Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Ne, tegu jų neišmeta, tegu atsiunčia.

– Gerai. – Džeradas viską kruopščiai užsirašė į geltoną bloknotą. – Rytoj mano sekretorė parašys raštą, patvirtinantį esamą padėtį ir garantuojantį, kad visą palikimą jūs gausite per keturiasdešimt penkias dienas.

– Kam reikia to rašto, jeigu ką tik man viską pasakėte?

Džeradas pakėlė žvilgsnį nuo popierių, jo akys už akinių stiklų linksmai žibėjo.

– Teisė mėgsta dangstytis popieriais ir daro tai radusi menkiausią progą.

Jis pasirašė dokumentus kaip kito advokato įgaliotasis asmuo, tada atidavė Savanai vairuotojo ir socialinio draudimo pažymėjimus.

– Tai šįkart viskas?

– Viskas.

– Ką gi. – Savana atsistojo – jautėsi nesmagiai, bet drauge ir palengvėjusia širdimi. – Buvo ne taip skausminga, kaip tikėjausi. Jeigu man kada nors prireiks advokato pagalbos, ko gero, kreipsiuosi į jus.

– Nesutikčiau, kad būtumėte mano klientė, Savana.

Ji sužaibavo akimis, kai Džeradas nusiėmė akinius ir pakilo norėdamas apeiti stalą.

– Elgiatės labai kaimyniškai.

– Nesutikčiau, kad būtumėte mano klientė, – pakartojo Džeradas, atsistojęs priešais ją, – nes tai būtų neetiška.

Jis užklupo Savaną netikėtai. Vargiai būtų galėjusi patikėti, kad koks nors vyras dar gali ją užklupti netikėtai, tačiau nespėjo išsisukti – atsidūrė Džerado glėbyje ir pasijuto jo bučiuojama.

Kažin ar norėjo išsisukti.

Žinoma, užliejo karštis. Ji to tikėjosi ir tuo mėgavosi. Tačiau vienas dalykas ją nustebino, tai buvo pojūčių skaidrumas – šilkinis prabangus jausmas, pasklidęs kūnu susilietus lūpoms.

Jis laikė ją priglaudęs prie savęs tvirtai ir užtikrintai – nebuvo jokių abejonių nei grabaliojimo. Jis suteikė jai progą pasipriešinti, bet kol platus delnas glostė jai nugarą, Savana galvojo, kad tik paskutinė kvaiša galėtų bėgti nuo šitokių glamonių, nuo jo lūpų karščio.

Todėl prigludo dar arčiau, perbraukė delnais jam per nugarą iš apačios į viršų ir apkabino už kaklo.

Džeradas spėliojo, kokia ji yra iš tikrųjų. Spėliojo nuo tos akimirkos, kai ji atsistojo savo sode, kur sodino gėles, ir pažvelgė į jį. Dabar jis pajuto jos ilgų gražių rankų jėgą, švelnių putlių lūpų karštį. Ji atsivėrė jam taip, lyg jau būtų ją lietęs šimtus kartų, o jos skonis buvo nuostabiai pažįstamas. Prie jo prigludęs kūnas, kiekvienas tvirtas, išraiškingas jo linkis buvo erotiškas ir savas.

Džeradas panardino pirštus į plaukus ir iš lėto atlošė jos galvą, norėdamas pasimėgauti lūpomis. O kai šiltos lūpos prigludo prie jo, pajuto, kad ji atsako į bučinį ir taip pat mėgaujasi.

Palengva, atsargiai jis atsitraukė patyrinėti veido. Savanos akys žvelgė ramiai. Gal tik buvo kiek patamsėjusios. Džeradas jautė – jų širdys plaka vienu ritmu ir ji jaučia tą patį ką ir jis. Tačiau Savana nė nevirptelėjo.

Ko reikia, kad ši moteris pradėtų virpėti?

Džeradas suprato, kad jam reikės atskleisti šią paslaptį, kaip ir daugelį kitų, kurios slepiasi tamsiose, neįžvelgiamose jos akyse.

– Bet jeigu prireiks, – tarė jis, – tikrai galėsiu rekomenduoti kitą advokatą.

Ji kilstelėjo antakį. Koks jis šaltakraujis, kalba ramiai, o jos viduje viskas verda. Dėkinga jam už pažadą Savana nusišypsojo.

– Ką gi, ačiū.

– Atsiprašau, – tarė Džeradas suskambėjus telefonui. – Klausau, Sisi. – Jis nukreipė žvilgsnį nuo Savanos į laikrodį. – Tikrai, – sumurmėjo pamatęs, kad jau šiek tiek po penkių. – Gerai, eikite. Aš pats užrakinsiu kontorą. Beje, Sisi, dėl to laiško, kurį padiktavau ryte. Pirmojo? Taip. Nesiųskite jo. Noriu dar šį tą pakeisti.

Savana susimąsčiusi žvelgė į Džeradą. Jis sekretorei leidžia eiti namo, vadinasi, jie liks vieni. Puikiai suprato, ką reiškia toks žvilgsnis, kokiu Džeradas į ją žiūrėjo. Žinojo, kas nutinka tarp vyro ir moters po tokio geidulingo bučinio.

Metams bėgant ji išmoko būti labai atsargi ir labai... išranki. Vienai auginti vaiką – didelė atsakomybė. Vyrai gali atsirasti ir išnykti, o sūnus atėjo amžiams. Ji ne iš tų moterų, kurios aklai leidžiasi į nuotykius, tenkina vyrų užgaidas ar reaguoja, kai kas nors parodo dėmesį.

Vis dėlto į gyvenimą Savana žiūrėjo blaiviai. Vyras, kuris paleidžia namo sekretorę ir šiuo metu varto kalendorių tikrindamas dienotvarkę, ketina tapti jos meilužiu.

– Sekretorė skuba į pasimatymą, – paaiškino Džeradas padėjęs telefono ragelį. – Atrodo, kontorą šiandien uždarysime laiku. – Pakreipęs galvą jis nužvelgė Savaną. – Norėčiau kaip nors taktiškai jūsų paklausti, iš kur gavote šį švarką?

– Švarką? – suglumusi Savana žvilgtelėjo į apačią. – Pasisiuvau.

– Juokaujate.

Savana timptelėjo apatinę lūpą, veidas įgavo keistą išraišką tarp nepasitenkinimo ir pašaipos, jai būdingu judesiu ji kilstelėjo smakrą – tai kuo aiškiausiai rodė, kad vos valdosi.

– Ką? Ar aš nepanaši į moterį, kuri moka siūti? Neatrodau laiminga namų šeimininkė?

Susidomėjęs Džeradas prisėdo ant stalo krašto ir suėmęs už jos puikaus švarko atlapo perbraukė tarp pirštų.

– Gražiai pasiūta. Ką dar mokate daryti?

– Ką tik reikia. – Ji nesipriešino, kai Džeradas prisitraukė ją prie savęs. Atvirkščiai, uždėjo rankas jam ant pečių ir paniro į bučinį.

– Dar anksti, – suniurnėjo jis.

– Kaip pažiūrėsi.

– Kur Brajanas?

– Pas Kesę. – Truputį nustebusi, kad jis to klausia, Savana pakreipė galvą ir vėl paskendo bučinyje. – Man reikia pasiimti Brajaną apie šeštą. Turiu dar pusvalandį.

– Tai truks ilgiau. – Jis sujudėjo, apkabino ją per klubus ir intymiai truktelėjo sau į tarpkojį. – Gal gali paskambinti ir paklausti, ar Kesė neprieštarautų, jei Brajanas pabus pas ją iki septynių? – Jis švelniai krimstelėjo jai apatinę lūpą. – Arba iki pusės aštuonių?

Ji jautė malonumą atrišdama jam kaklaryšį.

– Tikriausiai galiu.

– Gerai. Išsiaiškink, o tada eisime į kitą gatvės pusę.

– Į kitą gatvės pusę?

– Ankstyvos vakarienės.

Savana atsitraukė ir įsistebeilijo į jį.

– Vakarienės?

– Taip. – Kiek abejodamas, ar išsilaikys ant kojų, Džeradas paskubomis atsistojo, kol dar pajėgė atsispirti troškimui nuplėšti nuo jos drabužius, parversti ant grindų ir užvaldyti. – Noriu nusivesti tave vakarienės.

– Kodėl?

– Man būtų malonu praleisti su tavimi valandą kitą. – „Ant tavęs, – pagalvojo jis. – Tavyje.“ O varge. Stengdamasis atrodyti visiškai ramus Džeradas apėjo stalą ir ėmė vartyti adresų kartoteką. – Štai Kesės numeris.

– Aš žinau Kesės numerį. – Tikra nesąmonė, kad ji turi giliai atsikvėpti norėdama nusiraminti, o jis stovi šaltas ir ramus. – Kas čia vyksta, Džeradai? Juk abu suprantame, kad ne vakarienė mums rūpi.

Jam viduriai susigniaužė į mazgą. Galėtų paimti ją. Čia. Dabar. Viskas taip paprasta. O viskas, kas paprasta, yra įtartina.

– Norėčiau pavakarieniauti su tavimi, Savana. Ir pasikalbėti. – Jis pats surinko Kesės telefono numerį ir ištiesė ragelį Savanai. – Gerai?

Ji kurį laiką dvejojo. Paskui gūžtelėjo pečiais ir paėmė ragelį.

– Gerai.

***

Restoranas buvo neprašmatnus, valgiaraštyje įprasti amerikietiški kepsniai. Savana sukiojo tarp pirštų taurę ir laukė, ką toliau darys Džeradas.

– Vadinasi, siuvi drabužius?

– Kartais.

Šypsodamasis jis atsirėmė į medinio suolelio atkaltę.