Нора Робертс - Išdidusis Džeradas Makeidas

– Kodėl taip manai?

– Atsakyk į klausimą.

– Jie buvo labai mandagūs. Labai. – Džeradas tik kilstelėjo antakį ir ji atsiduso. – Man patiko ir tavo brolis, ir jo namas. Tai, kas ten vyksta, – nuostabu. O tavo brolienė nepaprastai žavinga.

Veikiausiai tai kokie nors moteriški nesutarimai, pagalvojo jis ir atsargiai žengtelėjo atatupstas.

– Gal nesutarėte su Regana?

– Kas galėtų nesutarti su Regana? Tik kartu dirbti mes negalėtume. Be to, aš nenoriu, kad mano darbai kabėtų tavo kontoroje.

– A... O kodėl?

– Tiesiog nenoriu ir tiek. Turėjau laiko viską apgalvoti ir nusprendžiau, kad man tai neįdomu. – Ji pažvelgė į jį bejausmiu, šaltu žvilgsniu. – Visiškai neįdomu, Džeradai. Geriau pamiršk tai.

Jo judesiai buvo vikrūs. Ji galėjo suprasti, kad netgi apsirengęs kaip advokatas jis judės greitai. Savana nespėjo nė mirktelėti, kaip čiupęs už rankos Džeradas pakėlė ją nuo kėdės.

Tačiau ją užčiaupti buvo ne taip lengva.

– Sakiau, kad negrabaliotum manęs, jei neprašau.

– Taip, sakei. Daug ką sakei. – Spjovęs į viską jis sugriebė ją už antros rankos ir įbedė žvilgsnį į liepsnojančias akis. – Kodėl nepasakai man, kas čia darosi?

– Neprivalau aiškintis. Manai, jeigu kelis kartus leidausi pabučiuojama, tai jau esu tavo nuosavybė? Daugelio vyrų leidausi bučiuojama, ase. Bet nė vienam iš jų nepriklausau.

Ji gerai nusitaikė. Džeradas pajuto, kad strėlė įsmigo į taikinį, ir stebėjosi, koks aštrus jos smaigalys.

– Galėtum paaiškinti nors iš mandagumo.

– Mandagumas man nerūpi.

– Puiku. – Jis neketino sustoti. Prisitraukė ją prie savęs ir piktai pabučiavo.

Savana nesipriešino. Instinktas ją įspėjo, kad priešindamasi tik pablogins padėtį. Todėl tiesiog sustingo ir išjungė mintis. Žinojo, kad šaltas atstūmimas yra veiksmingesnis nei karštas protestas.

Tačiau kūnas ir protas ją išdavė – Savana sudrebėjo.

Toks greitas nevalingas virpulys ir bejėgiška tyli dejonė Džeradą sujaudino. Tačiau jis atšlijo nuo jos vis dar susierzinęs.

Savanos veidas buvo išraudęs, kvėpavimas pagreitėjęs. Iš jos žvilgsnio Džeradas suprato, kad ji nori to paties, ko ir jis. Kažkodėl jis dar labiau suirzo.

– Buvau tau skolingas, – sausai pasakė. – O dabar gali dar sykį pakartoti, kad tau tai visai nerūpi.

Jai rūpėjo. Savana troško, kad koks nors vyras į ją nors kartą pažvelgtų taip, kaip Reifas žvelgė į Reganą. O suvokimas, jog yra tokia pažeidžiama, gniuždė.

– Nori greituko? – Tyčia užgauliai ji perbraukė jam per skruostą. – Žinoma, meiluti, kai turėsiu laiko.

– Po velnių, Savana!

– Matai. – Ji atsiduso ir papurtė galvą. – Taip ir maniau, kad priimsi tai asmeniškai. Toks jau esi. Kaip sakiau, ne mano skonio. Gražus pažiūrėti, karštas. Ir vis dėlto... – Savana truktelėjo jį už kaklaryšio. – Vis dėlto esi toks kaip visi ir gyveni griežtai pagal taisykles. Tikiuosi, advokate Makeidai, tu žinai įstatymus, saugančius asmens privatumą ir jo nuosavybę. Todėl dabar ketinu labai maloniai, nes tu mėgsti mandagų elgesį, paprašyti tavęs išeiti. Juk nenori, kad paskambinčiau tavo broliui, tam griežtam miestelio šerifui, tiesa?

– Kas, po velnių, tave apsėdo?

– Tiesiog atsivėrė akys. O dabar eik iš čia, Džeradai, kol dar gražiai prašau.

Būtų kvaila maldauti. Kvaila leisti jai suprasti, kad sužeidė jį taip, kaip jis visai nesitikėjo būti sužeistas. Džerado akyse sustingo geležinis išdidumas. Netaręs nė žodžio jis apsisuko ir išėjo.

Išgirdusi, kaip jis užvedė variklį ir automobilis nuvažiavo keliuku, Savana vėl klestelėjo ant kėdės ir užsimerkė.

Ji leido Brajano draugui nakvoti pas juos ir džiaugėsi girdėdama dviejų judrių berniukų bruzdesį, nors jau buvo vėlu. Šeštadienį, įsitaisiusi stadione pigių vietų sekcijoje, ji sirgo už sūnaus komandą. Jeigu retkarčiais ir dairėsi norėdama pamatyti aukštą tamsiaplaukį vyrą, to niekas nepastebėjo.

Vėlyvą šeštadienio popietę Kesės prašymu ji nuvežė abu berniukus pas Konorą. Likusi viena dabar neramiai klaidžiojo po namus nežinodama ko nusitverti ir galiausiai vėl ėmėsi piešti.

Karalienė buvo baigta, dar reikėjo sukurti princą. Tik ne kokį geibų švelniaakį svajoklį Snieguolei, galvojo Savana, pradėjusi vedžioti pieštuku po baltą popieriaus lapą. Jos Snieguolė verta ugningesnio vyro, aistringo, galinčio jai pažadėti ilgą ir laimingą gyvenimą.

Nieko nuostabaus, kad pirmas eskizas priminė Makeidą. Tie princai – drakonų žudikai, pagalvojo niūriai šypsodamasi Savana. Ramybės drumstėjai. Kas sakė, kad princas turi elgtis mandagiai? Argi ne mūšiuose jie dažniausiai laimėdavo karalystę?

Taip, Džeradas tikrai panašus į pasakų princą. Jos stiliaus pasakų. Tokių istorijų, kurios keliauja iš lūpų į lūpas, perduodamos iš kartos į kartą ir galiausiai tampa tokios švelnios, kad yra sekamos vaikams prieš miegą, o ne norint juos pagąsdinti.

Karį, keršytoją, nuotykių ieškotoją. Štai kokį princą ji norėjo sukurti.

Savanai buvo smagu. Galimybė sukurti kažką savo, įkūnyti tai, kas gimsta širdyje ir mintyse, ją visada žavėjo, nors ne visada ramino.

Jei viskas klostytųsi kiek kitaip, ji gyventų ne iš užsakymų, o iš širdžiai mielos kūrybos. Tapytų tai, ką mato, ką jaučia ir ko nori, tiesiog savo malonumui ir džiaugsmui.

Ir iškart priminė sau, kad turi džiaugtis tuo, ką turi. Ji niekada gyvenime nesimokė dailės, tik kartkartėmis, radusi laisvą minutę, griebdavosi bloknoto ir spalvotų pieštukų. Niekas niekada nesuprato jos svajonių apie tapybą.

Taip, jai pasisekė, nes turėjo darbą, o už jį gaunamas atlygis leido skirti laiko piešimui, nežalingam ir nelabai brangiam laisvalaikio pomėgiui.

Ji vikriai ėmė piešti naujas detales – deimanto ryškumo duobutę juslingų lūpų kamputyje, arogantiškai išlenktus antakius, raumenų kontūrus po mantija, pavojingą akių, kurios būtinai bus žolės žalumo, žvilgesį.

Po galais, mąstė ji, jei nieko gero iš to neišeis, Džeradas Makeidas bus bent jau puikus modelis iliustracijoms. Šis piešinys tikrai vykęs. Negali norėti geresnio.

Tiesą sakant, jai nereikėjo užkibti už minties dirbti Džeradui arba parduoti jam paveikslus, kuriuos ketino pasilaikyti.

Ūmai išgirdo automobilio burzgimą lauke ir atgijo, bet pamėgino nuslopinti rusenančią viltį.

Pravėrusi duris pamatė Reganą Makeid. Abi moterys šaltai nužvelgė viena kitą. Ilgokai pamąsčiusi Savana atlapojo duris ir atsitraukė.

– Nežinau, kas yra tarp tavęs ir Džerado, – be užuolankų pradėjo Regana, – bet jei manai, kad tai ne mano reikalas, klysti. Jis yra šeimos narys. Norėčiau sužinoti, kodėl tu manęs taip nekenti, netgi atsisakai pelningo darbo vien todėl, kad tektų kartais susidurti su manimi.

– Aš nenoriu to darbo.

– Melas.

Savanos akys sublizgėjo lyg išsilydęs metalas.

– Klausyk, sese...

– Ne, tai tu paklausyk, – įsiaudrinusi Regana bedė pirštu Savanai į krūtinę. – Mums nebūtina draugauti. Man draugių užtenka. Vis dėlto glumina tai, kad mes abi draugaujame su tokia miela moterimi kaip Kesė Dolin. Ji laiko tave žavinga, aš neketinu išsklaidyti jos iliuzijų ir pasakyti, kad tu elgiesi paprasčiausiai nemandagiai. Kai Džeradas pasiūlė darbą, tu juo susidomėjai. Taip susidomėjai, kad net atvažiavai apžiūrėti mūsų namo. Reifas sakė, jog viskas buvo puiku, kol pasirodžiau aš. Nagi, klok, kas negerai. Kur čia šuo pakastas, sese?

Savanos įniršis grūmėsi su linksmumu ir savotišku susižavėjimu. Nejaugi ta moteris nesuvokia, kad ji lengvai galėtų perlaužti ją per pusę?