Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Tu šokai striptizą?

– Egzotiškus šokius. – Savana išpūtė dūmus ir nusišypsojo. – Esi priblokštas.

– Suintriguotas.

– Hmm... Norėdama sužadinti vaizduotę aš niekada nesileidžiu į smulkmenas. Paplūdimyje galima pamatyti moterų, prisidengusių kūną ne daugiau nei aš, tik man už tai mokėjo pinigus. Ne tokius jau didelius. – Ji nerūpestingai atidavė jam cigariuką. – Daugiau uždirbdavau kurdama ir siūdama kostiumus kitoms merginoms nei nusirenginėdama. Todėl nulipau nuo scenos.

– Tu daug ką praleidi, Savana.

– Tiesa. – Kai kurie dalykai buvo tik jos reikalas. – Tarkime, man nepatiko darbo valandos. Dar kurį laiką dalyvavau šuns ir ponio šou.

– Šuns ir ponio?

– Taip, vieno neturtingo žmogaus cirke. Kiek atsikvėpiau Naujajame Orleane, ten pardavinėjau paveikslus su upelių ir gatvių vaizdais ir anglimi piešiau turistų portretus. Man ten patiko. Naujajame Orleane geras maistas ir gera muzika.

– Bet nepasilikai ten gyventi, – mestelėjo Džeradas.

– Niekada neužsibūdavau vienoje vietoje. Įprotis. Kaip tik tuo metu, kai jau ketinau kelti sparnus, man pasisekė. Viena iš pozavusių turisčių, vaikų rašytoja, ką tik buvo atsisakiusi iliustratorės paslaugų. Paaiškino, kad dėl kūrybinių nesutarimų. Jai krito į akis mano darbai ir pasiūlė pamėginti. Turėjau perskaityti jos rankraštį ir nupiešti keletą iliustracijų. Jeigu leidėjui patiks, gausiu darbą. Jeigu nepatiks, ji man sumokės šimtą dolerių už sugaištą laiką. Kaip galėjau praleisti tokią progą?

– Ir tu gavai tą darbą.

– Gavau gyvenimą, – atsakė ji. – Man nebereikėjo palikinėti Brajano su auklėmis, rūpintis, kaip mėnesio pabaigoje sumokėsiu nuomą, nerimauti, kad mus gali aplankyti socialinė darbuotoja ir patikrinti, ar esu gera motina. Galėjau nesibaiminti, kad policininkai kabinėsis norėdami išsiaiškinti, ką aš pardavinėju – paveikslus ar save. Po kurio laiko susitaupiau tiek, kad įstengiau nupirkti sūnui namą su kiemu, leisti jį į gerą mokyklą, jis gali žaisti beisbolą Mažojoje lygoje. Ir priklausyti bendruomenei. – Ji pastatė taurę ant stalo. – Ir štai mes čia.

– Ir štai mes čia, – pakartojo Džeradas. – Kaip manai, kas toliau?

– Šį klausimą aš turėčiau užduoti tau. Kodėl, užuot mylėjęsi, mudu vakarieniaujame ir kalbamės?

Jam pasisekė susitvardyti, todėl neužspringo ir ramiai išpūtė dūmus.

– Tai nesubtilu.

– Teisininkai mėgsta paberti dvidešimt žodžių, kai užtenka vieno, – atrėmė ji. – Man taip nepatinka.

– Ką gi, tarkime, tu tikėjaisi sekso. O aš nemėgstu būti nuspėjamas. – Pasimiglojusiose jo akyse spindėjo jėga ir ji susierzino. – Ta akimirka bus nenuspėjama. Tačiau tiksliai žinosi, su kuo esi, ir ilgai tai prisiminsi.

Savana tuo neabejojo. Tačiau kaip tik dėl to labiausiai ir nerimavo.

– Ir tą žingsnį žengsite jūs, advokate Makeidai? Jūs pasirinksite laiką ir vietą?

– Visiškai teisingai. – Jis nušvito tokiu džiugesiu, kuriam buvo sunku atsispirti. – Esu toks kaip visi vyrai.

5

„Tik pamanykite – toks kaip visi“, – pagalvojo Savana. Kitą dieną po netikėtos vakarienės su Džeradu ji stovėjo virtuvėje rankomis įsirėmusi į šonus ir spoksojo į dėžutę iš gėlių parduotuvės.

Jis atsiuntė jai rožių. Dvylika ilgakočių raudonų gražuolių.

Įprasta, savaime aišku. Galima sakyti, lengvai nuspėjama. Nebent žinotum, kad dar niekada gyvenime niekas jai nebuvo atsiuntęs žvilgančios baltos dėžutės su raudonomis rožėmis.

Savana neabejojo, kad jis tai suprato.

Dėžutėje buvo kortelė.

Kol sužydės Tavo sodas.

Iš kur jis žino, kad gėlės – viena iš didžiausių jos silpnybių, kad visus tuos metus, kai gyveno mažyčiuose, ankštuose triukšmingų miestų kambarėliuose, ji skausmingai ilgėjosi ryškių kvepiančių žiedų? Kad pasižadėjo turėti nuosavą sodą ir pati auginti gėles?

Matyt, visko sočiai gyvenime prisižiūrėjo, nusprendė ji ir apėjo gėles labai atsargiai, tarsi šuo nepažįstamą žmogų. Taip sutelkė dėmesį į gėles, kad pašoko suskambėjus telefonui. Keiktelėjusi čiupo ragelį.

– Klausau...

– Ne laiku paskambinau?

Ji rūsčiai dėbtelėjo į gėles, gražiai suvyniotas į žalsvą popierių.

– Esu užsiėmusi, jei to klausi.

– Tada negaišinsiu, tik pamaniau, gal norėtum atsivežti šįvakar Brajaną pas mus į ūkį pavakarieniauti.

Vis dar raukydamasi ji ištraukė iš dėžutės vieną rožę. Ši nesibadė.

– Kodėl?

– O kodėl ne?

– Visų pirma dėl to, kad jau esu paruošusi padažą spagečiams. – Savana patylėjo. Jis taip pat nieko nesakė. – Man regis, tu pats tikiesi būti pakviestas vakarienės.

– Atspėjai.

Sukinėdama rankoje rožę ji mėgino sugalvoti priežastį atsisakyti.

– Gerai. Bet Brajanui po pamokų beisbolo treniruotė. Man reikia paimti jį apie šeštą, todėl...

– Aš jį paimsiu. Man pakeliui. Tai iki vakaro.

Savana pajuto nebevaldanti padėties.

– Sakiau, kad tai nebūtina, – sumurmėjo ji. – Kalbu apie gėles.

– Ar tau jos patinka?

– Žinoma, jos puikios.

– Tada gerai. – Atrodė, kad reikalas išspręstas. – Susitiksime truputį po šešių.

Sutrikusi Savana padėjo ragelį. Dar kurį laiką spoksojusi į rožes galiausiai nusprendė surasti joms vazą.

***

Po šešių penkiolika Savana išgirdo privažiuojant automobilį. Rūpestingai baigė piešti piktosios karalienės iliustracijos detalę tradicinių pasakų pakartotiniam leidimui ir nusigręžė nuo darbo stalo. Kol ji iš studijos nuėjo į virtuvę, Brajanas jau bildėjo laiptais aukštyn.

– ...tada jis staiga pašoko, o tas gvėra Tomis nesugebėjo pakišti pirštinės. Jo mama įniršo, kai kamuoliukas trenkė jam į veidą. Iš nosies pasipylė kraujas. Buvo taip šaunu. Labas, mama.

– Brajanai. – Pamačiusi jo drabužius ji kilstelėjo antakius. Sūnus buvo smarkiai išsiterliojęs purvu. – Šiandien kelis kartus griuvai?

– Taip. – Brajanas patraukė tiesiai prie šaldytuvo sulčių.

– Tomiui Mardsonui paleido kraują iš nosies, – įsiterpė Džeradas.

– Girdėjau.

– Jo mama klykė visa gerkle. – Sujaudintas prisiminimų Brajanas vos nepamiršo pasiimti stiklinės, bet susidūręs su plieniniu mamos žvilgsniu atsitokėjo. – Jam nosies nesulaužė, tik gerokai suknežino.

– Šįvakar mokysimės gramatikos, čempione.

Brajanas pabalino akis.

– Niekas nekalba taip kaip knygose. Be to, iš rašybos aš gavau B.

– Ką gi, tau pasisekė. Tada mokysimės matematikos?

Brajanas skubiai išgėrė sultis.

– Man reikia tvarkytis, – pranešė jis ir dingo.

Savana susiraukė dėl tokio išsisukinėjimo.

– Jis nemėgsta daugiaženklių dalybos.

– O kas mėgsta? – Džeradas padavė jai butelį vyno. – Tačiau B iš rašybos – tai ne smulkmena.

„Prancūziškas vynas su įmantria etikete – taip pat“, – pagalvojo Savana.

– Toks vynas užgoš mano makaronus.

Džeradas patraukė nosimi. Ore tvyrojo prieskonių ir burbuliuojančio raudono padažo kvapas.

– Nemanau, – pasakė jis.

– Bent jau nusirišk kaklaryšį. – Savana nusisuko kamščiatraukio. – Jis baugina. Tu gali... – Džeradas sugriebė ją už pečių, atgręžė į save ir palenkęs galvą prigludo prie lūpų. Ji šiek tiek atsilošė. – ...mane pabučiuoti, – iškvėpė. – Aišku kaip dieną, kad gali mane pabučiuoti. – Paėmusi ant bufeto nukritusį kamščiatraukį ji sklandžiu patyrusios barmenės judesiu atkimšo butelį. – Fantastiškas vynas ir nuostabios gėlės. Viskas per vieną dieną. Gali apsukti man galvą.