Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Eime pažiūrėti.

Brajanui nespėjus pašokti iš vietos Savana uždėjo delną jam ant rankos.

– Brajanai.

Jis akimirką stabtelėjo.

– A, taip, ačiū, pone Makeidai. Ledai buvo labai skanūs. Eime, Konai.

– Ačiū, pone Makeidai. – Kadangi Ema jau traukė jį už rankos, Konoras nuslydo nuo sėdynės. Susiraukęs jis pažvelgė į seserį.

– Ačiū, – pasakė Ema tvirtai įsikibusi broliui į ranką.

– Nėra už ką. Perduokite Reganai nuo manęs linkėjimų.

– Gerai. Mama! – šūktelėjo Konoras. – Mes einame pas Reganą.

– Tik nieko ten nelieskite, – įspėjo juos Kesė, dėdama vieną lėkštę ant stalo ir stengdamasi neišmesti iš rankų kitų dviejų. – O jeigu ji bus užsiėmusi, tuoj pat grįžkite čia.

– Gerai, mama.

Brajanas jau buvo išlėkęs pro duris, Konoras nusekė jam iš paskos, tik šiek tiek trukdė lėtai šalimais žingsniuojanti Ema.

– Galima sakyti, Džeradai, kad uždirbote tašką – kaip beisbole, – pasakė Savana užmetusi ranką ant suolelio atkaltės.

– Ir jūs uždirbote vieną, nes ilgesnio pokalbio su Ema dar nesu girdėjęs.

– Tikriausiai sunku gyventi tokiai droviai mergaitei. Ji panaši į angelą. Kaip ir jos mama.

„Angelai, kuriems teko pagyventi pragare“, – pagalvojo Džeradas.

– Kesė tikra šaunuolė, viena susitvarko su dviem vaikais. Turėtumėte tai įvertinti.

– Taip, tikrai šaunuolė. – Savana žvilgtelėjo į staliuką valančią Kesę. – Ar judu... artimi?

– Pažįstu ją kone visą gyvenimą, bet taip, kaip jūs manote, artimi nesame. Ji mano draugė. – Patenkintas, kad Savana juo gana rimtai susidomėjo, jeigu to klausia, Džeradas išsitraukė cigariuką. – Be to, ir klientė. Jei peržengtume draugystės ribą, būtų neetiška jai atstovauti.

– O jūs esate labai etiškas žmogus, tiesa, advokate Makeidai?

– Taip, tiesa. Neužsiminėte, kuo jūs verčiatės.

– Ką norite sužinoti?

– Na, kaip užsidirbate pragyvenimui?

– Daug ką teko daryti. – Metusi į jį svilinantį žvilgsnį ji paėmė iš Džerado cigariuką.

– Neabejoju, – burbtelėjo jis.

– Šiuo metu dirbu knygų iliustratore, daugiausia iliustruoju vaikiškas knygas. – Nusijuokusi ji atidavė jam cigariuką. – Toks darbas man visai ne prie veido, tiesa?

– Nežinau. Reikėtų užmesti žvilgsnį į jūsų iliustracijas. – Jis pakėlė akis ir nusišypsojo. – Sveikas, Devai.

Savana pasisuko ir pamatė ką tik įėjusį vyrą. Jis buvo tokio pat velniškai tamsaus gymio kaip Džeradas, liesas, tvirtai sudėtas, aukštas. Akys irgi žalios kaip Džerado, tik truputį kito atspalvio.

Savanai neprasprūdo, kaip jis nužvelgė užkandinę įsidėmėdamas kiekvieną smulkmeną ir tyrinėdamas, ar nėra jokių nesklandumų. Savanos raumenys nevalingai įsitempė, o veidas tapo bereikšmis. Jai nereikėjo pamatyti ženkliuko jam ant krūtinės, kad suprastų, jog tai šerifas. Netgi šuoliuodama ant arklio policininką pažintų už pusės mylios. Užuostų per dvidešimt žingsnių.

– Pamačiau tavo automobilį. – Greitai apsižvalgęs po salę ir šyptelėjęs Kesei Devinas sudribo šalia brolio.

– Savana Moningstar – Devinas Makeidas, – pristatė juos Džeradas.

– Malonu susipažinti.

„Gražuolė“, – toks buvo pirmas Devino įspūdis. Galima paganyti akis. Paskui pajuto nuo jos dvelkiantį šaltuką ir susimąstė.

– Tai jūs nusipirkote tą trobelę? Buvusius daktaro namus?

– Taip. Dabar jie mano.

„Ne šiaip šaltukas, – nusprendė Devinas. – Šaltis kaip reikiant.“

– Tikriausiai jūsų berniuką buvau sutikęs ūkyje. Jo vardas Brajanas, tiesa?

– Taip, Brajanas mano sūnus. Jis gerai maitinamas, lanko mokyklą ir yra paskiepytas. Atleiskite, geriau eisiu pažiūrėti, ką daro vaikai.

„Galima ir sušalti“, – pagalvojo Devinas jai keliantis nuo suolo. Ir susiraukė, kai Savanai išėjus užsivėrė durys.

– Ei! Kas atsitiko?

– Nežinau, – burbtelėjo Džeradas. – Bet sužinosiu.

Jis išsitraukė iš kišenės piniginę.

– Nori, atspėsiu? – Devinas pasitraukė, kad Džeradas galėtų išlįsti iš už stalo. – Ši ledi yra turėjusi reikalų su įstatymų sergėtojais.

Velniop, velniop, velniop! Žingsniuodama šaligatviu Savana stengėsi atgauti pusiausvyrą. Graužėsi, kad pasielgė kvailai. Tiesiog idiotiškai. Kai tik pernelyg atsipalaiduoji, tuoj nemalonumai pradeda lįsti iš visų kampų ir iš pasalų tave užpuola.

Dabar, kai jau buvo lauke, susikišusi rankas į aptemptų džinsų kišenes Savana susigriebė nežinanti, kas ta Reganos parduotuvė ir kur ji yra. Troško vienintelio dalyko – surasti sūnų ir parsivežti jį namo.

– Ar pasakysite man, kas atsitiko? – paklausė Džeradas, kai pasivijęs palietė jos petį.

Savana giliai įkvėpė, tada atsigręžė.

– Aš baigiau valgyti ledus.

– Vadinasi, po ledų jums reikia pasivaikščioti.

Jis suėmė Savaną už rankos, bet ji piktai ją nusipurtė.

– Nelieskite manęs, jei neprašau!

Džeradas pajuto savyje bundantį Makeidų užsispyrimą, tačiau užgniaužė jį.

– Gerai. Bet gal vis dėlto paaiškinsite, kodėl buvote tokia atšiauri?

– Aš dažnai būnu atšiauri, – atšovė Savana. – Ypač su farais. Nemėgstu farų. Jie nelabai skiriasi nuo advokatų. Todėl nenoriu turėti reikalų nei su vienais, nei su kitais. Kur vaikai?

– Man atrodo, ką tik užėjo audra.

– Dabar jau nurimo. Grįžkite ir kalbėkitės su broliu apie įstatymus ir tvarką. – Ankstesnis pyktis ir ankstesnės baimės dar nevisiškai buvo ją apleidę. – Jūs galite jo paprašyti, kad pasidomėtų mano praeitimi. Esu neteista. Turiu legalų darbą ir pinigų banke.

– Jums gerai, – ramiai tarė Džeradas. – O kodėl Devinas turėtų domėtis jūsų praeitimi?

– Todėl, kad policininkai ir teisininkai mėgsta kaišioti nosį į kitų žmonių reikalus. Juk tą ir darote nuo tos akimirkos, kai atvažiavote pas mane į namus. Kaip aš gyvenu ir kaip auginu sūnų – tik mano reikalas, ne kieno kito. Todėl atstokite.

Tai buvo žavu. Nors pats vos valdėsi nepratrūkęs, buvo smagu matyti, kaip ji kunkuliuoja ir spjaudyte spjaudo piktus žodžius.

– Aš dar neatsistojau jums skersai kelio, Savana. Kai tai įvyks, sužinosite. Patikėkite manimi, tikrai sužinosite. O dabar tik prašau paaiškinti, kas atsitiko.

Savana nežinojo, kaip jam tai pavyksta. Džerado akys svaidė žaibus, o balsas išliko stebėtinai ramus. Ji nekentė tokių žmonių.

– Ką tik paaiškinau, daugiau neturiu ką pridurti. Geriau pasakykite, kur mano sūnus.

Džeradas nenuleido nuo jos akių.

– Už poros namų.

Tačiau kai ji nusisuko norėdama sprukti, jis vėl stvėrė už rankos.

– Sakiau jums ne...

– Paklausykite manęs. Nesielkite kaip kokia ugnimi spjaudanti amazonė.

Ji žvilgsniu galėjo pradeginti odą.

– Geriau atitraukite ranką, kol neišvagojau jūsų dailaus veidelio!

Džeradas tik dar tvirčiau suspaudė gniaužtus. Kitomis aplinkybėmis tikriausiai mielai būtų leidęs jai įvykdyti grasinimus.

– Toje parduotuvėje yra du vaikai, patyrę smurtą, – pasakė jis ir pamatė, kaip keičiasi jos veidas. Pyktis virto nustebimu, o nustebimas – skausminga užuojauta.

– Konoras su Ema. Turėjau suprasti. – Jos žvilgsnis nukrypo į platų Edės užkandinės langą. – Ir Kasandra.

– Tie vaikai ne kartą matė, kaip tėvas muša jų mamą. Per savo trumpą gyvenimą jie patyrė gerokai per daug smurto. Jeigu įsiveršite į parduotuvę...

– Neturiu įpročio gąsdinti vaikus, – pertraukė jį Savana. – Kad ir ką galvotų tokie tipai kaip jūs, esu gera motina. Brajanui niekada nieko netrūko. Jis gaudavo viską, ką geriausia galėjau jam duoti, ir...