Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Džeradas Makeidas nenorėjo pralaimėti.

– Jie ateina, – sušnabždėjo Džeradas.

Devinas linktelėjo. Jis klausėsi šakelių traškėjimo, krūmų šnarėjimo ir laukė tinkamos akimirkos.

– Reifas nuėjo ana ten, o Šeinas apeina mus iš užpakalio.

Džeradas neabejojo tuo, ką pasakė Devinas. Brolio pojūčiai lyg katės.

– Aš sudorosiu Reifą. Tu būk čia, kol pamatysi mus kaunantis. Šeinas bėgte atbėgs. Tada tu ir sutvarkysi jį.

Džerado akys nušvito iš nekantrumo. Broliai sumušė rankomis. „Pergalė arba mirtis!“

Džeradas pirmąkart pastebėjo pablukusius melsvus marškinius, kai jie šmėkštelėjo prieš akis priešui bėgant nuo medžio prie medžio. Jis tykojo kantriai lyg gyvatė. Paskui, šūktelėjęs kraują stingdančiu balsu, šoko į priekį.

Šis šuolis juos abu pernešė per purvynę tiesiai į spygliuotą gervuogyną.

Užpuolimas buvo puikus, netikėtas, bet Džeradas ne toks kvailas, kad patikėtų, jog tai jau visko pabaiga. Reifas – klastingas priešas, tai patvirtintų bet kuris Antietamo pradinės mokyklos mokinys. Jis kovėsi su kažkokiu šėtonišku džiaugsmu, puikiai suprantamu Džeradui.

Juk iš tiesų nieko nėra smagiau kaip karštą vasaros dieną velėti kam nors šonus, kai ore jau tvyro mokyklos grėsmė, o visi sunkūs rytiniai darbai nudirbti.

Dygliai draskė drabužius ir odą. Berniukai, ieškodami atramos į purvą klimpstančiais sportbačiais, apsidaužę kumščiais ir alkūnėmis išsikapstė atgal į taką. Netoliese vyko kitos kautynės – buvo girdėti keiksmai, kriokimas ir ausiai malonus išdžiūvusių lapų čežėjimas kariams voliojantis ant žemės.

Broliai Makeidai jautėsi lyg danguje.

– Esi miręs, tu niekše sukilėli! – sušuko Džeradas sugriebęs Reifą už kaklo.

– Į pragarą keliausi kartu su manimi, lavone! – jam atsakydamas šūktelėjo Reifas.

Galiausiai smagiai apsikumščiavę jie nusirito tolyn vienas nuo kito, purvini, uždusę, springdami juoku.

Šluostydamasis kraują nuo prakirstos lūpos Džeradas grįžtelėjo pažvelgti, kaip jo kariai puola priešą. Regis, Devinui pamušta akis, o Šeinui pradrėksti džinsai. Dėl to jie turės rūpesčių.

Jis palaimingai atsiduso žvelgdamas į saulės nutviekstus medžių lapus.

– Ketini juos išskirti? – nelabai susidomėjęs paklausė Reifas.

– Nee... – Džeradas nerūpestingai nusišluostė kraują nuo smakro. – Jie patys tuoj baigs.

– Žadu eiti į miestą. – Vis dar trykštantis energija Reifas pašoko ir nusivalė kelnes. – Nusipirksiu gazuoto gėrimo pas Edę.

Devinas su Šeinu liovėsi imtis ir žvilgtelėjo į jį.

– Ar turi pinigų?

Iššiepęs dantis Reifas sužvangino monetas kišenėje.

– Galbūt.

Garsiai riktelėjęs jis nusibraukė plaukus nuo akių ir pasileido tekinas.

Tik tiek ir tereikėjo, kad Devinas su Šeinu pultų iš paskos. Paskatinti džiuginančios progos iškratyti centus Reifui iš kišenių jie atsitraukė vienas nuo kito ir nurūko jam iš paskos.

– Bėgame kartu, Džeri! – atsigręžęs šūktelėjo Šeinas. – Mes lekiame pas Edę!

– Lėkite, aš jus pasivysiu!

Tačiau jis ir toliau gulėjo ant nugaros įsispoksojęs į saulę, žvilgčiojančią pro tankią lapiją. Brolių žingsniams nutilus jam pasirodė, kad girdi senojo mūšio garsus. Mortyrų dundėjimą ir mirštančiųjų šauksmus.

Paskui, visiškai šalia savęs, pajuto trūkčiojantį nuo savųjų pasimetusių, išsigandusių karių kvėpavimą.

Jis užsimerkė. Buvo taip pripratęs prie šio miško vaiduoklių, kad nebijojo. Gaila, negalėjo su jais susitikti ir paklausti, kaip jaučiasi žmogus, pasiryžęs rizikuoti gyvybe ir siela. Troško suprasti, kaip galima taip mylėti idealą, gyvenimo būdą ar dar kažką, kad viską atiduotum stengdamasis jį apginti.

Nusprendė, jog ir jis galėtų pasiaukoti dėl šeimos, dėl tėvų ir brolių. Tačiau tai visai kas kita. Tai... šeima.

Pasižadėjo sau vieną dieną išgarsėti. Žmonės žvelgdami į jį žinos, kad tai jis, Džeradas Makeidas, vyras, apgynęs savo idealus, daręs tai, ką reikėjo daryti, ir niekada nevengęs kovos.

1

Džeradas norėjo šalto alaus. Jau juto skonį to pirmo didelio gurkšnio, kuris padės nuplauti bjaurios dienos teisme nuosėdas, pamiršti kvailį teisėją ir klientę, lėtai varančią jį iš proto.

Jam buvo nė motais, kad ji tikrai kalta – buvo bendrininkė daugybės smulkių įsilaužimų vakariniame Heigerstaune prieš ir po tiriamojo įvykio. Tiek to. Jis gali ginti ir kaltą žmogų. Toks jo darbas. Tačiau mirtinai pavargo nuo nesiliaujančio klientės priekabiavimo.

Šios moters požiūris į advokato ir kliento santykius buvo gerokai iškreiptas. Beliko tikėtis, jog pakankamai aiškiai leido jai suprasti, kad jei dar kartą sugriebs jį už užpakalio, jis paliks ją vieną ant ledo.

Kitomis aplinkybėmis jis gal būtų tai priėmęs tik kaip nereikšmingą įžeidimą, netgi iš to pasišaipęs, bet dabar užgriuvo tiek rūpesčių ir darbų, kad juokauti nebuvo noro.

Irzliu judesiu Džeradas įstūmė kompaktinę plokštelę į automobilio grotuvą ir leido Mocartui lydėti jį vingiuotu keliu namo.

Tik vieną kartą sustos, pažadėjo pats sau. Vieną kartą ir trumpam, o tada jau bus šalto alaus eilė.

Nereikėtų nė trumpam stabtelėti, jei ta Savana Moningstar teiktųsi atsiliepti į jo skambučius.

Džeradas pajudino pečius stengdamasis juos atpalaiduoti, o paskui spustelėjo pedalą, norėdamas truputį pasimėgauti neleistinu greičiu. Pažįstamu keliu lėkė greitai, beveik nepastebėdamas nei pirmųjų gležnų pavasario pumpurų ant medžių, nei švelnaus besiskleidžiančių sedulų žiedų rūko.

Jis pristabdė praleisdamas skuodžiantį kiškį, aplenkė į Antietamą važiuojantį pikapą. Tikėjosi, kad Šeinas jau bus pradėjęs ruošti vakarienę, bet prisiminė, jog šiandien jo paties eilė virti, ir nusikeikė.

Rūstumas tiko jo griežtų bruožų veidui su ne visai tobula du kartus sulaužyta nosimi ir kampuotu smakru. Už tamsintų akinių, po juodais lenktais antakiais švietė šaltos ryškiai žalios akys. Nors lūpos buvo piktai suspaustos, vis tiek atrodė patraukliai.

Žvelgdamos jam į lūpas moterys susimąstydavo... Džeradui šypsantis smakre išryškėdavo duobutė, tada jos atsidusdavo ir klausdavo savęs, kaip jo žmona galėjo jį paleisti.

Teismo salėje Džeradas išsiskirdavo iš kitų. Plačiapetis, siaurų klubų, tvirtas ir liemeningas jis visuomet atrodė nepriekaištingai su pagal užsakymą siūtu kostiumu, tačiau net elegantiški drabužiai negalėjo paslėpti iš jo trykštančios jėgos.

Ant iškrakmolytos baltų marškinių apykaklės patraukliai krito juodų plaukų garbanos.

Teismo salėje jis jau nebe tas Džeradas Makeidas, kuris kone nuo pat gimimo dienos nutrūktgalviškai siautė su broliais po apylinkes. Čia jis advokatas Džeradas Makeidas.

Vos išvažiavęs į užmiestį žvilgtelėjo į aukštai ant kalvos stovintį pastatą. Tai buvo senasis Barlou namas, kurį nusipirko į miestą sugrįžęs brolis Reifas. Džeradas pastebėjo Reifo automobilį stataus šlaito viršuje ir sudvejojo.

Kilo pagunda užsukti pas brolį ir pamiršus visus nemalonumus išgerti alaus drauge su juo. Tačiau žinojo – jeigu Reifas nedirba, nekala plaktuku, nepjauna pjūklu ar nedažo kurios nors namo, rudenį turinčio tapti viešbučiu, dalies, tai laukia grįžtančios žmonos.

Džeradą vis dar stebino, kad blogiausias iš blogiausių Makeidų – vedęs vyras.

Taigi jis prariedėjo pro šalį ir pasuko į kairę keliu, kuriuo galima apvažiuoti Makeidų namą ir nedidelį šalia jo esantį žemės sklypą.