Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Puiki mintis.

Ji pasistiebė paimti vyno taurių nuo viršutinės lentynos.

– Maniau, po sutrumpintos Savanos Moningstar gyvenimo istorijos, kurią tau papasakojau, supratai, kad manęs nepapirksi vynu nei gėlėmis.

Džeradas perbraukė pirštu per vazoje pamerktų rožių žiedlapius.

– Man atrodo, jos tau tinka.

Kol Savana pylė vyną, Džeradas sulankstė kaklaryšį, įsidėjo į kišenę ir atsilaisvino marškinių apykaklę.

– Kokia aš nemandagi, net nepadėkojau tau už jas. Taigi... – Ji padavė jam taurę. – Ačiū.

– Nėra už ką.

– Dabar Brajanas slapstysis tol, kol pamanys, kad pamiršau apie matematiką. Kvailelis. Jei tu išalkęs, galiu pakviesti jį žemyn.

– Nėra ko skubėti. – Siurbčiodamas vyną Džeradas nuėjo į svetainę geriau apžiūrėti paveikslų.

Jie buvo ryškiaspalviai, beveik rėžiantys akį. Teptuko potėpiai drąsūs, temperamentingi. Temos įvairios – žydinčių gėlių natiurmortai, išraiškingi pagyvenusių žmonių portretai, gumbuotų medžių, akmenuotų kalvų ir audringo dangaus vaizdai.

Nepanašu į ramų svetainės interjerą, mintijo jis. Vis dėlto lengvai žvilgsnio neatitrauksi. Džeradui tie darbai padarė įspūdį.

– Nenuostabu, kad raukei nosį žvelgdama į paveikslus, kurie kaba mano biure, – burbtelėjo jis.

– Menas neturi būti šaltas. – Savana gūžtelėjo pečiais. – Bet tai mano asmeninė nuomonė.

– O koks jis, tavo nuomone, turi būti?

– Gyvas.

– Tada tau tikrai pavyko. – Jis atsigręžė į ją. – Ar parduodi paveikslus?

– Jeigu man už juos gerai sumoka.

– Ketinau prašyti Reganos, kad ji šį tą pakeistų mano biure. Regana yra mano brolienė, – priminė jis. – Ji šauniai pasidarbavo viešbutuke, kurį atnaujino kartu su mano broliu. Gal ir tu norėtum pasirūpinti mano biuro interjeru?

Stebėdama Džeradą ir gurkšnodama vyną Savana mąstė. Buvo jau palaidojusi tokius troškimus. Priminė sau, kad tapyba tėra pomėgis. Kas daugiau galėtų būti moteriai, neturinčiai specialaus išsilavinimo?

– Juk jau sakiau, kad mylėsiuosi su tavimi.

Jam pavyko nusijuokti, nors juokas strigo staiga perdžiūvusioje gerklėje.

– Taip, sakei, bet dabar mes kalbame apie tavo tapybą. Gal norėtum parduoti kai kuriuos darbus?

– Nori pasikabinti savo kontoroje?

– Ar dar neaišku?

Savana priminė sau, kad nereikia skubėti, nebūtina parodyti, kiek daug jai tai reiškia.

– O ar ne geriau būtų pasikabinti keletą gražių pastelių?

– Man patinka tavo audringas potėpis, Savana.

Ji nusijuokė pradžiugindama Džeradą.

– Pirmiausia pažiūrėkime, ką pasiūlys tavo brolienė. Tada ir pasikalbėsime. – Ji grįžo į virtuvę užkaisti vandens makaronams.

– Tu teisi. Gal užsuk į tą viešbutuką ir pasižiūrėk, ką juodu su Reifu ten nuveikė.

– Mielai pažiūrėsiu, – pažadėjo Savana.

– Galiu po vakarienės tave ten nuvežti.

– Manęs laukia Brajano namų darbai. – Nuoširdžiai apgailestaudama ji papurtė galvą. – Jaučiu, teks užsiimti daugiaženklių dalyba.

– Tuo atveju... – Džeradas paėmė butelį ir pripylė abi taures vyno, – leisk pasiūlyti truputį svaigalų dėl drąsos.

Savana tikrai nesitikėjo, jog jis pasiliks pas juos po vakarienės. Dar mažiau tikėjosi, kad galiausiai įsitaisys su jos sūnumi prie virtuvės stalo su atverstu aritmetikos vadovėliu.

Ji padavė jam puodelį kavos – jis tuo metu uždavinių sprendimą susiejo su beisbolu. Pamačiusi, kaip tai įtraukė sūnų, Savana apgailestavo pati nesugalvojusi tokios gudrybės.

Tikriausiai dėl to, kad skaičiai ją gąsdino. Ir išvis mokymasis varė siaubą. Suprato – vieną dieną sūnus ją pralenks, tai ir jaudino, ir žadino gėdos jausmą.

Net Brajanas nežinojo, kiek naktų ji negalėjo užmigti, atsikėlusi vartė jo vadovėlius, pasiryžusi išmokti tiek, kad prireikus galėtų jam padėti.

– Vadinasi, tau reikia padalyti visą sumą iš mušimų skaičiaus, – pasakė Džeradas ir pasitaisė raginius akinius, tai pamačius Savaną užplūdo geismas.

– Taip, taip! – Brajano akys nušvito. – Tai šaunu. – Prikandęs liežuvį jis rūpestingai, netgi pagarbiai rašė skaičius. Juk jie dabar žaidėjai. – Patikrink, mama.

Kruopščiai tikrindama sprendimus Savana šypsojosi.

– Gerai padirbėjote. – Ji pabučiavo Brajano suveltus plaukus. – Abudu.

– Tai kodėl manęs niekas nepabučiuoja? – pasiteiravo Džeradas.

Ji nekaltai pakštelėjo jam į skruostą, bet Brajanas vis tiek springo juoku.

– Argi taip dera elgtis prie stalo?

– Užsimerk, – pasiūlė jam Džeradas ir pats pabučiavo Savaną.

– Dingstu iš čia... – pareiškė Brajanas garsiai užvertęs vadovėlį.

– Tiesiai į vonią, – pabaigė jo mintį Savana.

– Ai, o kam? – Jis maldaujamai pažvelgė į Džeradą.

– Iš tiesų, – pradėjo Džeradas, – man regis, mano klientas nusipelnė pertraukos.

– Tikrai? – pašaipiai nutęsė Savana, bet jos žodžius užgožė Brajano džiaugsmo šūksniai.

– Taip, pertraukos! Pavyzdžiui, valandos prie televizoriaus.

– Teismas neprieštarauja, – Džeradas metė Brajanui reikšmingą žvilgsnį ir uždėjo ranką jam ant peties, – kad mano klientui būtų leidžiama atsipalaiduoti trisdešimt minučių priešais televizorių, nes jis įvykdė ankstesnį teismo sprendimą ir stengėsi pasitaisyti. Paskui laisva valia ir neprieštaraudamas privalės vykdyti naują teismo sprendimą.

Savana iškvėpė pro sukąstus dantis.

– Šviesos gesinamos pusę dešimtos, – sumurmėjo.

– Gerai! – Brajanas iškėlė aukštyn kumštį. – Reikėjo prašyti valandos, – pasakė Džeradui.

– Tai palankiausias sprendimas, kokio galėjai tikėtis. Pasikliauk manimi, juk esu tavo advokatas.

Brajano veide nušvito šypsena.

– Nuostabu. Ačiū, pone Makeidai. Labanakt, mamyte.

– Pasakei puikią spontanišką kalbą, – pašnibždomis tarė Savana, kai sūnus nulėkė laiptais į jos miegamąjį pasiimti mažo nešiojamojo televizoriaus.

– Neištvėriau. – Kiek susidrovėjęs Džeradas susikišo rankas į kišenes. – Jis man priminė, ką reiškia, kai esi devynerių metų vaikas ir beviltiškai trokšti dar vieną valandą neiti miegoti. Ar mane už tai niekinsi?

Savana atsiduso, paskui paėmė tuščius kavos puodelius ir nunešė į kriauklę.

– Ne. Gražiai pasielgei, kad jį užstojai. Be to, jis vis tiek būtų iškaulijęs tą pusvalandį iš manęs.

– Jis jo užsitarnavo. – Džeradas nusišypsojo, kai ji žvilgtelėjo į jį per petį. – Aš taip pat. Galų gale, mes įveikėme tą matematikos užduotį.

– Ir tu nori trisdešimt minučių atsipalaiduoti priešais televizorių?

– Ne. – Jis nusiėmė akinius ir įsikišo į marškinių kišenę. – Aš noriu, kad eitum su manimi į mišką pasivaikščioti. – Savana suraukusi antakius žvilgtelėjo į laiptus ir Džeradas paėmė ją už rankos. – Toli neisime. Ei, Brajanai! – sušuko jis. – Mes einame pasivaikščioti!

– Puiku, – atskriejo abejingas atsakymas.

Džeradas nukabino jos džinsinę striukę nuo vagio prie virtuvės durų.

– Saulei nusileidus oras atvėsta.

– Tik į miškelį, – perspėjo Savana vilkdamasi striukę. Iš ten bus girdėti, jei Brajanas ją pašauks.

– Gerai, tik į miškelį, – sutiko Džeradas ir paėmė ją už rankos. – Ar jautiesi čia vieniša, kai lieki viena visą dieną?

– Ne, man patinka būti vienai. – Ji išėjo su juo į lauką. Oras buvo vėsokas, o giedrame danguje ryškiai spindėjo žvaigždės. – Mėgstu tylą ir ramybę.