Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Brajanas išdundėjo iš daržinės.

– Juk to ir norėjote, – pasakė Džeradas.

– Esu jau suaugusi ir suprantu, kad visko, ko noriu, negaliu turėti. – Savana atsiduso ir padėjo kačiuką šalia katės pažįsti kartu su broliukais ir sesutėmis. – Su dviem katėmis nė kiek ne daugiau rūpesčių nei su viena. – Ji ėmė stotis žvilgtelėjusi iš apačios į Džeradą ir šis skubiai pakišo ranką jai po pažastimi norėdamas padėti. – Ačiū. – Ji apėjo jį ir patraukė į šviesą. – Kas jūs esate iš tikrųjų: ūkininkas, apsimetantis advokatu, ar advokatas, apsimetantis ūkininku?

– Šiuo metu jaučiuosi esąs ir advokatas, ir ūkininkas. Pastaruosius kelerius metus praleidau Heigerstaune. – Jis prisiderino prie jos, iš lėto žengiančios dideliais žingsniais. – Kai prieš keletą mėnesių grįžau, turėjau begalę reikalų mieste, tai nelabai galėjau padėti Šeinui ir Devinui.

– Devinui? – Savana stabtelėjo lauke, kur skaisčiai švietė kaitri saulė. – A, tiesa, šerifui. Taip, Brajanas jį minėjo. Ar ir Devinas čia gyvena?

– Retkarčiais pasilieka pernakvoti, bet gyvena šerifo būstinėje.

– Kovoja su nusikaltėliais mieste, kuriame tik du šviesoforai?

– Devinas į viską žiūri rimtai. – Jis pažvelgė į Brajaną, kuris zujo aplink Šeiną, ginantį karves atgal į ganyklą. – Ar apgalvojote, kaip elgsitės su tėvo palikimu?

– Palikimas. Koks rimtas žodis. Taip, galvojau apie tai. Reikės pasikalbėti su Brajanu. – Pastebėjusi, kad Džeradas kilstelėjo antakį, ji ramiai paaiškino: – Mes esame lygūs, pone Makeidai. Jis turi teisę pareikšti nuomonę. Tačiau šiandien po pietų vyks Mažosios beisbolo lygos rungtynės, aš nenoriu atitraukti nuo jų sūnaus dėmesio. Iki pirmadienio jums atsakysiu.

– Puiku. – Džeradas vėl nusuko akis ir prisimerkė. Savana šyptelėjo pastebėjusi jose susierzinimą.

– Leiskite spėti. Jūsų brolis vėl žiūri į mano užpakalį?

Nustebęs Džeradas pažvelgė į ją.

– Iš kur žinote?

Ji sodriai nusijuokė.

– Moterys tokius dalykus jaučia, branguti. Tik kartais apsimeta nepastebinčios. – Ji žaibiškai grįžtelėjo per petį ir pamerkė Šeinui. – Eime, Brajanai, turi dar daug darbų padaryti prieš rungtynes.

Ji ėjo per mišką klausydamasi, kaip šalia be perstojo Brajanas čiauška apie kačiukus, rungtynes ir Makeidų ūkio gyvulius.

Jis buvo laimingas – o tai svarbiausia. Ir saugus. Ji pasielgė teisingai. Pati priėmė sprendimą. Laiku susigriebė, nepradėjo dūsauti ir neišklojo savo rūpesčių sūnui. Kartais taip sunku nuspręsti, kas teisinga.

– Brajanai, gal pabėgėk greičiau? Padaryk tuos darbus ir apsivilk sportinę aprangą. Aš truputį pasėdėsiu čia.

Jis sustojo, paspyrė akmenuką.

– Kodėl tu taip dažnai čia sėdi?

– Dėl to, kad man ši vieta patinka.

Jis atidžiai žvelgė jai į veidą ieškodamas ženklų.

– Ar mes tikrai liksime čia gyventi?

Savanai truputį suspaudė širdį, ji pasilenkė jo pabučiuoti.

– Taip, liksime.

Brajano veidą iškart nušvietė šypsena.

– Šaunu, – tarė ir nubėgo palikdamas ją vieną stovėti ant tako.

Ji atsisėdo ant išvirtusio medžio, užsimerkė ir pamėgino atsikratyti visų minčių.

Daug kas trukdė medituoti – prisiminimai, klaidos, abejonės. Savana atkakliai vijo juos nuo savęs, pasinerdama į aplink tvyrančią ramybę ir stengdamasi negalvoti apie rūpesčius.

To ji išmoko vaikystėje, kai pasidarydavo per sunku ištverti gyvenimo sumaištį. Ilgas keliones barškančiu pikapu, daugybę valandų dvokiančiuose arklių aptvaruose, garsius balsus, iš alkio maudžiantį skrandį, piktą kūdikių rėkimą, menkai šildomų kambarių vėsą. Visa tai ji pajėgė ištverti tik retkarčiais atsiribodama nuo viso pasaulio ir bent kelioms minutėms panirdama į save.

Tada sprendimai tapdavo aiškesni, ji atgaudavo pasitikėjimą savo jėgomis.

Džeradas žvelgė it užburtas – lyg miške aptikęs kokią mistinę būtybę. Egzotiškas jos veidas visiškai ramus, kūnas sustingęs. Nenustebtų pamatęs jai ant peties nutupiant drugelį ar kokį ryškiaspalvį paukštį.

Šie miškai nuo seno buvo jo. Jo asmeninė erdvė. Intymi vieta. Tačiau būdama čia ji miško ramybės netrikdė. Džeradas nenustebo pamatęs čia šią moterį. Tikėjosi ją rasti, kažkuriame sąmonės užkaboryje slėpėsi mintis, kad tereikia žinoti, kada ieškoti.

Jis bijojo net sumirksėti, lyg ji galėtų akimirksniu išnykti visiems laikams.

Savana lėtai atsimerkė ir pažvelgė jam į akis.

Kurį laiką nė vienas iš jų nepajėgė ištarti nė žodžio. Savana juto, kaip oro gurkšnis įstrigo gerklėje. Buvo įpratusi, kad vyrai spokso į ją. Jie spoksodavo netgi tada, kai ji buvo dar vaikas. Kartais tai erzindavo, kartais keldavo juoką arba susidomėjimą. Tačiau dar niekada nebuvo taip netekusi žado kaip dabar, susidūrusi su nemirksinčių vasaros žolės žalumo akių žvilgsniu.

Džeradas pajudėjo pirmas, žengė žingsnį artyn ir pasaulis vėl ėmė suktis.

– Nemėgstu sakyti to, kas ir taip aišku. – Jis prisėdo šalia jos ant rąsto – ir dėl to, kad norėjo, ir kad jam linko keliai. – Bet jūs pribloškianti.

Pasijutusi truputį tvirčiau Savana pasuko galvą.

– Argi dabar neturėtumėte arti lauko ar dirbti kokio kito darbo?

– Jau daugybę metų Šeinas niekam nepatiki savo traktoriaus. O jums ar nereikia eiti į beisbolo rungtynes?

– Dar turiu porą laivų valandų. – Savana giliai atsikvėpė ir apsidžiaugė, kad lengvai pavyko. – Tai kas čia įsibrovėlis, jūs ar aš?

– Ko gero, mes abu. – Džeradas išsitraukė cigariuką ir susirado degtukus. – Čia mano brolio valdos.

– Maniau, ūkis jūsų visų.

– Taip ir yra. – Jis užsitraukė, paskui išpūtęs dūmų debesį stebėjo, kaip jie plaikstosi saulėje. – Šis rėžis priklauso Reifui.

– Reifui? – Savana kilstelėjo antakius. – Tik nesakykite, kad jūsų yra ir daugiau

– Mes keturi.

Džeradas stengėsi neparodyti nustebimo, kai čiupusi jam iš rankos cigariuką Savana nerūpestingai patraukė dūmo.

– Keturi Makeidai, – ištarė susimąsčiusi. – Keista, kad miestas išliko nesugriautas. Ir nė viena moteris nesugebėjo jūsų supančioti?

– Reifas vedęs. Aš irgi buvau.

– A. – Ji atidavė jam cigariuką. – O dabar grįžote į ūkį.

– Teisingai. Beje, jeigu nebūčiau taip ilgai dvejojęs, dabar gyvenčiau namelyje, kuriame gyvenate jūs.

– Tikrai?

– Taip. Savo namą mieste parduodu ir dairausi ko nors čia. Bet kai ėmiau ieškoti būsto šiose apylinkėse, jūs jau buvote pasirašiusi pirkimo sutartį. – Jis paėmė pagaliuką ir ėmė piešti ant žemės. – Čia ūkis, – paaiškino nubrėžęs kelias linijas. – Čia Reifo namai. O čia jūsų namelis.

Žiūrėdama į trikampį Savana suspaudė lūpas.

– Hmm... Tada Makeidams priklausytų geras gabalas kalno. Prašovėte pro šalį, advokate Makeidai.

– Taip atrodo, ponia Moningstar.

– Manau, galite vadinti mane Savana, jeigu jau esame kaimynai. – Paėmusi iš jo pagaliuką ji pabaksnojo į viršutinį trikampio kampą. – Ar tai tas mūrinis namas, kuris matyti ant kalvos nuo kelio, vedančio į miestą?

– Taip. Senasis Barlou namas.

– Jame vaidenasi.

– Jau girdėjote tokias kalbas?

– Negirdėjau. – Savana smalsiai pažvelgė į jį. – O ką, sklando kalbos?

Džeradui užteko akimirkos, kad suprastų, jog ji nejuokauja.

– Kodėl sakote, kad ten vaidenasi?

– Tai lengva pajusti, – paprastai paaiškino ji. – Šiuose miškuose irgi tas pats. Čia neramu. – Jam įsispoksojus į ją Savana nusišypsojo. – Turiu indėnų kraujo. Aš iš apačių. Mano tėvas mėgo girtis, kad jis grynakraujis, bet... – Savana nutilo ir nusisuko.