnių, kuriose palaimingai nuskęstų bet koks vyras.

– Tavo prosenelis buvo ūkininkas, pamatė mirštantį jaunuolį ir mėgino jį išgelbėti. Manasis buvo šamanas, jis matydavo vizijas ugnyje ir stengdavosi jas suprasti. Tu vis dar bandai gelbėti žmones, tiesa, Džeradai? O aš bandau suprasti vizijas.

– Ar tu?..

– Aiškiaregė? – Savana nusijuokė sodriu juoku. – Ne, tik jaučiu įvairius dalykus. Visi juos jaučiame. Stipriąja savo prigimties puse priimu tuos jausmus ir juos gerbiu. Išvykau iš Oklahomos vadovaudamasi jausmais. Žinojau, kad rasiu sau tinkamą vietą. Užteko mesti vienintelį žvilgsnį į šį namelį, į šiuos miškus, ir supratau esanti namie. Žvelgiau į tave ateinantį per žolę tą pirmą kartą ir jau žinojau, kad norėsiu tavęs. – Ji pasilenkė ir prigludo jam prie lūpų. – Dabar žinau turinti grįžti pas sūnų ir paguldyti miegoti, kol jis nenusiaubė šaldytuvo.

– Savana! – Jis sugriebė už rankų dar jai nespėjus nusigręžti. Pažvelgė į akis atidžiai, beveik nuožmiai. – Kaip manai, kas mūsų laukia?

Ji pajuto, kaip per nugarą perbėgo karštis, paskui šaltis, tada vėl karštis. Tačiau balsas skambėjo nerūpestingai.

– Pastebėjau, kad žvelgdamas per toli į ateitį užkliūvi už dabarties. Rūpinkimės tuo, kas yra dabar, Džeradai.

Jis kilstelėjo jos ranką prie lūpų ir Savana suprato, kad pakliuvo į bėdą.

Tik savaitės pabaigoje Savana pasinaudojo Džerado pasiūlymu ir nuvažiavo į Barlou namus. Tiksliau, į Makeido namus, pasitaisė ji ir šyptelėjo, kad taip pavadino tą seną mūrinį namą ant kalvos.

Barlou šeima jame nebegyveno daugiau nei penkiasdešimt metų. Paskutiniai gyventojai, sutuoktinių pora iš apygardos šiaurės, nusipirko jį prieš dvidešimt metų, bet visai trumpai pagyvenę pardavė. Per pastaruosius du dešimtmečius tas namas dažnai būdavo parduodamas, nes niekas jame ilgiau neužsilikdavo.

Pagaliau pasirodė Reifas Makeidas.

Savana mąstė apie tai sukdama iš kelio į taką, vedantį šlaitu aukštyn. Kažkas jau buvo pradėjęs tvarkyti krūmus ir gervuogyną, tačiau darbo dar buvo daug. Tam kažkam prireiks lakios vaizduotės.

Pats namas buvo gražus triaukštis mūras. Langai – aukšti, arkiniai, su vidlotėmis, žvilgantys. Dauguma jų dar prieš kelis mėnesius buvo užkalti lentomis... bent jau taip Savanai sakė ponia Mec, kai jiedvi susitiko turguje.

Namą puošė dviaukštė veranda. Antras jos aukštas dabar kaip tik buvo ardomas. Jį tikrai reikėjo nuardyti – atrodė supuvęs, sutrešęs ir aiškiai nepatikimas. Bet apatinė dalis – nauja, tik dar nenudažyta.

Rytinis pastato sparnas buvo apstatytas pastoliais, žole apžėlusiame kieme gulėjo sukrautos statybinės medžiagos, užklotos neperšlampama danga. Ji sustojo prie pikapo su statybinėmis atliekomis ir išjungė variklį.

Pasibeldusi išgirdo šiek tiek irzlų atsakymą. Įžengusi vidun sustojo priblokšta užplūdusių emocijų. Juoko ir ašarų, siaubo ir laimės. Jos užtvindė ją, paskui atslūgo lyg bangų mūša.

Laiptų viršuje Savana išvydo vyrą. Šyptelėjusi žengė pirmyn.