Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Nė kiek neabejoju. Jeigu jau paskalų karalienė ponia Mec nieko apie ją neiškapstė, ir kitiems nepavyks.

– Juk tvarkai kažkokį jos juridinį reikalą, gal ką nors sužinosi.

– Ji ne mano klientė, – priminė Džeradas, bet daugiau nieko nepridūrė. – Ar jos sūnus čia užeina?

– Retkarčiais. Su Konoru.

– Keista pora.

– Malonu juos matyti kartu. Galiu pasakyti, kad Brajanas tikrai šaunus. Užduoda milijonus klausimų, turi savo nuomonę ir drąsiai ją gina. – Šeinas kilstelėjo antakį. – Jis man kai ką primena.

– Nejaugi?

– Tėtis mėgdavo sakyti: jei apie ką nors yra dvi nuomonės, tai jos abi tavo. Tas berniukas irgi toks. Jis pralinksmina Konorą. O tai labai smagu girdėti.

– Kai turi tokį tėvą kaip Džo Dolinas, nedaug pasitaiko progų juoktis.

Šeinas kažką burbtelėjo ir pakėlė numestą virvę.

– Na, Dolinas dabar tupi už grotų ir niekam nebetrukdo. – Jis žengtelėjo atatupstas, nužvelgė savo bandą ir lauką. – Daugiau jis nebemuš Kesės ir neterorizuos vaikų. Ar greitai skyrybos įsiteisės?

– Galutinis sprendimas turėtų būti priimtas per šešiasdešimt dienų.

– Nelabai greitai. Man reikia eiti pas kiaules. Ar gali dar atnešti šieno iš daržinės?

– Žinoma.

Šeinas nuėjo prie aptvaro pasiruošęs įkrėsti ėdalo. Pamatę jį riebūs paršeliai sukruto ir ėmė kriuksėti.

– Taip, taip, tėvelis čia, mano berniukai ir mergaitės.

– Jis visada su kiaulėmis kalbasi, – už nugaros pasigirdo Brajano balsas.

– O jos jam atsako. – Šeinas šypsodamasis atsisuko ir pamatė, kad berniukas ne vienas.

Uždėjusi jam ant peties delną šalia stovėjo ir nerūpestingai šypsojosi Savana. Jos palaidi plaukai lyg juodo lietaus srautas krito ant nutrinto džinsinio švarkelio. Nusprendęs, kad kiaulės gali palaukti, Šeinas pasirėmė ant tvoros.

– Labas rytas.

– Labas rytas. – Ji žengtelėjo link jo. – Regis, paršeliai gerokai išalkę.

– Jie visuomet alkani. Kaip tikri paršeliai.

Ji nusijuokė ir atrėmė koją į apatinį aptvaro skersinį. Buvo pripratusi prie gyvulių, prie jų skleidžiamų garsų ir kvapų.

– Šita kiaulaitė atrodo tikrai gerai įmitusi.

Šeinas priėjo arčiau įkvėpti Savanos plaukų aromato.

– Ji turi paršiuotis. Netrukus reikės atskirti nuo kitų.

– Ūkyje pavasaris, – suniurnėjo Savana. – O kas tėtis?

– Anas glotnus kuilys.

– A, tas, kuris į ją nekreipia dėmesio. Patinams tai būdinga. – Vis dar šypsodamasi ji atmetė plaukus. – Mes čia su reikalu, pone Makeidai.

– Šeinai.

– Šeinai. Sklinda gandai, kad turite kačiukų.

Šeinas nusišypsojo Brajanui.

– Tai įkalbėjai mamą, ką?

Apsimetęs, kad jis čia niekuo dėtas, Brajanas gūžtelėjo pečiais, bet veide šmėkštelėjusi džiugi šypsena jį išdavė.

– Jai reikia draugijos, kai aš mokykloje.

– Gerai sakai. Kačiukai daržinėje. Parodysiu.

– Nereikia. – Savana uždėjo delną jam ant rankos norėdama sustabdyti. Jos akyse kažkas žybtelėjo – buvo aišku, kad ji suprato, kur krypsta Šeino mintys. – Netrukdysime jums dirbti. Jūsų kiaulės nori ėsti, o aš esu tikra, kad Brajanas žino, kur rasti kačiukus.

– Aišku, žinau. Eime, mama. – Jis truktelėjo ją už rankos. – Jie tikrai nepaprasti. Šeinas turi daug visokių nuostabių gyvulių, – paaiškino Brajanas.

– Hmm... – Metusi dar vieną linksmą žvilgsnį į aptvarą ji leidosi sūnaus nutempiama. – Nuostabūs gyvuliai. – Ir pamačiusi Džeradą, išeinantį iš daržinės su šieno ryšuliu ant peties, mintyse pridūrė: „Štai dar vienas.“

Jųdviejų žvilgsniai susitiko, kurį laiką jie žiūrėjo vienas į kitą, galiausiai Džeradas sustojo ir numetė šieną ant žemės. Savana suprato: kostiumas ją suklaidino. Nors juo vilkintis Džeradas neatrodė romus, bet buvo elegantiškas. O dabar elegancijos nė su žiburiu nerastum.

Kūnas – vieni raumenys.

Jei ji būtų ne tokia kieta moteris, ištįstų seilės. Tačiau Savana tik pakreipė galvą ir ramiai tarė:

– Labas rytas, pone Makeidai.

– Labas rytas, ponia Moningstar. – Džerado balsas irgi buvo ramus, tačiau jam reikėjo susiimti, kad atslūgtų paširdžius sukausčiusi įtampa. – Sveikas, Brajanai.

– Nežinojau, jog jūs čia dirbate, – prisipažino Brajanas. – Anksčiau nepastebėjau.

– Kartkartėmis padirbėju.

– O kodėl vakar vilkėjote kostiumą? – paklausė jis. – Šeinas niekada nevilki kostiumo.

– Aprengtum nebent gerokai trinktelėjęs, kad prarastų sąmonę. – Berniukui nusišypsojus Džeradas pastebėjo plyšį tarp dantų, kurio prieš dieną dar nebuvo. – Kai ką pametei?

Brajanas išdidžiai įspraudė į tarpą liežuvį.

– Iškrito šįryt. Dabar patogu spjaudytis.

– Kadaise buvau šios srities čempionas. Nuspjaudavau devynias pėdas ir tris colius. Nevėjuotą dieną.

Berniukui tai tikrai padarė įspūdį, jam kilo noras susirungti. Sukaupęs burnoje seilių Brajanas spjovė. Džeradas suspaudė lūpas ir linktelėjo.

– Neblogai.

– Galėčiau dar toliau nuspjauti.

– Esi vienas iš geriausių savo grupėje, Brajau, – santūriai pagyrė Savana. – Tačiau ponui Makeidui reikia dirbti, o mes atėjome pasižiūrėti kačiukų.

– Taip, jie čia ir yra. – Berniukas lėkte įlėkė į daržinę. Savana gerokai lėčiau nusekė jam iš paskos.

– Devynias pėdas? – perklausė ji žvilgtelėjusi per petį.

– Ir tris colius.

– Stebinate mane, pone Makeidai.

Ji taip ypatingai žengė tomis ilgomis kojomis, kad vyrui galėjo kilti įvairiausių minčių. Šiek tiek pasiginčijęs pats su savimi Džeradas pasidavė ir įėjo paskui ją.

– Argi jie ne puikūs? – Brajanas plumptelėjo ant šieno šalia miegančių kačiukų ir jų nuobodžiaujančios mamos. – Dar daug savaičių turės būti su kate. – Jis atsargiai piršto galu paglostė dūmų pilkumo pūkuotą kačiuko galvelę. – Bet paskui galėsime vieną pasiimti.

Savana nieko negalėjo padaryti. Ėmė ir ištižo.

– Ak, kokie mažyčiai! – Neatsispyrusi pagundai ji pritūpė ir atsargiai paėmė vieną kačiuką. – Žiūrėk, Brajanai, jis telpa man į delną. Ak, argi tu ne mielas, katinėli? – Ji priglaudė veidą prie puraus kailiuko. – Argi ne gražuolis?

– Man šitas patinka labiausiai. – Brajanas toliau glostė mažą pilką kamuoliuką. – Ketinu jį pavadinti Kelu. Pagal Kelą Ripkeną 1.

– O! – Minkštas rusvas kamuoliukas jos rankose sujudėjo, plonai miauktelėjo. Savanai suspaudė širdį. – Gerai. Tegu bus pilkas.

– Galite paimti du, – pasiūlė į daržinę įžengęs Džeradas. Nes jos veidas buvo it atversta knyga. – Dviese kačiukams bus smagiau.

– Abu? – Mintis žybtelėjo Brajano galvoje tūkstančio vatų stiprumu. – Mama, paimkime du. Vienam jam bus blogai!

– Brajau...

– Tikrai neatsiras daugiau rūpesčių. Pas mus pakanka vietos. O Kelui juk reikės su kuo nors žaisti ir šiaip leisti laiką.

– Ačiū, Makeidai.

– Nėra už ką.

– Be to, – tęsė Brajanas, primiršęs savo paties jaudulį ir nukreipęs dėmesį į mamą, kuri glaudė rusvą kačiuką, – tokiu atveju mes abu galime išsirinkti po kačiuką. Taip teisingiau, tiesa? – Šypsodamasis Brajanas pirštu perbraukė per rusvą kačiuko kailį. – Tu jam patinki. Matai, kaip jis stengiasi palaižyti tau ranką?

– Jis alkanas, – atsiliepė Savana, tačiau puikiai žinojo, kad neatsispirs šio mažo kamuoliuko, telpančio delne, žavesiui. – Tikiuosi, jie bus draugai.

– Kaip gerai, mama! – Brajanas pašoko ir pabučiavo ją visiškai nesivaržydamas, nors dauguma devynmečių berniukų jaustųsi sutrikę. – Pasakysiu Šeinui, kuriuos mes išsirinkome.