Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Savana užsimerkė stengdamasi užgniaužti pyktį. Džeradui ji atrodė panaši į ugnikalnį, mėginantį sulaikyti lavos išsiveržimą.

– Paleiskite mano ranką, – jau ramiau paprašė ji. – Ketinu parvežti savo sūnų namo.

Džeradas dar kurį laiką žvelgė jai į veidą ir skysto šokolado spalvos akyse pastebėjo žybčiojant pykčio liepsneles. Tada paleido ją, matė, kaip ji priėjo prie Reganos parduotuvės, giliai atsikvėpė stengdamasi nusiraminti ir atidariusi duris įėjo vidun.

Devinas išėjo į lauką. Stabtelėjęs prie Džerado pasikasė pakaušį.

– Buvo visai įdomus spektaklis.

– Manęs neapleidžia jausmas, kad čia tik įžanga. – Suintriguotas Džeradas susikišo rankas į kišenes ir pasisuko ant kulnų. – Ji slepia daug paslapčių.

– Tokia moteris gali priversti vyrą pamiršti savo vardą. – Šyptelėjęs Devinas pažvelgė į brolį. – Ar tu savąjį dar atsimeni?

– Taip, dar prisimenu. Ko gero, tu buvai teisus sakydamas, kad jai teko susidurti su teisėsauga.

Devinas prisimerkė. Jis atsakingas, kad mieste būtų laikomasi įstatymų ir visi jo gyventojai būtų saugūs.

– Galėčiau surinkti apie ją duomenis.

– Ne, nereikia. Kaip tik to Savana ir tikisi. – Susimąstęs Džeradas pasuko prie automobilio. – Jaučiu nenumaldomą norą nustebinti tą ledi tuo, ko ji visiškai nesitiki. Pamatysime, kas išeis.

– Tau pirmenybė, – sumurmėjo Devinas, kai Džeradas įsitaisė prie vairo. „Tau pirmenybė, – dar kartą pagalvojo. – Kol ta ledi neturi bėdų su teisėsauga.“

Brajanas spoksojo pro automobilio langą, nusukęs nuo motinos nelinksmą veidą. Jis nesuprato, kodėl Konoras negali pas juos permiegoti. Juk dar tik šeštadienis, marios laiko iki bjauraus pirmadienio ryto, kai žadintuvas prikels į mokyklą.

Ką jam taip ilgai veikti be geriausio draugo? Tvarkyti namus, ruošti namų darbus? Brajanas užvertė akis. Tai tas pats kas sėdėti kalėjime.

– Tai tas pats kas sėdėti kalėjime, – pasakė jis garsiai ir atsigręžęs metė į motiną piktą žvilgsnį.

– Taip, kurgi ne, kaliniai kalėjime žaidžia beisbolą ir valgo karamelinius ledus.

– Bet namuose aš neturiu ką veikti, – verkšleno berniukas, visai kaip daugybė kitų devynmečių.

– Aš duosiu tau darbo, – atšovė Savana, kaip ja dėta atšautų bet kuri kita nusiminusi mama. Susigriebusi, ką pasakė, ji vos nesudejavo. – Atleisk, Brajau, turiu daug rūpesčių ir ši naktis ne pati tinkamiausia pasikviesti ką nors pas mus miegoti.

– Tada aš galėjau pasilikti pas Koną. Jo mama neprieštarautų.

„Taiklus smūgis“, – niūriai pagalvojo Savana sukdama į keliuką.

– O tavo mama prieštarauja, čempione, ir tu neturi iš ko rinktis. Pirmiausia gali išnešti šiukšles, kurių neišnešei iš ryto, o paskui susitvarkyti tą juodąją skylę, iki šiol laikomą tavo kambariu. Vėliau imkis matematikos, jei nenori mokytis vasarą.

– Nuostabu. – Kai tik Savana sustabdė automobilį, Brajanas iššoko iš jo ir užtrenkė dureles. Paskui kažką sumurmėjo apie tai, kad jam dar blogiau negu kalėjime, kai ji net per ausis leidžia dūmus.

– Brajanai Moningstarai! – pratrūko Savana. Jam atsisukus, abu kurį laiką stovėjo žaibuodami akimis, kurios buvo beveik juodos iš įsiūčio, skruostai paraudę. – Kodėl, po perkūnais, tu toks panašus į mane? – griežtai paklausė. Tada pakėlė veidą į saulę. – Labiau pasistengusi galėjau turėti mielą, tylią, gerai išauklėtą mergaitę, o ne piktą berniūkštį didelėmis pėdomis.

Jo lūpos sutrūkčiojo.

– Tada pati turėtum išnešti šiukšles. Mergaitė verkšlentų ir sakytų, kad tai per daug nešvarus darbas.

– Aš ir pati galiu išnešti šiukšles, – atrėžė ji. – Manau, taip ir padarysiu, kai ir tave išmesiu į šiukšlinę.

Ji pamėgino jį sučiupti, bet berniukas juokdamasis atšoko.

– Tu per sena mane pagauti.

– Nejaugi? – Ji metėsi į priekį ir puolė šlaitu aukštyn paskui jį. Brajanas sustojo, ėmė šūkauti tyčiodamasis. Tai buvo klaida. Savana sučiupo jį – ne todėl, kad bėgo greitai, o kad labiau patyrusi, be to, bėgti reikėjo netoli, ir abu nugriuvo ant žolės.

– Kuris iš mudviejų senas, gudruoli?

– Tu! – suklykė jis juokdamasis, kai ji negailestingai suleido pirštus jam tarp šonkaulių. – Tau beveik trisdešimt.

– Ne. Atsiimk savo žodžius. – Ji sugriebė jį apkabinusi už kaklo ir krumpliais patrynė plaukus. – Atsiimk savo žodžius ir skaičiuok, Einšteine. Kiek bus iš trisdešimt atimti dvidešimt šešis?

– Nieko! – sušuko jis. – Nulis! – Išsigandęs, kad gali prišlapinti kelnes, jei mama nesiliaus kutenusi, berniukas pasidavė: – Gerai, jau gerai, bus keturi.

– Prisimink tai. Ir nepamiršk, kas vis dar pajėgia tave nugalėti. – Ji apkabino sūnų taip vikriai ir taip stipriai, kad jis net sumirksėjo. – Aš myliu tave, Brajanai. Labai myliu.

– Jėzau, mama! – Jis beviltiškai mėgino ištrūkti. – Žinau.

– Atsiprašau, kad piktai su tavimi kalbėjau.

Jis sutrikęs pabalino akis. Jose jau buvo galima įžvelgti apgailestavimą.

– Ko gero, ir aš turiu atsiprašyti.

– Konoras galės nakvoti pas mus kitą savaitgalį. Pažadu.

– Gerai, puiku.

Savana nepaleido sūnaus ir jis susiraukė. Tačiau buvo ne taip jau blogai, kad ji laikė apkabinusi... nes kitų berniukų arti nebuvo ir jie to nematė. Mama nuostabiai kvepėjo, o jos rankos buvo švelnios. Atmintyje blykstelėjo prisiminimas, kaip ji supo jį ir ramino.

Jis buvo dar mažas ir tikėjo, kad viskas amžinai bus taip, kaip yra. Mama visada buvo ir bus. Brajanas padėjo galvą jai ant peties ir nepasitraukė, kai ji ėmė glostyti jam plaukus.

– Gal kiek vėliau išsikepsime ko nors lauko kepsninėje?

– Žinoma. Nori gardžiųjų mėsainių?

– Taip. Ir keptų bulvyčių.

– Koks mėsainis be bulvyčių? – sumurmėjo ji ir atsiduso. – Brajanai, ar Konoras tau pasakojo ką nors apie savo tėvą?

Ji pajuto, kaip sūnus sustingo, ir švelniai pabučiavo jį į galvą.

– Ar tai paslaptis?

– Panašiai.

– Nenoriu versti tavęs išduoti paslaptį. Tačiau šiandien sužinojau, kad Konoro tėvas mušdavo jo mamą. Pamaniau, jeigu Konoras tau apie tai pasakojo, gal nori pasikalbėti su manimi?

Brajanas iš tikrųjų norėjo pasikalbėti su mama nuo tos minutės, kai Konoras jam viską papasakojo. Konoras net apsiverkė... o Brajanas apsimetė nepastebintis. Tokių dalykų berniukai motinoms nepasakoja.

– Konas sakė, jo tėvas sėdi kalėjime už tai, kad sumušė mamą. Dar sakė, kad jis mušdavo ją žiauriai, iki mėlynių, be to, smarkiai gėrė. Dabar jie skiriasi.

– Suprantama. – Gyvenime Savana buvo mačiusi daugybę tokių vyrų kaip Džo Dolinas ir nepaliovė jų niekinusi. – Ar jis mušdavo ir Konorą? Ir Emą?

– Emos ne. – Buvo dar vienas dalykas, apie kurį kalbėti rizikinga, tačiau Brajanas nesusivaldė ir išpliurpė viską. – Užtai Konui kliūdavo. Tada, kai šalia nebūdavo mamos. Jis pravardžiuodavo jį ir stumdydavo. Sakydavo, kad Konas ištižėlis lepūnėlis, nes mėgsta skaityti knygas ir rašyti rašinius. Bet juk Konas ne ištižėlis.

– Žinoma, ne.

– Jis tikrai labai protingas. Jam beveik nereikia mokytis, ir taip viską žino. Tačiau ranką klasėje kelia retai. Mokytoja turi jo paklausti. – Brajanas spoksojo į mišką nuo įniršio patamsėjusiu veidu. – Kai kurie vaikai kimba prie jo, šaiposi. Dėl tėvo ir dėl to, kad jam nepavyksta toli numesti beisbolo kamuoliuko, vadina jį mokytojos numylėtiniu. Bet kai aš prieinu, jie palieka jį ramybėje.