Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

O kai dar ir kontoros durys atsivėrė, Sisi vos nesprogo iš pasiutimo. Kaip, velniai griebtų, po valandos ji pajėgs atrodyti neatsispiriamai seksuali, jeigu negali iš čia ištrūkti?

– Mielai perduosiu jam jūsų žinutę. – Paėmusi bloknotą Sisi pakėlė akis ir iš karto suprato: net jei turėtų savaitę iki pasimatymo, seksualumu ji neprilygtų būtybei, kuri ką tik įžengė į Makeido kontorą.

Savana nenorėjo čia eiti. Jai nepatiko, kad buvo priversta džinsus pakeisti į kostiumą. Vis dėlto suprato: jei jau eini į oficialią įstaigą, reikia padaryti gerą įspūdį.

O ši vieta tikrai atrodė oficiali. Gražūs augalai ir švelnūs pasteliniai paveikslai ant matinių baltų sienų aiškiai bylojo, kad čia karaliauja įstatymas. Ant grindų dulsvai pilkas kilimas, o kiek tamsesnio pilko atspalvio kėdės laukiamajame nežadėjo būti patogios.

„Čia niekas nenori, kad žmogus jaustųsi laisvai“, – karčiai pagalvojo Savana. Tiesą pasakius, jokiose valdžios įstaigose ji nematė patogumų – nei socialinės rūpybos skyriuje, nei mokyklos direktoriaus kabinete, nei darbo biržoje. Tačiau tikėjosi, kad šis vyras yra stilingesnis ir jo darbo aplinka nebus tokia šalta ir oficiali.

Sekretorė prie žvilgančio rašomojo stalo buvo jauna, gyvų akių ir profesionali – tai nekėlė abejonių. Savanai skirtoje šypsenoje, trumpą mirksnį nušvietusioje veidą, nebuvo matyti smalsumo, ji neskleidė nei šilumos, nei šalčio.

Savana net neįsivaizdavo, kad sekretorės širdį drasko pavydas.

– Taip, pone Brilai, aš pasirūpinsiu, kad jis gautų jūsų žinutę. Nėra už ką. Sudie.

Spėliodama, iš kur paslaptingoji lankytoja ištraukė tokį nuostabų švarką – puikaus kirpimo ir drąsių spalvų, Sisi padėjo telefono ragelį ir nutėškė pačią profesionaliausią šypseną.

– Laba diena, kuo galiu padėti?

– Norėčiau pamatyti poną Makeidą.

– Ar esate iš anksto susitarusi dėl priėmimo? – paklausė Sisi, nors puikiai žinojo, kad nėra. Džerado dienotvarkę ji mokėjo atmintinai, ne blogiau už savąją.

– Ne, aš buvau... – Po galais, tokių dalykų Savana nemėgo. – Kadangi vis tiek atvažiavau į miestą, pamaniau, gal jis ras man laisvą minutę.

– Deja, ponas Makeidas konferencijoje, ponia...

– Moningstar. – „Žinoma, kad konferencijoje“, – pyktelėjo Savana. Kur daugiau gali būti advokatas, jei jo nėra golfo aikštėje? – Tada paliksiu jam žinutę.

Moningstar pavardė Sisi atmintyje sukėlė šiokius tokius prisiminimus. Ji buvo tariama pro sukąstus dantis, kai Džeradas šįryt diktavo jai oficialų pranešimą su įvairiausiais nutylėjimais tarp eilučių.

– Žinoma, palikite žinutę. Jeigu ji asmeniška, galite užrašyti ir aš... O! – Sisi nusišypsojo žiūrėdama į telefoną. – Matau, kad ponas Makeidas jau laisvas, telefoninė konferencija baigėsi. Galiu jam paskambinti ir paklausti, gal jis ras jums minutėlę.

– Gerai, puiku.

Sunerimusi Savana nusisuko ir ėmė žingsniuoti po kabinetą.

Sisi nusprendė, kad jeigu paūgėtų bent šešis colius ir dar šiek tiek pridėtų reikiamose vietose, ir ji vaikščiodama atrodytų taip įspūdingai.

– Pone Makeidai, čia laukia ponia Moningstar, ar galite jai skirti keletą minučių? Taip, ji dabar kontoroje. Taip, pone. – Stengdamasi nesišypsoti Sisi padėjo ragelį. – Jis priims jus, ponia Moningstar. Palypėkite laiptais ir pasukite į kairę. Jo durys pirmos.

– Ačiū. – Savana nuėjo prie trumpų įvijų laiptų, įsikibo į senovinius baltus turėklus ir ėmė kopti.

Turbūt anksčiau čia buvo sublokuotas gyvenamasis namas. Arba dviejų butų namas. Nors šio pastato nepavadintum jaukiu, turėjo pripažinti, kad jis nestokoja savotiškos elegancijos... aišku, jei patinka nenusakomas, įmantrus stilius.

Užlipus laiptais buvo nedidelis prieškambaris, ant sienos kabėjo reprodukcija, vaizduojanti baltų orchidėjų šakeles baltoje vazoje, – toks paprastas ir besielis paveikslas žeidė jos, menininkės, akį. Priešpriešiais buvo dvejos durys.

Savana žengė prie durų kairėje, pabeldė vieną kartą ir atidarė.

„Žinoma, su medžio anglies pilkumo kostiumu jis atrodo nuostabiai“, – pagalvojo. Daug geriau negu nuobodžiai pilkų ir varginamai baltų spalvų biuras. Kas nors jam turėtų pasakyti, kad daug maloniau dirbti šiek tiek spalvingesnėje ir gyvesnėje aplinkoje.

Bet pasakys ne ji.

Džeradas atsistojo, toks elegantiškas su trijų dalių kostiumu ir rūpestingai pasirištu kaklaryšiu, kurį iškart timptelėjo į vietą. Savana pasipiktinusi pamanė, kad dabar jis dar panašesnis į advokatą nei anksčiau.

– Laba diena, ponia Moningstar. – Jis pakreipė galvą. Jos pasirodymas kabinete prilygo žaibo trenksmui į ramų tvenkinį. – Sėskitės.

– Ilgai neužtruksiu. – Ji užsispyrusiai liko stovėti. – Esu dėkinga, kad sutikote mane priimti.

– Tiesiog turėjau laiko. – Tarsi patvirtindamas savo žodžius jis pastūmė dokumentų segtuvą iš stalo vidurio į kraštą ir atsisėdo. – Kuo galiu padėti?

Užuot atsakiusi, Savana išsitraukė iš rankinės keletą lapų ir numetė ant stalo.

– Pasirašiau tris egzempliorius ir patvirtinau pas notarą. – Vairuotojo pažymėjimas smagiai nusileido ant viršaus. – Štai mano tapatybės dokumentas. – Kad nepasirodytų per mažai, pridėjo ir socialinio draudimo pažymėjimą. – Gimimo liudijimo neturiu.

– Hmm... – Džeradas neskubėdamas išsitraukė iš švarko kišenės akinius rudais raginiais rėmeliais ir užsidėjęs ėmė skaityti jos pateiktus dokumentus.

O Savana spoksojo į jį sunkiai rydama seiles. Tvirtino sau, kad tai paprasčiausiai juokinga, bet nepadėjo. Širdis šoktelėjo ir praleidusi tvinksnį vėl ėmė plakti. Su tais prakeiktais akiniais jis atrodė žavingai – protingas ir be galo patrauklus.

– Jie tvarkingi… – pradėjo ji.

– Deja, taip nėra. – Jis paėmė vairuotojo pažymėjimą ir atidžiai įsižiūrėjo. – Negaliojantis.

– Nė velnio. Vos prieš porą mėnesių pasikeičiau.

– Galbūt, – tęsė jis, dabar jau tiriamai žiūrėdamas jai į veidą. – Nors nuotrauka, regis, tikrai jūsų, bet joje atrodote maloni, todėl akivaizdu, kad pažymėjimas – klastotė, vadinasi, negalioja.

Savana kietai sučiaupė lūpas ir susikišo rankas į kišenes.

– Jūs juokaujate? Ar rimtose įstaigose tai leidžiama?

– Prašau sėstis, Savana.

Piktai gūžtelėjusi pečiais ji atsisėdo.

– Ar jūs esate ką nors girdėjęs apie spalvas? – griežtai paklausė. – Jūsų biuras nuobodus lyg vadovėlis, o meno kūriniai beviltiškai prasti.

– Jūs visiškai teisi, – iškart sutiko Džeradas. – Šią kontorą dekoravo mano buvusi žmona. Ji buvo buhalterė, turėjo kabinetą kaip tik priešais manąjį. – Jis atsilošė ir apsižvalgė. – Aš pripratau nepastebėti, kas yra aplink mane, bet jūs visiškai teisi. Šiek tiek spalvų čia nepakenktų.

– Toks interjeras tiktų laidojimo biurui. – Siusdama ant savęs Savana persibraukė delnu plaukus. – Man čia nepatinka.

– Tai nesunku suprasti. – Jis dar kartą peržiūrėjo dokumentus. – Jūs tikrai sutinkate gauti visą tėvo jums paliktą sumą banko čekiu?

– Sutinku.

– O ką daryti su jo daiktais?

– Aš maniau... maniau, kad kalbama tik apie pinigus. Kas dar yra?

– Tikriausiai kokie nors jo asmeniniai daiktai. Jeigu norite, galiu paprašyti, kad atsiųstų tikslų daiktų sąrašą, tada ir nuspręsite, juos jums atsiųsti ar išmesti. Persiuntimo išlaidos bus išskaičiuotos iš palikimo.

„Išmesti“, – pagalvojo Savana. Taip kaip ji buvo išmesta iš namų.