Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

Brajanas puolė jai į glėbį ir Savana skambiai nusijuokė.

Po vakarienės, kai indai buvo suplauti, namų darbai, kurie ją taip gąsdino, atlikti, o vaikas, pats brangiausias žmogus šiame pasaulyje, su visa beisbolo kepuraite paguldytas į lovą, Savana įsitaisė sūpuoklėse priekinėje verandoje ir įsispoksojo į mišką.

Jai patikdavo stebėti, kaip čia temsta, lyg naktis turėtų pirmumo teisę. Vėliau galbūt pasigirs pelėdos ūbavimas arba Šeino Makeido galvijų baubimas. Kartais, kai būdavo labai tylu arba po lietaus, galėjai išgirsti ir upelio čiurlenimą.

Pavasaris buvo pernelyg ankstyvas ir jonvabaliai, tos žybčiojančios švieselės, neskraidė. Savana nekantriai laukė pasirodant jonvabalių, tikėjosi, kad Brajanas dar neišaugo iš to amžiaus, kai labai smagu juos vaikytis. Ji norėjo matyti, kaip jis bėgioja po kiemą šiltą vasaros naktį, kai danguje mirksi žvaigždės, oras prisisunkęs žydinčių gėlių kvapo, o tankaus miško uždanga užstoja juos nuo viso pasaulio.

Norėjo, kad jis turėtų kačiuką, su kuriuo galėtų žaisti, draugų, kuriuos vadintų savais, ir vaikystę, nestokojančią akimirkų, kurias pameni iki dienų galo.

Tokią vaikystę, kokios ji niekada neturėjo.

Įsiūbavusi sūpuokles Savana atsilošė ir paniro į tobulą kaimiškos nakties ramybę.

Prireikė dešimties ilgų ir sunkių metų, kol atsidūrė čia, ant šių sūpynių šio namo prieangyje. Tačiau ji nė akimirką nieko nesigailėjo. Nei savo pasiaukojimo, nei skausmo, nei rūpesčių, nei rizikos. Gailėdamasi dėl ko nors vieno turėtų gailėtis dėl visko. Gailėtis dėl ko nors vieno būtų tas pats kas gailėtis, kad turi Brajaną. O tai neįmanoma.

Dabar ji turėjo viską, ko siekė, ir visa tai pelnė pati, kad ir kokius sunkumus teko įveikti.

Ji buvo kaip tik ten, kur ir norėjo būti, buvo tas, kas norėjo būti, ir jokiems praeities vaiduokliams neleis visko sugadinti.

Kaip tėvas drįso siūlyti jai pinigus, kai visą gyvenimą ji iš jo troško vienintelio dalyko – meilės?

Vadinasi, Džimas Moningstaras mirė. Daug gėręs, sunkiai gyvenęs užsispyręs kalės vaikas jau prisijodinėjo savo paskutiniu žirgu ir užmetė lasą ant savo paskutinio buliaus. Dabar ji turėtų gedėti. Dabar ji turėtų būti dėkinga, kad galiausiai jis prisiminė ją. Ir anūką, kurio nenorėjo ir niekada nematė.

Išdidumas jam buvo svarbesnis už dukterį ir mažą gyvybės kibirkštėlę joje. Dabar, kai prabėgo šitiek metų, jis panoro viską užglaistyti mažiau nei aštuoniais tūkstančiais dolerių.

„Po velnių“, – pagalvojo nuvargusi Savana ir užsimerkė. Net aštuoni milijonai nepadėtų visko pamiršti ir nenupirktų jos atlaidumo. Ir joks advokatas su prašmatniu kostiumu, žudančiomis akimis ir sidabriniu liežuviu jos nuomonės nepakeis.

Tegul tas Džeradas Makeidas keliauja pragaran kartu su Džimu Moningstaru.

Jam nebuvo jokio reikalo atvažiuoti čia lyg į savo namus, stovėti jos virtuvėje, siurbčioti limonadą, kalbėti apie sąskaitą studijoms ir meiliai šypsotis jos sūnui. Jis neturėjo jokios teisės nukreipti tos šypsenos į ją... bent jau ne taip įžūliai... ir žadinti seniai užmigdytus jausmus.

Na, galų gale, ji dar nemirė, pagalvojo ir nuoširdžiai atsiduso. Kai kurie vyrai atrodo gimę vien tam, kad moteriai sudrėktų tam tikra vieta.

Savana nenorėjo tokią nuostabią pavasario naktį sėdėti čia ir galvoti, kaip seniai neglaudė glėbyje jokio vyro ir pati nebuvo glaudžiama. Tiesą sakant, ji visai nenorėjo galvoti, tačiau jis atžingsniavo per jos pievutę ir greičiau nei per akimirką supurtė jos kruopščiai susikurtą pasaulį.

Tėvas mirė, o ji netgi labai gyva. Trumpas advokato Makeido vizitas leido aiškiai įsisąmoninti šiuos abu dalykus.

Ir nors labai norėtų to išvengti, jai teks pripažinti ir viena, ir kita. Ilgainiui vėl turės susidurti su Džeradu. Jeigu pati į jį nesikreips, jis vėl čia atvažiuos. Su atkaklia veido išraiška, dailiu kostiumu, su kaklaraiščiu arba be jo.

Todėl reikės nuspręsti, ką daryti. Be to, teks viską papasakoti Brajanui. Jis turi teisę žinoti, kad jo senelis mirė. Ir turi teisę žinoti apie palikimą.

Tačiau šįvakar ji apie tai negalvos, nesirūpins ir į tai nesigilins.

Savana ilgai nejuto, kad skruostai šlapi nuo ašarų, pečiai krūpčioja, o rauda drasko gerklę. Susigūžusi į kamuoliuką ji nuleido galvą ir priglaudė veidą prie kelių.

– Ak, tėveli...

2

Džeradas nebuvo nusistatęs prieš ūkio darbus. Neketino kaip Šeinas tokiu būdu pelnyti duonos kasdieninės, tačiau vieną kitą valandą per dieną pasidarbuoti ūkyje buvo visai neblogai. Nuo tada, kai nusprendė parduoti namą mieste ir grįžo namo, griebdavosi ūkio darbų, kai tik turėdavo laiko. Tai buvo darbai, kurių negali pamiršti – raumenys tuoj patys prisimena. Ir tu melži, šeri, ari, sėji.

Išsirengęs iki prakaitu permirkusių marškinėlių ir senų džinsų jis tempė karvėms glėbius šieno. Juodmargės drimbino prie ėdžių kliūdamos viena už kitos, mojuodamos uodegomis. Jų kvapas jam priminė jaunystę, o labiausiai tėvą.

Bakas Makeidas laikė karves ir savo sūnus išmokė vertinti jas atsakingai, kaip pragyvenimo šaltinį. Jam ūkininkavimas buvo gyvenimo būdas – kaip dabar Šeinui. Pasinėręs į ūkio darbus Džeradas susimąstė, ką tėvas pagalvotų apie sūnų advokatą.

Tikriausiai šiek tiek apstulbtų pamatęs jį su kostiumu ir kaklaryšiu, nuolat rengiantį įvairiausius dokumentus ir dedantį į aplankus. Džeradas vylėsi, kad tėvas juo didžiuotųsi. Jam reikėjo tikėti, kad tėvas didžiuotųsi.

Tačiau po savaitės teismo salėse ir sėdint prie dokumentų visai neblogai šitaip praleisti savaitgalį, mąstė jis.

Netoliese gindamas karves prie šėryklos nerūpestingai švilpavo Šeinas. Jis atrodė visai kaip kadaise tėvas: dulkėtais džinsais, dulkėtais marškiniais ant tvirto išmankštinto kūno, nutrinta kepure ant seniai žirklių nemačiusių plaukų.

– Ką galvoji apie naująją kaimynę?! – šūktelėjo Džeradas.

– Ką?

– Klausiu apie naująją kaimynę, – pakartojo Džeradas ir nykščiu parodė į Moningstar sklypą.

– Kalbi apie deivę? – Šeinas pasitraukė nuo ėdžių ir pažvelgė svajingomis akimis. – Man reikia akimirkos tylos, – sumurmėjo ir priglaudė ranką prie širdies.

Pralinksmėjęs Džeradas persibraukė delnu plaukus.

– Ji įspūdinga.

– Taip sudėta, kad... man trūksta žodžių. – Šeinas meiliai pliaukštelėjo karvei per pasturgalį. – Mačiau ją tik kartą. Sutikau, kai su sūnumi ėjo į turgų. Kalbėjomės vos kelias minutes, o paskui visą valandą seilėjausi.

– Ji taip tave pritrenkė?

– Kaip žaibas, brolyti.

– Ar gali trumpam atitraukti mintis nuo to, kas dedasi tavo šortuose?

– Pamėginsiu. – Šeinas pasilenkė norėdamas paskleisti šieną. – Atrodo, ji savarankiška moteris ir neieško draugijos, – pareiškė jis. – Jos santykiai su sūnumi geri. Galima spręsti iš to, kaip jie stovi vienas šalia kito.

– Taip, ir aš tai pastebėjau.

Tai sukėlė Šeinui smalsumą.

– Kada?

– Buvau užsukęs ten prieš porą dienų. Turėjau sutvarkyti vieną teisinį reikalą.

– A... – Šeinas kilstelėjo antakius. – Konfidencialų?

– Taip. – Džeradas atitempė dar vieną ryšulį šieno ir atrišo virvę. – Ką apie ją žmonės šneka?

– Nieko ypatinga. Kiek teko girdėti, ji gyveno Frederiko apygardoje ir vieną dieną pamatė laikraštyje skelbimą, kad čia parduodamas namas. Tada iškart atvažiavo, nusipirko jį, įtaisė vaiką į mokyklą ir užsidarė nuo visų tame namelyje ant kalvos. Ponią Mec tai varo iš proto.