Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Džeradai, nesitikėjau tavęs čia pamatyti. Ak.

Ji akimirksniu susivokė suklydusi. Tai ne Džeradas. Akys tamsesnės žalios spalvos, plaukai šiek tiek ilgesni ir ne tokie išpuoselėti. Džerado veidas truputį siauresnis, o antakiai labiau išlenkti.

Tačiau Makeidų šypsena visiškai tokia pat – aštri ir mirtina, lyg patyrusio lankininko paleista strėlė.

– Aš už jį dailesnis, – pareiškė Reifas lipdamas žemyn.

– Sunku pasakyti. Panašumas pribloškiantis. – Ji ištiesė ranką. – Jūs tikriausiai Reifas Makeidas.

– Tikriausiai.

– O aš...

– Savana Moningstar. – Jis nepakratė jai rankos, tik šiek tiek palaikė ir nužvelgė Savaną nuo galvos iki kojų. – Regana buvo visiškai teisi, – nusprendė.

– Atsiprašau?

– Jūs matėtės su mano žmona praėjusį savaitgalį jos parduotuvėje. Ji man liepė įsivaizduoti Izidę 3. Bet iš to nieko gero neišėjo. Tada liepė įsivaizduoti moterį, į kurią pažvelgęs per dešimt metrų vyras pameta galvą, o priartėjęs prie jos per penkis žingsnius parklumpa ant kelių.

– Tai bent apibūdinimas!

– Jis nepaprastai tikslus, – patikino Reifas. – Džeradas minėjo, kad galite čia užsukti. – Jis užsikišo pirštus už įrankių diržo.

– Nenorėčiau atitraukti jūsų nuo darbo.

– Dėl Dievo meilės, atitraukite. – Jis vėl nusišypsojo jai ta ypatinga šypsena. – Nieko rimta nedarau. Tiesiog stumiu laiką, kol Regana grįš iš parduotuvės. Kol kas mudu čia gyvename. Gal norite alaus?

Tokius vyrus ji suprato, jie jos netrikdė.

– Dabar, kai pasiūlėte, užsinorėjau.

Tačiau Savana dar nespėjo žengti nė poros žingsnių, kai staiga stabtelėjo ir įsispoksojo į įvijus laiptus.

Reifas susidomėjęs žvelgė į ją.

– Kas atsitiko?

– Ten. Jis buvo ten, ant laiptų.

– Ko gero, Džeradas jums pasakojo apie mūsų vaiduoklius, – pasakė Reifas.

Jai pasidarė silpna, ėmė krėsti nervinis drebulys.

– Jis man pasakojo apie jauną Konfederatų armijos kareivį, kurį Barlou nušovė, kai tarnaitė įsileido jį į namus. Bet nesakė... jis man nesakė, kurioje vietoje.

Tarsi vatinėmis kojomis Savana priėjo prie laiptų, apimta nenugalimo noro lipti į viršų. Šaltis lyg aštrus peilis įsismelkė į kaulus, palietė širdį. Laiptų turėklą spaudžiantys pirštai pabalo.

– Čia, – ji vos išspaudė žodžius. – Čia, ant laiptų. Jis užuodė rožių kvapą, buvo kupinas vilčių, o tada... Jis tenorėjo grįžti namo. – Savana pasipurtė, žengė žingsnį atatupsta, paskui dar du žingsnius, tada atsigręžė. – Norėčiau to alaus.

– Taip, – Reifas sunkiai atsiduso, – ir aš norėčiau.

– Ar dažnai jaučiate tokius dalykus? – paklausė virtuvėje Reifas atidaręs du butelius alaus.

– Ne, – užtikrintai atsakė Savana. – Tik šiose apylinkėse yra keletas tokių vietų... šis namas, miškas... – Ji nutilo ir pažvelgė pro langą. – Viena vieta prie mano namų, kur pasodinau sinavadų, ir dar buvę mūšių laukai, juose man tiesiog plyšta širdis. – Tik valios pastangomis ji atsikratė užplūdusios nuotaikos ir paėmė iš Reifo alų. – Užsilikusios emocijos. Labai stiprūs išgyvenimai nedingsta per amžius.

– Sapnavau sapną. – Jį Rafas papasakojo tik Reganai, bet dabar atrodė, kad reikia papasakoti ir Savanai. – Atrodė, bėgu per mišką, pilka kariška mano uniforma aptaškyta krauju. Aš noriu grįžti namo. Gėda prisipažinti, bet aš bijau. Tada pamatau kitą kareivį, priešą. Kurį laiką mudu spoksome vienas į kitą, paskui puolame. Tai blogai – kautis. Žiauru, kvaila ir beprasmiška. Galiausiai atsirandu čia. Atšliaužiu. Man atrodo, esu namie. Pamatau ją, ji man sako, kad viskas bus gerai, aš ja tikiu. Ji eina šalia, kai mane kažkas neša laiptais. Užuodžiu ją ir dar rožių kvapą. Staiga ji suklinka žiūrėdama į kažką besileidžiantį laiptais. Pakėlęs akis pamatau jį su šautuvu. Paskui viskas dingsta. – Reifas nugėrė didelį gurkšnį alaus. – Manęs ilgai neapleido didžiulis noras grįžti namo. O dabar jau keletą mėnesių nebesapnuoju.

– Galbūt todėl, kad esate namie.

– Panašu. – Ūmai Reifas nusišypsojo ir stuktelėjo savo alaus buteliu į jos. – Keistai susipažinome. Norite apžiūrėti šį namą ar apsigalvojote?

– Neapsigalvojau, norėčiau apžiūrėti. Kiek žinau, jūs čia gerai padirbėjote.

– Taip. – Dar daug ką reikia nuveikti virtuvėje, mintijo Reifas, bet bufetai jau padaryti, jų paviršius šiltas, pilkai melsvas, neužgožiantis dramblio kaulo spalvos naujų virtuvės prietaisų ir žvilgančių gelsvos pušies spintelių stiklinėmis durimis. – Regana paskelbė man ultimatumą, – prisipažino jis. – Jai reikia virtuvės, kurioje galėtų šeimininkauti, ir vonios, tada dar kurį laiką ištvers šioje statybų aikštelėje.

– Atrodo, ji praktiška moteris.

– Taip, tokia jau ji yra. Eime, pavedžiosiu po namą.

Jis paėmė Savaną už alkūnės ir nusivedė koridoriumi.

– Norėčiau pradėti apžiūrą nuo viršaus, – pasakė ji dar jam nespėjus atidaryti durų dešinėje.

– Žinoma. – Dauguma žmonių pageidaudavo pradėti nuo svetainės ar bibliotekos, bet Reifas mokėjo prisitaikyti. Jiems ėmus kopti laiptais Savana staiga sudvejojo ir įsitempė. Jie ėjo toliau ir jis jautė, kaip ji virpa. – Daugiau niekas nieko čia nebejaučia, – ramino ją Rafas. – Jau senokai.

– Jiems sekasi, – išspaudė Savana ir apsidžiaugė, kai jie pagaliau užlipo į viršų. Ji pažvelgė už brezento gabalų, kibirų ir įrankių ir pamatė tvirtas sienas, kurioms lemta ilgai stovėti.

– Mes baigėme... – Reifas staiga nutilo pamatęs, kad Savana nusisuko nuo jo ir Reganos miegamojo. Tas kambarys kadaise priklausė namo šeimininkei, dabar jis buvo su meile iš naujo suremontuotas ir apstatytas. Netaręs nė žodžio Rafas nusekė paskui Savaną į kitą namo sparną.

Tas kambarys buvo be durų, bet aukštais langais, kurie žvelgė į miestelio pakraštį. Sienos nudažytos sodria žalia spalva, su plačiu ornamentuotu marmuro spalvos apvadu, priderintu prie marmurinio židinio.

Grindys buvo neseniai pabarstytos smėliu. Savana užuodė ir medžio dulkes. Mažas kambarėlis už jo – gal buvusi tarno kamaraitė? – dabar paverstas vonia.

– Šeimininko kambarys, – sušnibždėjo ji.

– Ir mes taip nusprendėme.

It užburtas Reifas stebėjo, kaip ji eina nuo durų prie lango, nuo lango prie židinio.

O taip, čia buvo jo, pono Barlou, kambarys, Savana tuo neabejojo. Tikriausiai pro šiuos langus jis susimąstęs žvelgdavo į miestelį. Paskui įsitempdavo į lovą kokią jauną tarnaitę, neklausdamas, ar ji to nori, o tada panirdavo į miegą be sapnų, kokiu miega sąžinės neturintys žmonės.

– Jis buvo tikras niekšas, – tyliai tarė Savana. – Na, jo čia beveik neliko. – Šypsodamasi ji atsisuko į Reifą. – Jūs puikiai dirbate.

Reifas pasitrynė smakrą.

– Ačiū. Jūs aiškiaregė, Savana.

– Kartais būnu. Atrakcionuose buriu iš delno. Tiesą sakant, tai gerokai varginantis darbas. Man regis, namą remontuoti daug įdomiau. – Ji paskui Reifą vėl išėjo į koridorių ir patraukė tiesiai į šeimininkės kambarį. – Čia labai gražu, – sušnibždėjo.

– Ir mums jis patinka. – Reifas iš tarpdurio nužvelgė kambarį. Užuodė jame tvyrantį rožių ir Reganos kvapą. – Čia bus medaus mėnesio apartamentai.

– Kambarys tobulas.

Ji kalbėjo tiesą. Dar nebuvo mačiusi gražesnio. Švelniai rožinius sienų apmušalus rėmino rausvo atspalvio mediniai apvadai. Pro nuostabius arkinius langus su nėriniuotomis užuolaidomis ant žvilgančių grindų krito saulės spindulių pluoštas. Krištolo žvakidės su skirtingo ilgio jau kiek nudegusiomis dramblio kaulo spalvos žvakėmis puošė židinio atbrailą. Rutulio formos lempa stovėjo ant tualetinio staliuko. Krėslai ir staliukai buvo suapvalintais kampais. Blyškiai rausva vaza primerkta saulės spalvos narcizų.