Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Kartais? – atkartojo klausiamai žvelgdamas į ją.

Ji pamanė, kad Džeradas bando užmegzti pokalbį. Na, jeigu taip, galima ir pasikalbėti.

– Išmokau siūti, nes taip pigiau nei pirkti krautuvėje, o aš nenorėjau vaikščioti nuoga. Ir dabar kartais pasisiuvu ką nors savo malonumui.

– Tačiau pragyvenimui užsidirbi kaip knygų iliustratorė, ne kaip siuvėja?

– Mėgstu žaisti spalvomis ir piešti. Man pasisekė.

– Pasisekė?

Abejodama jo draugišku domėjimusi Savana truktelėjo pečiais.

– Juk iš tikrųjų tau visai nerūpi išgirsti mano gyvenimo istoriją, tiesa, Džeradai?

– Rūpi. – Jis nusišypsojo padavėjai, atnešusiai užsakytus patiekalus. – Gali pradėti nuo bet kurios vietos, – paragino.

Savana papurtė galvą ir pasmeigė šakute gabalėlį aštrios vištienos, kurios užsisakė patarta Džerado.

– Gyveni čia visą gyvenimą, tiesa? – paklausė ji.

– Tiesa.

– Didelė šeima, seni draugai ir kaimynai. Čia tavo šaknys.

– Taip.

– Aš noriu, kad mano sūnus įleistų šaknis. Turėtų ne tik stogą virš galvos, bet ir šaknis.

Kurį laiką Džeradas tylėjo. Jos balse nuskambėjęs nuožmus, ugningas ryžtas jį žavėjo, bet kėlė ir abejonių.

– Kodėl čia?

– Todėl, kad čia ne Vakarai. Tai pirmoji priežastis. Norėjau pabėgti nuo dulkių, lygumų, saulės kepinamų mažų miestelių. Ši vieta man patiko, – paaiškino ji. – Dešimt metų traukiau Rytų kryptimi. Atrodo, jau ganėtinai toli nukeliavau.

Džeradas nieko nesakė ir ji truputį atsipalaidavo. Jis tikrai mokėjo klausytis.

– Aš neieškojau Brajanui jokio konkretaus miesto. Tik norėjau, kad pasijustų priklausantis kokiai nors vietai...

– Bendruomenei?

– Taip. Kad gyventų mažame miestelyje, turėtų draugų, o kaimynai jį pažinotų ir šauktų vardu. Bet pati norėjau šiokio tokio privatumo. Man to reikėjo. Be to...

– Ko dar?

– Mane čia kažkas traukė, – galiausiai prisipažino Savana. – Gal tai kraujo šauksmas, protėvių balsas, nes aš jaučiau... supratau, kad čia bus mano namai. Ši žemė, šios kalvos. Miškai. Jūsų miškai mane šaukė. – Ji linksmai nusišypsojo. – Argi ne keista?

– Mane jie šaukia visą gyvenimą, – atsakė Džeradas taip paprastai, kad jos šypsena pranyko. – Niekur kitur negaliu jaustis laimingas. Kurį laiką gyvenau mieste, nes tai atrodė patogu. Maži miesteliai ir ilgi pasivaikščiojimai po mišką nepatiko mano buvusiai žmonai.

Jeigu jis gali jos klausinėti, tai gali ir ji.

– Kodėl ją vedei?

– Atrodė, kad taip reikia. – Dabar jau jis susiraukė. – Aišku, tai nieko gero nesako apie mus abu. Mes nuosaikiai vienas kitam patikome, gerbėme vienas kitą ir sudarėme itin civilizuotą, protu pagrįstą, bet visiškai beaistrę vedybų sutartį. Po dvejų metų įvykusios skyrybos taip pat buvo civilizuotos, pagrįstos protu ir beaistrės.

Buvo sunku, o gal net neįmanoma įsivaizduoti, kad ką tik ją bučiavęs vyras gali ką nors daryti be aistros.

– Nepraliejote nė lašo kraujo?

– Nė lašo. Abu buvome pernelyg protingi, kad pradėtume draskytis. Vaikų neturime. – Džeradas su kartėliu prisiminė, kad jo buvusioji nenorėjo gimdyti. – Ji pasiliko savo pavardę.

– Šiuolaikiška, gerai apgalvota santuoka.

– Teisingai supratai. Viską pasidalijome per pusę ir pasukome savais keliais. Elgėmės garbingai, niekas nenukentėjo.

Susidomėjusi Savana pakreipė galvą.

– Tau nepatiko, kad ji nepasirinko tavo pavardės?

Jis norėjo paneigti, bet paskui tik gūžtelėjo pečiais.

– Taip, man tai nepatiko. Nesu tokių laisvų pažiūrų. Tai vienas iš tų dalykų, kurie racionaliems dviejų žmonių santykiams suteikia emocinį atspalvį. Esu išdidus.

– Iš dalies esi teisus, – sutiko Savana. – Antra vertus, savo pavardę, kuria didžiuojiesi ir kuri kadaise buvo suteikta tau, troškai perduoti savo vaikams.

– O tu nuovoki, – sumurmėjo Džeradas.

– Ne vien teisininkai sugeba skaityti žmonių mintis. Be to, aš suprantu, ką žmogui reiškia vardas. Kai gimė Brajanas, ilgai spoksojau į blanką, kurį reikėjo užpildyti. Galvojau, ką įrašyti skiltyje „Tėvas“. Juk įrašiusi jo tėvo pavardę suteikčiau ją ir sūnui. Savo sūnui, – pakartojo tyliai.

– Tai ką įrašei?

Ji atsitokėjo, sugrįžo iš tų laikų, kai sulaukusi vos septyniolikos jau buvo viena. Visiškai viena.

– Įrašiau, kad tėvas nežinomas, – atsakė ji. – Nes jis buvo nebesvarbus. Užteko mano pavardės.

– Jis niekada nematė Brajano?

– Nematė. Tą dieną, kai pasakiau esanti nėščia, jis susikrovė daiktus ir lyg raketa išlėkė nežinoma kryptimi. Tik nesakyk, kad tau manęs gaila, – perspėjo ji, užbėgdama Džeradui už akių. – Jis padarė man paslaugą. Šešiolikmetei lengva pamesti galvą dėl gražuolio nutrūktgalvio, bet gyventi su juo lengva nebūtų.

– Ką pasakei Brajanui?

– Tiesą. Visada jam sakau tiesą... arba tai, kas labai arti tiesos, nes nenoriu jo įskaudinti. Man negėda prisipažinti, kad kadaise buvau ganėtinai kvaila ir įsivaizdavau esanti įsimylėjusi. Dėkoju likimui, už kvailumą jis apdovanojo mane tokiu puikiu sūnumi.

– Tu nuostabi moteris.

Ji sutriko ir susijaudino.

– Ne, man tiesiog pasisekė.

– Tikriausiai buvo nelengva.

– Man nereikia, kad būtų lengva.

Jis kurį laiką mąstė apie tai ir nutarė, jog yra dar kažkas, dėl ko jai nereikia, kad viskas būtų lengva. Tai jis suprato.

– Ką darei išėjusi iš namų?

– Aš buvau išvaryta, – pataisė Savana. – Nereikia pagražinti. Tėvas man trenkė per veidą ir išvadino... išvadino tokiais žodžiais, kuriuos nemandagu kartoti prie vyro, dėvinčio tikrai puikų kostiumą... ir parodė duris. Tokios ten ir durys, – prisiminė ji ir nustebo pamačiusi, kad Džeradas ima ją už rankos ir suneria jųdviejų pirštus. – Tuo metu mes gyvenome automobilio priekaboje.

Jis jautėsi priblokštas. Nors tikriausiai neturėtų. Savo kontoroje buvo girdėjęs panašių ir netgi dar baisesnių istorijų. Tačiau įsivaizdavęs, kaip šešiolikmetė nėščia Savana liko vienui viena visame pasaulyje, buvo sukrėstas.

– Neturėjai nieko, pas ką būtum galėjusi prisiglausti?

– Ne, neturėjau. Mamos giminaičių nepažinojau. Po dienos kitos tėvas tikriausiai apgailestavo dėl savo poelgio. Toks jis buvo – karštakošis. Tačiau jo žodžiai įskaudino mane labiau nei antausis, todėl susikroviau kuprinę ir išvažiavau pakeleivingu automobiliu net neatsigręždama. Oklahomoje įsidarbinau padavėja. – Ji pakėlė taurę su gėrimu. – Štai kuo mudvi su Kese panašios. Abi žinome, ką reiškia visą dieną praleisti ant kojų ir aptarnauti žmones. Tik ji tai daro geriau už

mane.

Džeradas suprato, kad Savana daug ką praleido. Pasakoja toli gražu ne viską.

– Kaip nutiko, kad iš padavėjos tapai vaikiškų knygų iliustratore?

– Iki to ilgai klaidžiojau. – Prisivalgiusi iki soties ji atsilošė ir nusišypsojo. – Nustebtum sužinojęs, ką man teko dirbti. – Žvelgdama į jo ramų veidą ji dar plačiau išsišiepė. – Tikrai nustebtum.

– Išvardyk bent porą darbų.

– Padavinėjau gėrimus girtuokliams pigiame restorane Vičitoje.

– Jei nori mane priblokšti, sugalvok ką nors rimtesnio.

– Abiline dirbau striptizo bare. – Savana sukikeno ir čiupo jam iš rankos cigariuką, kurį jis kaip tik išsiėmė iš kišenės. – Tai verčia tave susimąstyti, tiesa?

Pasiryžęs nerodyti nustebimo Džeradas uždegė degtuką ir kai ji palinko į priekį, prikišo jį prie cigariuko galo.