Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Bet?

– Jis turėjo italų, meksikiečių ir netgi šiek tiek prancūzų kraujo.

– O jūsų motina?

– Anglų ir meksikiečių. Ji buvo rodeo jojikė. Čempionė. Kai buvau penkerių, mama pakliuvo į automobilio avariją. Blankiai ją beprisimenu.

– Mano abu tėvai taip pat jau mirę. – Džeradas draugiškai pasiūlė jai cigariuką. – Skaudi patirtis.

Savana įtraukė dūmo.

– Tėvo mirtis manęs neturėtų labai skaudinti. Praradau jį jau prieš dešimt metų, kai jis mane išspyrė iš namų. Buvau šešiolikmetė ir laukiausi Brajano.

– Kaip gaila, kad jis taip pasielgė, Savana.

– Ai, nieko tokio, juk nepražuvau. – Ji atidavė cigariuką. Pati nežinojo, kodėl jam viską papasakojo, gal kad aplinkui tvyrojo tyla, o šis vyras atidžiai klausėsi. – Atvirai kalbant, pastarosiomis dienomis apie tėvą galvojau daugiau nei kada nors anksčiau. Net neįsivaizduojate, ką aštuoni tūkstančiai dolerių man būtų reiškę prieš dešimt metų. Netgi prieš penkerius. – Gūžtelėjusi pečiais ji atmetė plaukus. – Buvo laikas, kai net aštuoni doleriai man būtų buvę tikras lobis... Et, tai neturi reikšmės.

Jis impulsyviai uždėjo delną jai ant rankos.

– Žinoma, kad turi.

Savana suraukusi antakius pažvelgė į jųdviejų rankas, paskui lėtai ištraukė savąją ir atsistojo.

– Man reikia galvoti apie Brajanas. Todėl viską aptarsiu su juo.

– Leiskite pasakyti dar vieną akivaizdų dalyką. Jūs puikiai išauklėjote sūnų.

Ji nusišypsojo.

– Mes abu vienas kitą auklėjome. Bet dėkui už gerą žodį. Susisieksime.

– Savana. – Džeradas pakilo ir atsistojo priešais ją ant tako. – Čia geras miestelis, žmonės daugiausia malonūs. Niekas čia nesijaučia vienišas, nebent pats to nori.

– Apie tai irgi reikės pagalvoti. Iki pasimatymo, advokate Makeidai.

Džeradas jau daugelį metų nesilankė Mažosios beisbolo lygos rungtynėse. Kai sustabdęs automobilį aikštelėje už miesto įtraukė į save aplink tvyrančių kvapų ir išgirdo šurmulį, susimąstė kodėl. Medinės tribūnos buvo pilnos triukšmingų žmonių. Vaikai arba buvo aikštėje, arba bėgiojo už neaukštos vielinės tvoros, arba stumdėsi tribūnų šešėlyje.

Maisto kioskai viliojo siųsdami mėsainių ir dešrainių kvapus.

Džeradas pasistatė mašiną į ilgą automobilių eilę duobėtame siaurame kelkraštyje ir išlipęs nužingsniavo per nelygiai nupjautą pievelę. Jis žvalgėsi, bene pamatys Savaną, bet žvilgsnis užkliuvo už mažojo Konoro Dolino.

Šviesiaplaukis berniukas ramiai stovėjo eilėje prie maisto ir spoksojo į kojas, o keli stambūs vyresni berniūkščiai kibo prie jo.

– Ei, čia juk tas pusgalvis Dolinas? Kaip tavo seniui patinka kalėjimo kamera?

Konoras didvyriškai niekur nesitraukė, nors jie stumdė jį ir kumščiavo. Priešais stovinti moteris atsigręžė ir kažką piktai pasakė, bet priekabiautojai jos nepaisė.

– Kodėl tu neiškepi jam pyrago su dilde viduje, bukagalvi? Galiu lažintis, toks ištižėlis kaip tu kepa puikius pyragus.

– Sveikas, Konorai, – pasisveikino Džeradas ir perliejo berniūkščius tokiu žvilgsniu, kad priekabiautojai nurūko šalin. – Kaip laikaisi?

– Gerai. – Nuo pažeminimo jo skruostai buvo išmušti raudonomis dėmėmis, pinigus gniaužiantis delnas sudrėkęs iš baimės. – Turiu nupirkti dešrainių ir dar ko nors.

– Hmm... – Džeradas buvo vyras ir suprato: geriau neužsiminti apie tai, ką matė prieš akimirką. – Kodėl tu nežaidi beisbolo?

– Man nelabai sekasi, – dalykiškai paaiškino Konoras. Jis buvo taip įpratęs girdėti, kad yra nevykėlis, jog tuo neabejojo. – Bet Brajanas žaidžia. Brajanas Moningstaras. Jis geriausias komandos žaidėjas.

– Tikrai? – Pastebėjęs, kaip nušvito drovios pilkos berniuko akys, Džeradas susijaudino ir ištiesė ranką pakelti Konoro beisbolo kepuraitės snapelio. Šis instinktyviai atsitraukė, paskui sustingo, ir tai priminė Džeradui, kad gyvenimas šiam devynerių metų vaikui – ne vien beisbolo rungtynės ir dešrainiai. – Labai noriu pamatyti, kaip jis žaidžia, – tęsė Džeradas, lyg nieko nebūtų atsitikę. – Kas jis komandoje?

Susigėdęs dėl bailumo Konoras nudelbė akis į žemę.

– Saugas.

– Nejaugi? Kadaise ir aš buvau saugas.

– Jūs žaidėte beisbolą? – Konoras apstulbęs spoksojo į jį.

– Taip, žaidžiau. Devinas buvo trečios bazės gynėjas, o...

– Šerifas Makeidas irgi žaidė beisbolą? – Dabar nustebimas sumišo su nuoširdžiausia pagarba didvyriams. – Galėčiau lažintis, kad žaidė puikiai.

– Taip, neblogai. – Prisiminimas, kad jam taip ir nepavyko beisbole pranokti Devino, šiek tiek žeidė Džerado išdidumą. – Kiek dešrainių nori, Konorai?

– Aš turiu pinigų. Mama davė. Ir ponia Moningstar. – Jis pamėgino ištiesinti banknotus. – Jai taip pat turiu nupirkti dešrainį. Su garstyčiomis.

– Aš vaišinu. – Džeradas iškėlęs parodė pardavėjui tris pirštus, o Konoras kramtydamas lūpą spoksojo į savo pinigus. – Tada galėsiu būti su tavimi ir ponia Moningstar.

Pirmą dešrainį Džeradas padavė berniukui ir atidžiai stebėjo, kaip šis ant jo išspaudžia ryškiai geltonų garstyčių juostelę.

– Ar tavo mama ir sesuo čia?

– Ne, pone. Mama dirba, o Ema užkandinėje kartu su ja. Bet man leido ateiti čia pasižiūrėti rungtynių.

Džeradas dar nupirko gėrimų ir viską sudėjo į plonu popieriumi išklotą kartoninę dėžutę.

– Ar galėsi visa tai panešti?

– Taip, pone. Žinoma. – Patenkintas, kad juo pasitikima, Konoras nuėjo prie tribūnų nešdamas dėžutę taip, lyg dešrainiai būtų sprogmenys, o gėrimai – degusis skystis. – Mes sėdime ten, viršuje, ponia Moningstar sako, kad iš ten geriau matyti.

„Ji ten irgi gerai matoma“, – pagalvojo Džeradas, kai jie priartėjo prie tribūnų. Savana sėdėjo alkūnėmis įsirėmusi į kelius, delnus pasikišusi po smakru. O jos akys – tai jam teko įsivaizduoti, nes jas slėpė tamsūs akiniai, – žvelgė į sporto aikštelę.

Dėl akių jis suklydo. Savana stebėjo jį, einantį šalia berniuko, vis nušvintantį žudančia šypsena arba trumpai pasisveikinantį, kai kas nors jį užkalbindavo. Jai pro akis neprasprūdo, kad kelios įvairaus amžiaus moterys jam einant pro šalį atlošė pečius arba persibraukė plaukus.

Štai ką priverčia daryti vyras, atrodantis taip kaip Džeradas. Savana staiga suvokė, kad ir jos kūnas nevalingai reaguoja į jo artumą. Matyt, šis vyras gausiai paskleidžia aplink save feromonų. Sekso kvapo.

Dideliais žingsniais jis užkopė į tribūną paskui berniuką. Kartkartėmis paliesdavo kam nors petį ar paspausdavo ištiestą ranką. Savana pakėlė striukę, kurią buvo numetusi į Konoro vietą, ir pasvėrė ant turėklo.

– Graži diena beisbolo rungtynėms, – tarė Džeradas sėsdamasis šalia jos. Jis paėmė iš Konoro dėžutę ir norėdamas padaryti jam vietos, prisislinko prie Savanos. – Daug žmonių susirinko.

– Dabar jau daug. Ačiū, Konai.

– Viską nupirko ponas Makeidas, – paaiškino Konoras ir grąžino jai pinigus.

Savana jau norėjo jų atsisakyti, bet prisiminusi, kas yra išdidumas, susilaikė.

– Ačiū, pone Makeidai.

– Koks rezultatas?

– Mes atsiliekame vienu tašku. – Ji atsikando didelį kąsnį dešrainio. – Tačiau mūsiškiai netrukus atakuos.

– Brajanas muš trečias. – Konoras mandagiai sukramtė ir nurijo kąsnį, tada vėl prabilo: – Jis surinko daugiausia taškų.

Džeradas pamatė, kad aikštėje pasirodė pirmasis berniukas su ryškiai oranžine apranga, ant kurios puikavosi komandos rėmėjos Edės užkandinės reklama.