Нора Робертс: Išdidusis Džeradas Makeidas

– Tėvas jums paliko septynis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt penkis dolerius. Ir dar šiek tiek smulkiųjų.

Džeradas pastebėjo, kaip ranka su stikline stabtelėjo, sudvejojo ir tęsė kelionę prie lūpų. Savana gėrė lėtai, susimąsčiusi.

– Iš kur jis gavo tuos septynis tūkstančius dolerių?

– Neturiu supratimo. Tačiau pinigai šiuo metu yra einamojoje sąskaitoje Talsos banke. – Jis pasidėjo portfelį ant staliuko mėsai ir atsegė. – Jums reikia tik parodyti kokį nors asmens dokumentą, pasirašyti šiuos popierius ir paveldėta suma bus pervesta į jūsų sąskaitą.

– Man nereikia tų pinigų. – Jos jausmus išdavė stiklinės barkštelėjimas į bufetą. – Aš nenoriu jo pinigų.

Džeradas padėjo popierius ant stalo.

– Tie pinigai jūsų.

– Sakiau – man jų nereikia.

Džeradas kantriai nusiėmė akinius ir užsikabino už viršutinės švarko kišenės.

– Suprantu, kad jūsų ryšiai su tėvu buvo nutrūkę.

– Nieko jūs nesuprantate, – atšovė Savana. – Jums tereikia žinoti, kad tų prakeiktų pinigų aš nenoriu. Todėl susidėkite popierius į savo prašmatnų portfelį ir dinkite iš čia.

Džerado, puikiai pripratusio prie ginčų, žvilgsnis išliko ramus.

– Jūsų tėvo valia, jei pati nenorėsite ar negalėsite priimti palikimo, pinigai atiteks jūsų vaikui.

Jos akys sužvilgo it išlydytas metalas.

– Palikite mano sūnų ramybėje.

– Įstatymai...

– Pasikarkite su tais savo įstatymais. Jis yra mano sūnus. Mano. Ir toks yra mano sprendimas. Mes nenorime tų pinigų, mums jų nereikia.

– Ponia Moningstar, jūs galite atsisakyti vykdyti tėvo valią, bet tada į procesą įsitrauks teismai ir reikalas, kurį galima visai paprastai išspręsti, taps labai sudėtingas. Po galais, neapsisunkinkite gyvenimo. Paimkite pinigus ir išleiskite juos per savaitgalį Rine, atiduokite labdarai arba sudėkite į skardinę ir užkaskite kieme.

Ji prisivertė nusiraminti, nors jausmams įsisiautėjus buvo nelengva.

– Pasakiau paprastai ir aiškiai. Jo pinigų aš neimsiu. – Išgirdusi trinktelint laukujes duris Savana pasuko galvą. – Čia mano sūnus, – pasakė ir metė Džeradui žudantį žvilgsnį. – Nedrįskite jam nieko pasakoti.

– Labas, mama! Mudu su Konoru... – Jis staiga sustingo, tas aukštas liesas berniukas su motinos akimis ir po atbulai užmaukšlinta beisbolo kepuraite bet kaip sukištais plaukais. Pastebėjęs Džeradą nužvelgė jį smalsiai, nors ir su nepasitikėjimu. – Kas jis?

Šiai šeimai būdingos prastos manieros, nusprendė Džeradas.

– Esu Džeradas Makeidas, kaimynas.

– Jūs Šeino brolis. – Berniukas priėjo prie motinos, paėmė jos limonado stiklinę ir keliais gurkšniais godžiai ją ištuštino. – Šeinas šaunus. Pas jį mes su Konoru ir buvome, – paaiškino motinai. – Makeidų ūkyje. Didelė ruda katė atsivedė kačiukų.

– Ir vėl? – sumurmėjo Džeradas. – Šį kartą aš pats nuvešiu ją pas veterinarą sterilizuoti. Tu buvai su Konoru, – dar pridūrė. – Konoru Dolinu.

– Taip. – Berniukas įtariai stebėjo jį per akinių viršų.

– Jo mama yra mano draugė, – paprastai paaiškino Džeradas.

Savana raminamai uždėjo ranką sūnui ant peties.

– Brajanai, lipk į viršų ir apsitvarkyk. Tuoj pradėsiu ruošti vakarienę.

– Gerai.

– Buvo malonu susipažinti su tavimi, Brajanai.

Berniukas nustebo, paskui šyptelėjo.

– Taip, šaunu. Iki pasimatymo.

– Jis panašus į jus, – tarė Džeradas.

– Taip, tikrai. – Jos veidas sušvelnėjo klausantis laiptais liuoksinčio sūnaus. – Ketinu name pagerinti garso izoliaciją.

– O aš mėginu įsivaizduoti, kad jis bičiuliaujasi su Konoru.

Linksmumą jos akyse taip vikriai pakeitė susierzinimas, kad Džeradas liko pakerėtas.

– Jums tai sunkiai sekasi?

– Mėginu įsivaizduoti, – pakartojo Džeradas, – kaip toks gyvas ką tik laiptais užlėkęs berniūkštis galėjo išsirinkti į draugus tylų ir be galo drovų Konorą. Tokie savimi pasitikintys vaikai, koks yra jūsų sūnus, paprastai nesirenka į Konorą panašių tylenių.

Susierzinimas atlėgo.

– Jie prisiderino vienas prie kito. Brajanas nedaug turėjo progų įsigyti draugų. Mes ne kartą kraustėmės iš vietos į vietą. Viskas keitėsi.

– Kas atviliojo čia?

– Aš buvau... – Ji nutilo ir kreivai šyptelėjo. – Stengiatės elgtis kaimyniškai, kad suminkštėčiau ir problema išsispręstų. Nieko iš to neišeis.

Savana pasisuko ir paėmė iš šaldytuvo supakuotą vištienos krūtinėlę.

– Septyni tūkstančiai dolerių yra didžiulė suma. Jeigu dabar padėsite juos į studijų sąskaitą, kai ateis laikas, jūsų sūnui bus gera parama.

– Jei baigęs mokyklą Brajanas norės studijuoti, aš pati jį finansuosiu.

– Man pažįstamas išdidumas, ponia Moningstar. Gal todėl iškart suprantu, kada neverta leisti jam pasireikšti.

Ji vėl atsisuko ir persimetė kasą per petį.

– Jūs tikriausiai esate iš tų kantrių, mandagių vyrų, kurie gyvena pagal taisykles, pone Makeidai.

Nuo Džerado šypsenos Savana vos nesumirksėjo. Neabejojo, kad kai kuriose valstijose toks ginklas kaip šypsena yra nelegalus.

– Matyt, nedažnai būnate mieste, ar ne? – suniurnėjo jis. – Ten apie mane išgirstumėte kitokių dalykų. Kada nors paklausinėkite apie Makeidus Konoro mamą, ponia Moningstar. O dokumentus jums paliksiu. – Jis vėl užsidėjo akinius nuo saulės. – Viską apgalvokite ir man paskambinkite. Telefono numerį rasite abonentų knygoje.

Ji sustingo kaip įbesta, susiraukusi, su pakuote žalios vištienos rankose. Nė nesujudėjo, kol užriaumojo Džerado automobilio variklis, o sūnus skriste nuskrido laiptais žemyn.

Savana skubiai pagriebė dokumentus ir įmetė į artimiausią stalčių.

– Ko jam reikėjo? – panoro sužinoti Brajanas. – Ir kodėl jis vilki kostiumą?

– Daugybė vyrų dėvi kostiumus. – Ji vengė tiesiai atsakyti, bet meluoti nenorėjo, ypač Brajanui. – Nelįsk prie šaldytuvo. Aš ruošiu vakarienę.

Įsitvėręs šaldytuvo rankenos Brajanas pabalino akis.

– Mirštu iš bado. Nesulauksiu vakarienės.

Savana paėmė iš dubens obuolį ir metė per petį. Nusišypsojo išgirdusi, kaip Brajanas jį pagavo.

– Šeinas mums leido užeiti pas juos rytoj po pamokų vėl pažiūrėti kačiukų. Jų ūkis iš tiesų nuostabus. Reikėtų ir tau jį pamatyti, mama.

– Esu mačiusi ne vieną ūkį.

– Bet šis labai tvarkingas. Ten yra ir du šunys. Fredas ir Estela.

– Fredas ir... – Savana prapliupo juoku. – Gal tikrai reikės ten užsukti.

– Nuo pastogėje sukrauto šieno puikiai matyti miestas. Konoras sako, kad kai kurie mūšiai kadaise vyko čia, šiuose laukuose. Tikriausiai jie buvo pilni žuvusiųjų.

– Dabar tai iš tikrųjų žadina jausmus.

– Aš pamaniau... – Brajanas atsikando obuolio ir stengėsi kalbėti nerūpestingai. – Pamaniau, gal norėtum nueiti pasižiūrėti kačiukų.

– O, tikrai?

– Na, taip. Konoras sako, kad Šeinas tikriausiai juos išdalys, kai jie atjunks nuo katės. Ko gero, ir tu norėtum.

Ji uždengė kepamą vištieną.

– Norėčiau?

– Taip, žinoma, kad nebūtų liūdna, kai aš išeinu į mokyklą. – Jis kerinčiai nusišypsojo. – Nesijaustum vieniša.

Savana perkėlė svorį ant vienos kojos ir atidžiai pažvelgė į jį.

– Gerai pasakei, Brajau. Tikrai gerai.

Kaip tik to jis ir tikėjosi.

– Tai ar galiu pasiimti kačiuką?

Ji būtų mielai padovanojusi jam visą pasaulį, ne vien mažą kačiuką.

– Žinoma.